2017-11-20

(234) Sportbatis, sportbačiukas; kas toliau?

Per Visus Šventus prie laiptinės durų radau sportbatį;
vakar (su trim savaitėm globot palikta kalaite išėjus pasivaikščioti) – sportbačiuką (prie Topo centro Ukmergės gatvėj). — Gal tai užuomina, kad pačiam reikia sportbačius pirkt ir imt aktyviau raumenis beigi sąnarius judint?
Bet kad labai tingis.

2017-11-10

(233) Itališkai dainuojanti pora

Ričardo Š. laiškas su priekabais:
Vileišio gatvėje statomas sostinės 1-asis policijos komisariatas.
Ant statybvietės apsauginės vielinės tvoros kiekvieną rytą vis nevalingai valingai žvilgteliu į blizgančius moteriškus vasarinius Tiamo batelius.
Jie man čia lyg koks nemokamas perskaityti ženklas (ar nuoroda).
Fotoalibi persiunčiu Tavo žinion, Virgi.




— Ričardai, itališkai reikia skaityt, du žodžiai:
„Ti amo“, Umberto Tozzio daina.
Tokia nuoroda, o ką ana ženklina – čia jau sunkiau.
Dėkui, collega.

2017-11-04

(232) Kai batautojas neieško batų, jie patys jį randa



Per Visus Šventus grįžom iš Rokantiškių,
žiūriu – prie laiptinės durų sportbatis laukia.














P.S. Man taip regis, bet gal ir klystu: vienas kitas, šį tinklaraštį aplankantis, kartkratėm pagalvoja: reiktų rast telefone ar fotoarchyve to matyto bato nuotrauką ir nusiųst Gasiliūnui; na, kada nors nusiųsiu. — Kada nors yra šiandien. Laukiu.

2017-10-29

(231) Išverstpadis




Vakar važiavom į Biržus kapų patvarkyt.
Stabtelėjom Panevėžio aplinkkely esančiam Hesburgery –
kava nuo 10 ir 11 valandos tik 20 centų.
Visada apžiūriu potencialias vietas per tas kelias minutes, kol cigaretę surūkau –
jei rimčiau bataut neatsiranda progų, tai bent tiek.

Šįkart kava buvo ypač skani.

2017-10-21

(230) Kolekcijos papildai iš Italijos, ii

Tarpininkės Vilmos laiškas su priekabais:
Laba diena,
antrą ir kol kas paskutinį kartą sekretoriauju itališkųjų batų žvejams.
Rugsėjo pradžioje į mano pašto dėžutę įkrito doc. Vigmanto Butkaus tą patį mėnesį Šiauliuose sumedžiotųjų šlepučių puošnesnės puseserės iš Romos Europos kvartalo, Ežero (Centrinio) parko. Toks įspūdis, kad nors kompozicija skiriasi, bet istorija nelabai – net ir čia yra užrašas, tiesa, šįkart į šifrogramą panašus tag’as.
Dvi rugsėjo antrosios pusės nuotraukos – Jūsų teismui, nes tik sąlyginai priskirtinos prie subatautųjų silva rerum. Toje, kur stambiu planu, yra mažytis batukas, atneštas į netoli Belpasso miestelio Sicilijoje esančią šventovę – tikinčiųjų lankomą Madonna della Roccia grotą. Skirtingai ar net priešingai nei daugelis kitų subatautųjų, jis ten atneštas specialiai ir yra jį palikusiųjų svajonių ženklas, prašymo Dievui įdaiktinimas, galima sakyti, šiuolaikinis votas. Taigi jeigu Jums atrodytų, kad ši nuotrauka nedera prie batavimo tinklaraščio sumanymo – prašyčiau nedėti. [Neatrodė, todėl įdėjau.] Man pasirodė, kad tai dar vienas daugiabalsės paliktųjų batų ir batukų istorijos siužetas, tad nutariau bent parodyti.
Tokios dvi kardinaliai skirtingos punktyrinės batų istorijos.
Su gerais linkėjimais, tebeieškodama savųjų batodramų — Vilma
— Ačiū už tarpininkavimą, Vilma; labai ačiū už batvaizdžius, Dainiau.

2017-10-06

(229) Justibačiai, iii

Collegė Justė du radiniu atsiuntė:


← 2017-08-31 netoli prekybcentrio „Mandarinas“
(prastai pasibaigusio nuotykio atmosfera tvyro)


2017-09-28 Valakampių antras pliažas →
(visa kompozicija sustatyta, tik įmautėj pavadinimo trūksta; gal kam ateitų į galvą geras?)


— Ačiū, Juste!

2017-09-20

(228) Radinys iš Šiaulių

Coll. Vigmanto B. laiškas su priekabu atkeliavo savaitgalį, bet, kaip kartais būna, pasidžiaugi, o kitiems ir užmiršti parodyt (kad pasidžiaugtų):
Labas vakaras, Virginijau.
Batautojiški linkėjimai iš šiandienos [09-16] Šiaulių Žemaitės gatvės. Gal kokia žemaitiška Katrė kaip bėgo Airijon, taip ir paliko?.. Ir užrašas ant elektros stulpo vaizdui subalansuotas.





— Ačiū, Vigmantai!
O mano vaizduotė kuria Katrės pagrobimo sceną.