(759) Dotnuvinė

Visų Šventų dieną gavau ir Anitos laišką su šviežiu radiniu:

Sveikas, Virgi.
Ir viskas tik dėl to, kad važiuodami aplankyti kapų pamiršom degtukus. Pakelės gėlių turgelio pardavėja dūrė pirštu: antai už to krūmo parduotuvė, ten gausit degtukų. O prie krūmo laukė radinys :)
Dotnuva, pakeliui į Gudžiūnus
Lapkričio 1

— Dėkui už kolekcijos papildą!

Įdomu, pagalvojau, koks balsis iššoko iš burnos, pamačius šitą radinį? Spėju: O!

(758) Stulpibatis

[atsiprašau, ilgokai užtrukau rengdamas „ekspozicijai“ savo juodkalnibačius]

XI 1 vakare atkeliavo toks Gabrielės, šįkart –

kaip tarpininkės, laiškas:

Labas vakaras,
persiunčiu draugės Ievos radinį:
spalio 24 d., Eitminų g., Vilnius.

— Ačiū, Gabriele. Ir nuoširdžiai sveikinu Ievą, oficialiai tapusią batautoja! Patarlė gera pradžia – pusė darbo batautojams negalioja; kaskart iš naujo tenka pradėt.

Jūs antra Ieva batautoja, todėl žymoj – ieva II [antroji].

(757) Juodkalnibačiai, iv

— Juodkalnibačiai, i —

— Juodkalnibačiai, ii —

— Juodkalnibačiai, iii —

Kad galėtum pasakyt, esą Budvos rivjeros gražiausią dalį tikrai apžiūrėjai, reikia viską dar pamatyt ir iš jūros pusės. Penktadienį (X 16) apiplaukėm tokį ratą; užtrukom apie dvi valandas. Vieną kartą buvom sustoję ilgesniam laikui (40 min) – Šv. Mikalojaus saloj.

Dauguma gultų (žvyriukas, ant kurio galėtum ką nors pasiklojęs gulėt, tik prie pat vandens) sulankstyti ir sukrauti į stirtas, kurie dar likę – dalis nebenaudojami.... Žodžiu, sezonas baigiasi.

Ta sala gerai matyti iš žemyno pusės; įdomu buvo apeit ir pažiūrėt, kaip ji atrodo iš jūros pusės, tiksliau – ta pusė iš šono. Va toj pusėj ir pastebėjau uolinius – padėtus ant uolos atbrailos (o virš jų -– nužydėję kaktusai).

Dar vienas, antras radinys – kitoj salos pusėj.

— štai ir viskas; iš pradžių to vidpadžio norėjau dėt, kad būtų pusapvalis radinių skaičius – 15, bet įdėjau, nes jis, cvangtelėjo, reikalo negadina – iš to mėlyno braidžiot skirto apavo; taigi – 15; daug, labai daug.

(756) Juodkalnibačiai, iii

— Juodkalnibačiai, i —

— Juodkalnibačiai, ii —

Dešinėn pasuksi – promenada = pėsčiųjų taku = šetalištem iki Budvos senamiesčio gali nueit, į kairę – iki atvirukinės Šv. Stepono salos →

Ten ir atgal pėsčiomis (10 suvirš km susidarytų)? Ne, nebe tas amžius, be to, ir nelabai įdomu tuo pačiu keliu dukart eit. Iki Sv. Stefano nuvažiavom autobusu (tvarkarašty nurodyta, ne kada kokioj stotelėj autobusas bus, o kas kiek važiuoja – maždaug kas 20 min; visai patiko toks nuorodos pobūdis: būtų nurodytas tikslus laikas, nervintumeis, kad vėluoja, o dabar – tiesiog lauki ir sulauki). Į Bečićius grįžom savom kojom.

Tądien (X 14, trečiadienį) pirmą batą pastebėjau, kai pradėjom leistis Kamenovo paplūdimio link (promenada iš tos pusės ne ištisinė: nuo Pržno iki Kamenovo, gal mažiau negu puskilometrį, tenka paeit magistralės pusmetrine šalikele).

Ir pabiro radiniai – net iš pėsčiųjų tako išsukt pradžioj nereikėjo. Radimvietės – Rafailovićiai ir Bečićių paplūdimio rytinė dalis. 

Ech, prisibatavau tą trečiadienį! Aštuoni kolekcijos papildai per vieną dieną. Iš viso Juodkalnijoj jau rasta 13 batų, kuriuos galima vadint pamestais. Gal jau ir gana būtų? — Negana, niekada negana. (Tuolab – nelabai patinka velnio tuzinas, nors ir nemanau esąs prietaringas.)

— Juodkalnibačiai, iv —

(755) Juodkalnibačiai, ii

— Juodkalnibačiai, i —

Antradienį (X 13) važiavom pažintinėn kelionėn (serpantinu užvežė į Lovćeno kalną, Njeguše paragavom vytinto kumpio, pršuto, su namine duona, kuri, mano supratimu, ragaišis; ir istorinę sostinę – Cetinję pamatėm), o parvežti atgal vakarop nusprendėm dar nueiti prie jūros, į Bečićių paplūdimį.

Kurion pusėn sukam? Kairiarankis Gasiliūnas aišku kurią ranką panaudojo rodydamas kryptį.

Ir dar du radiniu.

Penktadienį (X 16) dar kartą nufotografavau →
15:35 (vietos laiku) saulė dar kabina paplūdimį;
pirmąkart fotografuota 17:29 – tik kalnai besileidžiančią mato. — Kur dingo smėlis ir net akmenukas? Naktimis būdavo labai stiprus vėjas, gal išpustė?

— Juodkalnibačiai, iii —

— Juodkalnibačiai, iv —

(754) Juodkalnibačiai, i

             centrinė Budvos rivjeros dalis, apie 10 km pakrante, – čia batauta             

Savaitę (X 11–18) teko pabūt Juodkalnijoj.

Radinių iš šios šalies dar nebuvo kolekcijoj.

Aišku, puoselėjau viltį, kad gal ką nors ir rasiu.

Radau daug daugiau negu tikėjaus.

Visi kolekcijos papildai rasti prie Adrijos jūros, bet nė vieno negalima vadint jūrbačiu; kiek supratau, vėjas šiltuoju metų laiku iš žemyno pučia (jūrbačių galima būtų tikėtis nuvykus pačioj sezono pradžioj).

Radau šlepečių, į kurias įsispyrus einama pajūrin, vad. vandens batų (beje, turėjom, bet braidžiojau basas – ne mūsų pajūrio smėlis, gal žvyru vadintinas – labai gerai masažuoja padus); kad nekiltų nesusipratimų, esą ne taip, kaip reiktų, vadinu, visus radinius vadinsiu tiesiog batais.

Atskraidinti (į Tivatą) buvom sekmadienį, kol nuvežė dislokacijos vieton (į Bečićius) – ir vakarop. Buvom nuėję iki jūros, bet jau sutemus (anksti, apie septintą ima temt spalio mėnesį).

Pirmadienis (X 12). Ką darom? Einam apžiūrėt Budvos senamiesčio (iš Vilniaus atskridus priklauso apžiūrėt, nors ir neįrašytas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą; Kotoro įrašytas). Betonuota promenada dar prisivaikščiosim, eikim Adrijos keliu. Paėjom; kai prasidėjo Budva, pasukom į kairę – pakrantės link.

Gasiliūnas, aišku, nusprendė iškart patikrint, ar pakrantėj nesimėto batų.

Mėtos. Ir net ne po vieną.

Grįžtant iš Budvos senamiesčio, nutariau dar kartą užmest akį į savo pirmuosius radinius prie Adrijos jūros;

ir – dar vieną netoliese užtikau, padu į dangų.

Šeštadienį (X 17) vėl atsiradom toj pačioj Budvos paplūdimio vietoj; draugė įsitaisė dar pasidžiaugt saule ir šilima (kurių grįžę Lietuvon tikrai tiek neberasim), o aš, nemėgstantis sėdėt ar gulėt (jei tai ne lova), nutariau patikrint, kaip laikos pirmieji rasti juodkalnibačiai; orientyras aiškus – netoli vėliavos stiebo buvo; — maniau, visi savo vietoj likę; pasirodo – ne: tik padu į dangų gulėjęs; didelis Nike – dingęs (apvaikščiojau nemažu spinduliu, neskubėdamas, į visos puses dairydamasis), o mažasis apsidūręs prie pat vandens ir dar ant šono pasivertęs.

— Juodkalnibačiai, ii —

— Juodkalnibačiai, iii —

— Juodkalnibačiai iv —

(753) Švenčionbatis

Coll. Justė vakar, penktadienį, vakare atsiuntė:

2026-10-09, Švenčionių Norfos parkingas.

Net gaila, kas pametė (matyt, iš mašinos), –

toks naujas ir nenunešiotas :)

— Dėkui už kolekcijos papildą!

Jei antras batas liko mašinoj, gal susigriebs, grįš ieškot (pamestasis guli vietoj, skirtoj elektromobiliams, gan lengva prisimint, kur mašina stovėjo)? Kita vertus, ne piniginę pamatė, galima ir numot ranka į tokį praradimą.

(752) Catanbačiai

Sicilijoj su šeima poilsiaujanti Gintarė vakar atsiuntė:

Labas vakaras,
Eidami link Katanijos autobusų stoties radom batus. Batai kaip batai, bet kur žmonės? Ir dar 2? Tai arba labai skubėjo į autobusą, o gal tiesiog buvo per daug batų. Ir kurgi atspėsi. Savininkų neieškojom, nes patys skubėjome į autobusą. Gerai, kad nepametėm savų.

Catania, Sicilija, Italija. Kur picos ir ledai.
2026-09-20, 15:15

— Ačiū! — Pamatęs vietovardį, prisiminiau serialo Aštunkojis komisarą Cattanį, kurį vaidino Michele Placido; dabar aktoriui jau 80; mūsų galvose Sicilija susijusi su mafija, tai gal ir šituos du skirtingus batus galima įpint į kokį detektyvinį pasakojimą?

(751) Pasiviję rugpjūtbačiai + liepinis

Coll. Ieva vakar atsiuntė:

Labas, Virgi,
jau galvojau, kad sėkmė mane bus apleidusi – taip ilgai niekur nemačiau jokių pamestų batų, o tuomet beveik visi supuolė į rugpjūtį.

Liepos 13 (negi bus pirmasis radinys šiais metais?) Sėlių g., netoliese Žvėryno bažnyčios, užtikau juodą sportbatį, nosim žiūrintį į apleistą Carito medinį namelį.

Pirmąjį rugpjūčio radinį – tapkes – pamačiau mėnesio pradžioj, pirmo sekmadienio pavakarę požeminėj Karoliniškių perėjoj, prie buv. „Saturno“, nutolusios viena nuo kitos kelis metrus kažkodėl žiūrėjo skirtingom kryptim.

Toliau. Po kelių savaičių rastas aulinis pusiau odinis batas Dzūkijos šiluos. Tą dieną (08-22) buvo žymioji ir smarkioji audra, nusiaubusi visą Lietuvą, o aš čia su bičiuliais vaikštanti Zackagirio pažintiniu taku jaučiaus kaip Dievo ausy.

Mėnesio pabaigą (08-26) vainikavo radinys visai šalia Britų ambasados, prie Antakalnio žiedo –
basanoškė su pradilusiu nykščiu.

Rugsėjis naujais radiniais kolei kas manęs nedžiugina.

— Labai ačiū, Ieva, už kolekcijos papildus!

Pradžioj pagalvojau: keturi radiniai = keturi įrašai. Bet persigalvojau. Žmogus pirmąkart šiais metais atsiuntė radinių (ankstesnė siunta atkeliavo praeitų spalio pabaigoj) – negerai būtų, jei išdėstyčiau ant atskirų lentynėlių; tesimato gausa.

P.S. Visiškai tarp kitko: anais laikais batus, kurie apibūdinti kaip aulini[ai] pusiau odini[ai], vadindavom kerziniais (nors derėjo vadint kirziniais).