Dėl žodžių ir darbų 2010-08-10

Dėl žodžių ir darbų (2010-08-10): Aišku, LKŽ nėra žodžio batauti. Bet galima imtis tokios veiklos. O jai įvardinti reikia žodžio.
Jei bent keli grybaudami ne tik uogaus, bet dar ir bataus, atsiras šansas gyvuot ir žodžiui.
Užfiksavus batą miške, šalikelėj ar dar kur nors, galima jį pasiimt į namus ir imtis asambliažą kurti. Jei seksis, ir parodą surengti.
Eksponuot ant grindų. Batavimas įgautų aukštesnį statusą, gal net A.A. dėmesį atkreiptų. Ir prasivertų vartai istorijon ir žodynan.
Bet visai gana tik nufotografuot batą, likusį be šeimininko, pasimetusį, – ir išsiųst el. paštu vgasiliunas@gmail.com.
Ir batautojo nekrologo pavadinimas aiškus: „XY padžiovė batus“. Skambù.

2018-11-09

(269) Radinys Lào Cai provincijoj šiaurės vakarų Vietname

Gintarė, keliaujanti po Vietnamą, atsiuntė dar vieną radinį:
2018 XI 5, Sapa, po 25 km žygio po vietinius ryžių laukus. Turbūt kažkas daug ryžių privalgė ir pametė batą – per sunkus buvo crocsas.
— Ačiū, Gintare, už antrą dovaną; Tavo rastas crocsas labai panašus į nupaišytą palei Nerį – matyt, iš Vietnamo grįžęs Vilniaus graffitininkas prisiminimais norėjo pasidalint :)
[Wikipedijoj apie Sa Pả beskaitant dingtelėjo: angliškai vos ne rimas išeitų: crocs from rice crops.]

2018-11-02

(xxxi) Jei Romualdo Lankausko apysakos veikėjas būt buvęs batautojas

Coll. Donata atsiuntė dvi nuotraukas, tarp kurių maždaug trijų savaičių skirtumas (fiksuota 2018 X 6 ir 26). Piešinys iš vad. valčių prieplaukos Olimpiečių gatvėj palei Nerį netoli Sporto rūmų. (Viena mėgstamesnių graffitininkų vietų; 2009-ais ten vieną dieną viešai buvo galima piešt; jei atmintis nemeluoja, būta norų ir pastangų, kad ta vieta, t.y. tos atraminės sienos visam laikui būtų atiduotos graffitininkams, kad jie ten be baimės būt nubausti galėtų reikštis; nežinau, kaip viskas baigės.)
— — šitas piešinys ir jo pakoreguotas variantas iš atminties išpešė Romualdo Lankausko apysaką Atspindžiai jūros veidrody, pirmąkart paskelbtą 1972-ais. Dailininkas Neimantas pasirašo sutartį su leidykla, kad nupaišys 10 iliustracijų eilėraščių rinkiniui; artėja laikas atiduot darbus, o nei noro, nei jėgų, nei įkvėpimo nėr. Viduržiemis. Nuskrenda Neimantas prie jūros – gal ten grįš noras dirbt. Kaip būdamas Palangoj nenueisi pasivaikščiot prie jūros?
Neimantas nuėjo keletą kilometrų ir grįžo atgal. Ant kranto šlapiame smėlyje kyšojo juodas batas; toliau gulėjo oranžinė guminė pirštinė, pilkos žuvėdros plunksnos ir balti griaučiai. Aitriai kvepėjo juosvos jūržolės, išmestos bangų ir išdraikytos aplinkui. Neimantas godžiai traukė į plaučius tą malonų svaiginantį kvapą. Batas, pirštinė, paukščio griaučiai... Juk visa tai kažką reiškė, slėpė savyje neaiškią, sunkiai suvokiamą prasmę. Simboliai? Bet kokie? Apie ką jie byloja?
Neimantas sustojo. Atsigręžęs jis įdėmiai pasižiūrėjo [deja deja, ne į batą] į paukščio griaučius, stengdamasis gerai įsiminti jų formą: jam dingtelėjo į galvą, kad reikėtų nupiešti tuos griaučius jūros fone. Tada jie būtų iškalbingi, nes verstų susimąstyti apie mirtį ir gyvybę, apie laikiną kiekvieno sutvėrimo gyvenimą ir begalinę amžinybę. (RL, Žiaurūs žaidimai, 1982, p. 175)
Kaip ten kas darės toliau – šiuokart visai nesvarbu; kad jūrbatis apysakos pagrindiniam veikėjui jokių komplikuotesnių minčių nesukėlė – tiek tenorėjau užfiksuot.

2018-10-31

(268) Batus mėtyt humanum est

Coll. Justė ką tik atsiuntė:
2018-10-31, Karoliniškės, kitoj pusėj gatvės nei Sodra. Humanos stovėjimo aikštelėj. Gal naujus nusipirko ir pasikeitė :)
— Ačiū, Juste!
Tik va: o kur antras?
Negi Humanoj ir po vieną batą jau pradėjo pardavinėt?

(267) Hà Nội -bačiai

Na štai, ir iš Vietnamo sostinės kolekcijos papildas atkeliavo:
Rasti 2018 X 30 pačioje Hanojaus ir Vietnamo gatvių sankirtoje, pilnoje pristatytų motorolerių. Bandant kirsti gatvę, saugantis, kad nepartrenktų išprotėję vietnamiečiai, tik žiū, ir batai – pamesti ar palikti, kas ten žino. Gal žmogus tik op ant motorolerio – ir kam tie batai.
— Ačiū, Gintare! Sveikinu prisijungus prie garbingos batautojų draugijos.
Sėkmės tolesnėj kelionėj. O gal dar kur batų pastebėsi?
越南 didelis, t.y. ilgas, gyventojų daugiau negu 95 milijonai; tikrai sunku įsivaizduot, kiek Vietname batų, o kiek dar jų Pietų Kinijos jūra į pakrantes išmeta.

2018-10-29

(266) Dar rudeninio derliaus

Šįryt kartu su pirmuoju šiųmečiu sniegu atkeliavo tikriausias (nes miškinis) radinys:
Gulbino miškas,
prie Pagubės,
2018 X 26.
– Ačiū, Aliau
(ir tarpininke Rūta)!

2018-10-26

(265) Gatvėbatis

Coll. Justė važiuodama į oro uostą vakar, 2018 X 25, Antano Gustaičio gatvėj užfiksavo; „dar ir kitas vyriškas gulėjo, bet nebuvo kaip nufotkint“. — Ačiū, Juste! Taip, bataut sėdint mašinoj kartais būna komplikuota; keliskart esu šaukęs: „O! batas, stabdyk“, bet važiuodavom ir nuvažiuodavom – dėl bato atsidurt avarinėj situacijoj tikrai neverta, – atvėsęs pritardavau vairuotojos sprendimui.

2018-10-20

(264) Triskart po vieną = pusantros

Coll. Justė patikrino savo išmaniojo telefono atvaizdų archyvą ir štai kiek susikaupusių turtų rado:
[1] 2018.08.08 prie PC Norfa priešais PC Mandariną Fabijoniškėse; atsimenu, buvo laaabai karšta ir pagalvojau, kad poilsiautojai, nuo karščio beskubėdami link ežerų, pameta šlepetes.
























[2] 2018.08.13, nusileidimas į požeminį VCUP pravažiavimą.






[3] 2018.10.10 prie Šilo (Balžio) ežero:
poilsiautojų likučiai, tik nežinia, kelintų metų :)




















— Ačiū, Juste!
Dėdamas nuotraukas ir nuorodas įrašan, šypsodamasis galvojau: va žmogus jau viską perpratęs – vos pamato grobį, iškart aišku: pirmiausia bendras vaizdas, po to – jau pats batas užfiksuotinas. — Antras atvaizdas be pirmojo – kaip citata be konteksto; labai gerai, kai jis yr.
[P.S. Kodėl įrašo pavadinime = pusantros? Nes dvi dešinės šliopcės ir viena kairė.]

2018-10-19

(263) Panerinė pora


Coll. Donatos vakarykštis radinys pakeliui namo:
Šiandien 17.39 prie valčių stoties. Baso žmogaus nėra.
— Ačiū!
Ir vandeny plūduriuojančio tikriausiai nesimatė.

2018-10-11

(262) Radinys Lietuvos Šveicarijoj


Šituos botus vidury kelio užtiko coll. Justė, kopinėdama po Nevaišių kalvą 2018 X 7.
Mažiausiai fantazijos reikalaujanti versija, kaip jie ten galėjo atsirast, – iškrito iš vežimo ar kokios priekabos galo.
Kad kas būtų persiavęs batus tokioj vietoj ir numetęs kaip nebereikalingus – mažiau tikėtina, nors visko juk būna.
(Spėliot apie tai, kaip batai atsiranda netikėčiausiose vietose, beveik tas pat, kaip spėliot, ką poetas ar poetė norėjęs ar norėjusi pasakyt kokia nors metafora.)

— Ačiū, Juste!
(Įdėjęs šitą radinį, spustelėjau įrašo žymą justės radiniai – ohohohoho! kiek jau Tu pribatavusi; visokiausių visur.)

2018-10-08

(261) Klinikų pora

Sekmadienį buvom nuvažiavę į Antakalnio klinikas, ofic. Vilniaus miesto klinikinę ligoninę – draugės mama reanimacijoj guli. Paprastoj palatoj gulėtų, abu būtumėm ėję, o dabar, sakau, palauksiu čia, mašinų statymo aikštelėj.
Pradžioj parinkau kaštanų (kai tik įvažiavęs pasuki dešinėn, kaštanas auga), nors ir abejoju, ar jie atbaido kandis. Ką dar paveikus? Aišku, galima pabataut.
Gal kokį 30 metų paėjus palei tvorą, ligoninės teritoriją skiriančią nuo Antakalnio gatvės, – štai ir pora. Guli taip, lyg kas būtų padėjęs saugodamas, kiek įmanoma, nuo lietaus.









P.S. Gaila, kad retai bepasitaiko progų pabataut. Ir per pietus beveik niekur neišlendu, ir grybaut nebevažiuojam.








Prieduras 2019 VII 28 vėl teko būt toj pačioj vietoj. Na ir kaip susilaikysi nepatikrinęs, ar tavo radinys dar yr? Patikrinau. Tebėr. Nors ir sunkiau pastebėt.