(750) Liepos pamirštukas

Vakar vėlai vakare atkeliavo dar vienas Karolinos laiškas:

Dar persiunčiu draugės Rasuolės radinį.

Rastas liepos 13 dieną prie Panevėžio miesto kapinių, prisimintas, kai pačiai užderėjo.

— Ačiū, Rasuole! Ir Karolinai dar kartą dėkui.

P.S. Ir Titas Livijus, ir lietuviai mąstė vienodai: potius sero quam numquam – geriau vėliau negu niekad (o gali atrodyt, kad tai patarlė.lt). Kiek kartų sutikęs senokai matytą žmogų esu išgirdęs: O, klausyk, jau seniai turiu telefone tau batą, tik vis neprisiruošiu persiųst. – Tai persiųsk. – Gerai gerai. – Dažniausiai nieko nesulaukdavau. Primint? Ne, negražu būtų. Juk batavimas – tik žaidimas: jei žmogus nenori rimtai įsitraukt, ir nereikia.

(749) Pomediniai

Karolinai – radinių metas:

Sveiki dar kartelį,
na, kai davė, tai davė. Sako, vaikščiojimas yra pats sveikiausias sportas. Ne tik širdies veiklai, bet ir batautojo laimės hormonams.
Čia, ko gero, kokia moteriškė bėgo nuo gerbėjo, norėjo užbėgti į medį it kokia voverė, bet su batais buvo slidu, todėl greituoju būdu juos nusispyrė.
Beje, jei įžiūrite, vienas batas jau okupuotas.

Apkasų/Kalvarijų sankryža, 2026.09.08

— Labai ačiū, Karolina!

Manyčiau, vis dėlto smagiau batauti nei bėgioti nuo gerbėjų mėtant batus :) Dėl okupanto – o gal tai tiesiog smalsus turistas iš Pievų Karalystės ar Respublikos?

(748) Samarqand krossovkasi

Karolina vakar ne tik savo radinį atsiuntė; ir patarpininkavo:

Virginijau,
ar teko kada gauti batą iš Uzbekistano?
Draugė Meda siunčia.

Samarkando Naujamiestis
2026.09.07

— Ne, radinio iš Uzbekijos kolekcijoj dar nebuvo; išvis iš to pasaulio regiono, Vidurinės Azijos, regis, nebuvo.

— Nuoširdžiausiai ačiū, Meda, už raritetą! Ir tarpininkei dėkui.

P.S. Beje, mes kedus pasiskolinom iš anglų, o uzbekai, pasirodo, tą patį apavą vadina iš rusų pasiskolintu žodžiu.

(747) Sukilėlių pora

Vakar vakare atkeliavo Karolinos laiškas su priekabais ir visa istorija:

Sveiki, Virginijau,
istorija tokia, kad rytais važiuoju į darbą Sukilėlių gatve, pro Rasų kapines. Vakar ten pastebėjau batus, tačiau toje vietoje nėra kur sustoti. Šįryt jau strategavau, kaip aš juos nufotografuosiu iš mašinos, tačiau nesutapo stovėjimas prie raudono šviesoforo ir batų vienu metu. Pro juos važiuojant degė žalias, o iš paskos dar ir eilė mašinų. Tad šiandien grįžtant tuo pačiu keliu stebėjau, ar jie tebeguli. Saugiai pastačiau automobilį aikštelėje ir nepatingėjau nueiti kelis šimtus metrų, kad tik batautojo misija būtų įvykdyta.

Sukilėlių gatvė, 2026.09.07

P.S. ir vėl prie tvoros!

— Ačiū už atliktą misiją! Taip, tikri batautojai nebepataisomi – tikslo siekia neatsižveldami į aplinkybes. Nebe mes ieškom batų, o pamesti batai randa mus :)

(746) Samanabačiai

Alius atsiuntė; šie radiniai (ypač tas, kur kairėj) iškart priminė, kaip prieš 15 su kuprele metų prasidėjo batavimas – būtent grybaujant:

Vasaros „grybai“, rasti Dzūkijos miškuose (Puvočiuose) pakutinę rugpjūčio savaitę.

— Dėkui už kolekcijos papildus ir malonių prisiminimų pažadinimą!

(lxxv) Batmenis

Coll. Donata ėmė ieškot pamestų batų ir facebooke.

Suprantama, kur būni, visur reikia apžiūrėt:

Virgi, štai kaip pamesti batai tampa meno objektu. Įdėjau visokių pastangų, kad nepažeisčiau fotografo autorinių teisių :)

— Dėkui! — Nežinojau tokio žmogaus (man Šiukščius – aa. mūsų Vygantas Š.); pasirodo – profesorius, dizaineris, fotomenininkas. Na, ką nufotografuoja fotomenininkas – tas jau ir menas (logiška?). O batautojams kol kas nieks nesuteikia meno kūrėjų statuso. Ir kam mums jis, tas statusas? Džiaugsmą teikia visai kas kita – pats batavimas.

Šią nuotrauką prof. Giedrius Šiukščius priskyrė serijai „Ekologija“. Taip, pamestas batas – irgi šiukšlė. Pagalvojau: kokį nuošimtį šiukšlių sudaro batai? Tikrai mažiau negu vieną, manyčiau. O gal ir klystu. DI neklausiau (jis per daug žino).

(745) Abatukas

Dar vienas Anitos laiškas atkeliavo:

Sveikas, Virgi.
Prisiminiau rbatį. :)
Radinys Gabrielės, aš sugebėjau pražioplinti. Rastas bandant pareit į Palangą iš oro uosto kitu keliu.

Palanga, Kunigiškės, Užkanavės g.
Rugpjūčio 27

Dar viena dviprasmybė. :)
Bet, jei nori, gali pavadinimą ir pakeisti.

— Ačiū abiem! Ne, pavadinimo nekeisiu –

geras, tikslus, tuolab susisieja su kolekcijoj jau esančiu rbačiu (nors ir sukurtu). Tik tiek, kad paryškinau pirmas raides: rbatis ir abatukas (dabar jau visiem turėtų būt aišku, kokiu būdu padaryti tie žodžiai).

(lxxiv) Pavyzdys, kaip pametami batai

Šįryt Institute susitikau coll. Donatą, batautoją. Ir ėmė pasakot istoriją, kaip pati pametė ir pati atrado savo batus. Radusi net nufotografavo. Oi, sakau, labai įdomu, atsiųsk pasakojimą ir nuotrauką, įdėsiu kolekcijon. Atsiuntė.

Pirmadienį nesuradau ką veikti Rygoje, muziejai uždaryti. Nuvažiavau į Buldurius. Pliaže nusiaviau, nes juk norisi vaikščioti basom, braidyti jūroje. Ant vieno peties kuprinė, rankoje švarkelis ir nusiautos basutės. Jos lengvos, paprasta pasinešioti. Kai, grįždama į traukinio stotelę, beveik jau perėjau mišką ir nusprendžiau, kad laikas apsiauti, pamačiau, kad nebeturiu ką autis. Atgal prie jūros ėjau be ypatingų vilčių, labiau galvodama, kaip atrodysiu, basa atšlepsėjusi į traukinuką, o jei (juk pirmadienis), kaip kokios Kalvarijos, ir Rygos turgus nedirbs, kiek ir kur man teks vaikščioti basai? Mintyse šv. Antanui (draugė yra sakiusi, kad būtent jis globoja daiktus mėtančius) pažadėjau Lisabonoje, kur jis gimė, uždegti žvakę. Nežinau, kas mane išgelbėjo, šv. Antanas ar tai, kad tądien pliaže žmonių beveik nebuvo, bet, kiek paėjusi pajūriu, basutes radau. Pasisekė, aišku, kad jos iškrito ne braidžiojant.

Taip aš jas pamačiau. →

— Ačiū! Ir šv. Antanui dėkui. Štai ir dokumentuotas atvejis, kaip žmonės pameta batus, kuriuos batautojai randa.

(744) Palangos plytinė

Anita vakar atsiuntė:

Sveikas, Virgi.
Atvažiavom šiandien su Gabriele į Palangą vasaros išlydėt ir kaip tik pasiguodėm viena kitai, kad batų neberandam, nei aš Vilniuj, nei ji visai nebatingame Kaune. Ir štai!

Palanga, Plytų g., rugpjūčio 26 vakaras

Va kokia dviprasmybė pavadinimui išėjo :)

— Dėkui abiem! O dviprasmybės, kai dauguma iš kitų reikalauja vienprasmių žodžių ir veiksmų (bent man toks įspūdis susidaręs) – gerai, net labai gerai! Reikia žmones trikdyti, geriau tik žodžiais. Taip, chuliganas many nubudo :)

(743) Euphorbačiai

Einant Antakalnio gatve Goštauto stotelės link, už vad. Rašytojų namo yra tokia gatvelė į kairę – bevardė, akligatvis. Va ten vakar po darbo ir pastebėjau šitą porą su energetinio gėrimo skardine viename iš pusbačių.

(Ir batai, ir gėrimas – made in PL, pasak DI.)

Radinį kolekcijon įdėjau iš ankstaus ryto. Eidamas į darbą Antakalnio gatve, pasukau galvą dešinėn ties ta vieta: pusbačiai tebėr, skardinės nebėr. Taip, vis dėlto 10 centų.

(Vakarop niekas nebuvo pasikeitę.)

P.S. Pirmadienį (VIII 31) eidamas darban žiūriu – o!

tik vienas likęs. Bet ne: kitas guli žolėj už kelių metrų.

Spėčiau, kažkas nuspyrė.

           Žr. ↓ .