(739) Bongiornbatis

Belaukiant vėsesnio oro, pradžiugino atostogaujanti  coll. Rūta – radiniu vietoj, įrašytoj į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą:

Bon giorno!
Linkėjimai ir dovanėlė iš
Porto Venere, Italija, 2026.06.30.

— Dėkui! — Ir kodėl akys nesąmoningai pirmiausia krypsta ne į batautoją turintį džiugint radinį, o į vandenį? – taip, retorinis klausimas :)

P.S. Baksnodamas klaviatūrą (15:30) monitoriaus apačioj pastebėjau prognozę, esą po gerų poros valandų Vilniuj turėtų lyti, – sunkoka patikėt.

Patikslinimas: teko patikėt; pradėjo lyt net anksčiau, po geros valandos; palijo 10–15 min, galima sakyt, nelijo.

(738) Compensabatis

Vakarykštė nuojauta, esą batai vaikšto būreliais, pasitvirtino. Vakare el. pašto dėžutėj, žiūriu, Karolinos laiškas su priekabu:

Sveiki, Virginijau,
šį kartą persiunčiu draugės Medos radinį iš Vilniaus.

Compensos koncertų salės aikštelė
2026.06.09

— Dėkui abiem!

P.S. Buvo kilusi mintis sugalvot kitą radinio pavadinimą, kurio abu dėmenys būtų lietuviški (lot. compenso – atsverti, išlyginti, atlyginti), bet nepavyko. Gal turit variantų?

(737) Jonavabatis

Batai po vieną nevaikšto – būreliais :)

3 atkeliavo Justės radinys, 5 – Gabrielės, o vakar (8) vakare Karolina atsiuntė savąjį:

Sveiki, Virginijau,
praėjusį šeštadienį buvau žygyje Jonavoje. Einant palei Nerį man atsirišo batraištis ir paprašiau draugo, kad palauktų. Sako: „Pasigirdo, kad batą radai“. Ir tada man mintis: galėčiau tikrai rasti, kad jam jau pasigirdo. Paėjom gal kokį 100 metrų – akurat!

Lokacijos nenurodysiu, kažkur Jonavoje netoli Neries.
2026.06.06

— Ačiū! Dėkui ir draugui, išpranašavusiam radinį.

Taip, kartais atsitinka dalykų, kurie – papasakoti – skamba lyg išmonė, nors būna grynių gryniausia teisybė.

(736) Papupinis

Vakar gavau Gabrielės laišką su priekabu:

Laba diena, Virginijau,
radinys jau kiek „paraugintas“, bet atkeliauja su šiokia tokia istorija.
Iki Pilaitėje esančio prekybos centro „Pupa“ važiavome vienu automobiliu, ten turėjome persėsti į kitą ir tęsti kelionę. Beieškodami, kaip čia įsigauti į „Pupos“ parkingą, pravažiavome batą. Netrukus sustojome ir išlipome, o aš vis dairiausi į tą pusę – tikėjausi grįžti ir nufotografuoti. Galiausiai paaiškėjo, kad ne. Nuėjome į priešingą pusę, kur netrukus radome antrąjį vairuotoją. Vis tik vos įlipus vėl pravažiavome ta pačia gatvele, tad skubiai pasinaudojau proga. Kadangi nesustojome, nuotraukos kokybė nėra tobula.

Papupys – „Pupos“ nugarinė dalis,
gegužės 17 d.

— Ačiū! Manau, kad žmogaus norai, pastangos gal net vertesni negu galutinis rezultatas.

(735) Sutrepotoji

Coll. Justė atsiuntė naują savo radinį:

Netoli Veržuvos kapinių, 2026-06-02

— Dėkui! Kuo didesni laiko tarpai tarp gaunamų radinių – tuo džiaugiau sulaukti.

P.S. Radinio įvardas – batautojos Justės (aš tik būdvardžiui suteikiau išskirtinumo ypatybę: sutrepota + ji = sutrepotoji).

(734) Hommage à Radauskas: fioletbatis

Vakar, sekmadienį (V 10), Donata atsiuntė:

Virgi, štai toks spalvotas guminukas.
Statybvietė Vilniuje, Kalvarijų g., netoli Lidlo, kur iš pradžių visai apleido, o paskui ir nugriovė tokį gražų
medinį dvarelį-ne-dvarelį.

— Dėkui! — Vieną žodį pakeičiau:

Tu nusiminęs nueini,
Tu liūdną savo žingsnį lėtini,
Naktis, galinga ir švelni,
Tau duoda [batą] fioletinį.

(733) Gegužės trečiosios mot.

Sekmadienį gavau Ričardo laišką su dviem priekabais; pirmadienį iš ryto jau ketinau viešai parodyt, ką gavęs, bet laiko pritrūkau; ir į gera tatai šįkart išėjo – dar vienas R. laiškas atkeliavo – post scriptumas:

Štai Virgi, perduodu, ką paregėjau ir paverčiau vaizdu, pasakau, kas mintiškai slystelėjo nuo mano liežuvio.

Vaiskutėlis, baltai, geltonai, mėlynai ir raudonai žydintis šiltadienis. Katalikiškasai sekmadienis. Tradiciškasai motinadienis.
Gamtiškai ir kalendoriškai, taip pat šventiškai palanki(oji) diena nusiauti / išsiauti.
Lengviausiai ir greičiausiai nusiauna moterys.
Gal josios dažniausiai ir keičia avimąsias priemones,
tai yra įkojus, tiksliau antkojus (ant kojų užmaunamas priemones – kad nebūtų šalta, kad nebūtų slidu, kad būtų saugu užlipus ant stiklo, ant gelžgalyčio).
Štai ir mano šiandienos fotoalibi / fotoliudijimas.
Trejos klasikinės avalynės poros tame pačiame Švitrigailos gatvės vidiniame didžiakiemyje.

Ričardas Šmirinėtojas

P.S. O vakarop vėl pėstinau namop tuo pačiu kiemu.
Ir – išvydau prikomplektuotą dar vieną – ketvirtą! – moteriškos avalynės porą.

— Dėkui, žmogau šmirinėjantis ir žiūrinėjantis! — Ar galima kokią nors nuomonę apie buv. savininkę susidaryt, – pagalvojau, – iš to, kad bent jau keturios poros jos batų – juodų? Gal ir ne.

(732) Dar stovintis ir jau nebe

Penktadienį, balandžio 17-ą, sulaukiau dar vieno kolekcijos papildo – ypač džiugaus, nes žmogus pirmąkart atsiuntė savo radinį:

Labas vakaras,
vaizdas įamžintas Vilniuje, Fabijoniškėse. Gal kiek simboliškai: pusiau ant šaligatvio batas – dar stovintis, o už jo ribų – guli paslikas. Siunčiu dviem rakursais.
Pagarbiai
Algirdas V.

— Ačiū, Algirdai! Viskas padarėt taip, kaip reikia.

Sveikinu, collega batautojau!

(731) Pagatvėbatis

Penktadienį vakare Karolina atsiuntė:

Sveiki, Virginijau,

tas paukščių čiulbėjimas taip traukia į mišką. Taigi šiandienos pasivaikščiojimo laimikius prikabinu, tiesa, ne iš miško. Gal ir teisingai – nėra čia ko miškus šiukšlinti.

Barsukynės gatvė, 2026.04.17

— Ačiū, Karolina! Pirmas galvon atėjęs žodis buvo pakelibatis, bet rašot, kad šalia gatvės, palei gatvę peržiemojusią šlepetę pastebėjot; todėl – pagatvėbatis (tokiu vardu radinio kolekcijoj dar nebuvo).

(730) Tikrinis panoraminis

Vidas vakar vakare atsiuntė:

Sveikas.
Žinia, kartais pasitaiko batų, kuriuos pamestiesiems priskiriame tik iš mandagumo. Šitas, man atrodo, – pamestinis tikrinis panoraminis.

Panorama, Rimi, balandžio vidurys

 

—  Dėkui! Išties tikrinis pamestinukas; batuko savininkas greičiausiai vežimėly (parduotuviniam?) sėdėjo, o mama ar tėtis į lentynas, ne į vaiko kojas žiūrėjo. Gal ir kitaip viskas atsitiko.