Dėl žodžių ir darbų 2010-08-10

Dėl žodžių ir darbų (2010-08-10): Aišku, LKŽ nėra žodžio batauti. Bet galima imtis tokios veiklos. O jai įvardinti reikia žodžio.
Jei bent keli grybaudami ne tik uogaus, bet dar ir bataus, atsiras šansas gyvuot ir žodžiui.
Užfiksavus batą miške, šalikelėj ar dar kur nors, galima jį pasiimt į namus ir imtis asambliažą kurti. Jei seksis, ir parodą surengti.
Eksponuot ant grindų. Batavimas įgautų aukštesnį statusą, gal net A.A. dėmesį atkreiptų. Ir prasivertų vartai istorijon ir žodynan.
Bet visai gana tik nufotografuot batą, likusį be šeimininko, pasimetusį, – ir išsiųst el. paštu vgasiliunas@gmail.com.
Ir batautojo nekrologo pavadinimas aiškus: „XY padžiovė batus“. Skambù.

2019-01-24

(276) Tikri lisabonbačiai


Vakar vėlai vakare gavau vėl coll. Donatos laišką iš Lisabonos, su priekabu:
Virgi, batai, net du. Šįvakar.
Kai nežaidi su Lisabonos kortele, tada tuo keltuvu-funikulierium „Gloria“ [Elevador da Glória] ir nesikeli, nes bilietas kainuoja 3,80 eur. Eini pėsčiom šalia bėgių. Daug kas taip taupo pinigus, nors tai aukštyn kokie 400 metrų. Bet pamesti batai niekam nesvarbūs, nes žmonės neturi su kuo susieti. Funikulierius – ne gatvė, nėra jo bėgių pakraščių pavadinimo.
dm
— Ačiū, Donata! (Norėjau triskart nuspaudęs Alt subaksnot 033, bet susitvardžiau.)
Ta nuotrauka – kaip koks paveikslas, coloristo drobė; įspūdinga.

2019-01-23

(275) Baltijos jūros dovana



Justės radinys, atkeliavęs sykiu su lauktuvėm iš Turkijos:

Liepoja, 2018 XII 8

















— Ačiū!
(Šviesos ir atspalvių santykis – suprantu, fizika gali paaiškint, bet gal verčiau linkt neišmanėliu ir nuolat stebėtis?)

(274) Kolekcijos papildai iš Turkijos

Pagaliau įveiktos el. pašto keltos bėdos (žr. komentarus),
ir, nors vėluodamas, siūlau ir jums pasidžiaugt
collegės batautojos Justės laimikiu:
tai va, lauktuvės iš Turkijos:

(1) 2018 XI 4, kažkur į šiaurę nuo Antalijos, kalnuose
















(2) 2018 XI 4, Kemer ↓

























(3) 2018 XI 5, Çamyuva





















— Ačiū už lauktuves, Juste; ir atsiprašau, kad ne viskas sklandžiai ėjos.

2019-01-20

(xxxii) Lisabonbatis

Coll. Donatos M. el. laiškas su priekabais:
Labas, Virgi, kaip tu mėgsti sakyti: susieji.
Va, pamatai batą, susieji su Gasiliūnu.
Lisabona, 2019 I 19, gatvės pavadinimas dešinėj.





















— Ačiū, Donata!
Vis pagalvoju: kaip jai ten mąstos apie Remarko Naktį Lisabonoj, kurią tikriausiai nusiskraidino kartu?

2018-12-01

(273) ក្រុងសៀមរាប -batis

Kolekcijos papildas iš Kambodžos, atkeliavęs tą pačią dieną, kai buvo užfiksuotas, 2018 XI 30:
Virgiui batas iš Siem Reapo. Turbūt milijoną kartų pervažiuotas motorolerių.
Pakeliui į Angkor Wat.
Netoliese mačiau Lietuvos vėliavą.

















 — Ačiū, Gintare. Šitas kambodžbatis priminė, ką neseniai rašiau apie raudonųjų khmerų genocidą pergyvenusiųjų dainavimo suvokimą. Nedidelis didelis tas pasaulis.

2018-11-23

(272) Dar vietnambačių

Keliauninkės Gintarės jau penktas siuntinys –
iš didžiausios Vietnamui priklausančios salos,
kurios pavadinimą vietnamiečiai taria  [fǔ wək],
o lt.wikipedija rašo 
Fukuokas:
2018 XI 21, Phu Quoc sala
Nuėjau pusryčiauti – po stalu Ryžius saugo šliopkes. Bet nežinia, ar saugo, ar man atnešė... 😁😁
— Ačiū, Gintare!
Pagalvojau: vietnamiečiai katinams vardus tikriausiai pagal spalvą irgi duoda, bet šiuo atveju juokingai sutampa nevietnamietiškas spalvos pavadinimas ir nevietnamietiškas vieno iš maisto produktų pavadinimas.

2018-11-17

(271) Pietų Kinijos jūros dovana

Laukiau tikėjaus jūrbačio iš Vietnamo – ir sulaukiau:
Nha Trango paplūdimys, 2018 XI 17
Sako, kai kam jūra iki kelių, bet čia panašiau – iki pažastų. Na, jei iki kelių, tai batai nekrenta dažniausiai, jei iki pažastų, tai jau turėtų kristi :)))













— Ačiū, Gintare!

2018-11-10

(270) Aukobatis iš Vietnamo

Kai atkeliavo pirmasis Gintarės radinys Vietname (vos nuvykusi tas basutes pastebėjo), ėmiau puoselėt viltį, kad ir daugiau bus. Štai dar vienas:
Huê, 2018 XI 9.
Panašu, kad drakonas ką nors prarijo ir vieną batą išspjovė.
Taip, drakonas stuburinių mėsa minta – ne banginis, kuriam gana planktono ir bestuburių; tikėtis, kad tą nelaimėlį po trijų dienų išspjaus kaip pranašą Joną – gyvą sveiką su vienu batu – vargu ar beverta :)

 












— Dar kartą: ačiū, Gintare!

2018-11-09

(269) Radinys Lào Cai provincijoj šiaurės vakarų Vietname

Gintarė, keliaujanti po Vietnamą, atsiuntė dar vieną radinį:
2018 XI 5, Sapa, po 25 km žygio po vietinius ryžių laukus. Turbūt kažkas daug ryžių privalgė ir pametė batą – per sunkus buvo crocsas.
— Ačiū, Gintare, už antrą dovaną; Tavo rastas crocsas labai panašus į nupaišytą palei Nerį – matyt, iš Vietnamo grįžęs Vilniaus graffitininkas prisiminimais norėjo pasidalint :)
[Wikipedijoj apie Sa Pả beskaitant dingtelėjo: angliškai vos ne rimas išeitų: crocs from rice crops.]

2018-11-02

(xxxi) Jei Romualdo Lankausko apysakos veikėjas būt buvęs batautojas

Coll. Donata atsiuntė dvi nuotraukas, tarp kurių maždaug trijų savaičių skirtumas (fiksuota 2018 X 6 ir 26). Piešinys iš vad. valčių prieplaukos Olimpiečių gatvėj palei Nerį netoli Sporto rūmų. (Viena mėgstamesnių graffitininkų vietų; 2009-ais ten vieną dieną viešai buvo galima piešt; jei atmintis nemeluoja, būta norų ir pastangų, kad ta vieta, t.y. tos atraminės sienos visam laikui būtų atiduotos graffitininkams, kad jie ten be baimės būt nubausti galėtų reikštis; nežinau, kaip viskas baigės.)
— — šitas piešinys ir jo pakoreguotas variantas iš atminties išpešė Romualdo Lankausko apysaką Atspindžiai jūros veidrody, pirmąkart paskelbtą 1972-ais. Dailininkas Neimantas pasirašo sutartį su leidykla, kad nupaišys 10 iliustracijų eilėraščių rinkiniui; artėja laikas atiduot darbus, o nei noro, nei jėgų, nei įkvėpimo nėr. Viduržiemis. Nuskrenda Neimantas prie jūros – gal ten grįš noras dirbt. Kaip būdamas Palangoj nenueisi pasivaikščiot prie jūros?
Neimantas nuėjo keletą kilometrų ir grįžo atgal. Ant kranto šlapiame smėlyje kyšojo juodas batas; toliau gulėjo oranžinė guminė pirštinė, pilkos žuvėdros plunksnos ir balti griaučiai. Aitriai kvepėjo juosvos jūržolės, išmestos bangų ir išdraikytos aplinkui. Neimantas godžiai traukė į plaučius tą malonų svaiginantį kvapą. Batas, pirštinė, paukščio griaučiai... Juk visa tai kažką reiškė, slėpė savyje neaiškią, sunkiai suvokiamą prasmę. Simboliai? Bet kokie? Apie ką jie byloja?
Neimantas sustojo. Atsigręžęs jis įdėmiai pasižiūrėjo [deja deja, ne į batą] į paukščio griaučius, stengdamasis gerai įsiminti jų formą: jam dingtelėjo į galvą, kad reikėtų nupiešti tuos griaučius jūros fone. Tada jie būtų iškalbingi, nes verstų susimąstyti apie mirtį ir gyvybę, apie laikiną kiekvieno sutvėrimo gyvenimą ir begalinę amžinybę. (RL, Žiaurūs žaidimai, 1982, p. 175)
Kaip ten kas darės toliau – šiuokart visai nesvarbu; kad jūrbatis apysakos pagrindiniam veikėjui jokių komplikuotesnių minčių nesukėlė – tiek tenorėjau užfiksuot.