2017-07-09

(224) Balelių balibatis

Vakar vakare grįžtant iš Joniškio Vilniun, tarp Panevėžio ir Ukmergės atsirado reikalas stabtelėt.
O kur tu žmogus stabtelėsi, jei visur palei kelią tvoros eina, o vad. poilsio aikštelių – nėr?
Stabtelėjom prieš autobusų stotelę, kuri vadinas Balelių kryžkelė, nes galima įeit keliu miškan, vartų nėr.








Nors Baleliai tolokai, prie senojo kelio, bet balų ir čia yr.
O šalia vienos balos (prie pat autostrados) – batas.
Matyt, vaikas buvo nusileidęs apačion,
tas crocsas užkliuvo už žolių ir liko ten;
tėvai, jei bandė paimt tą vaiko batą, greit suprato,
kad ten geriau neit, nes dar ir saviškį paliksi sulindusį šlapion žemėn.

2017-06-27

(223) Išsisupus plačiai vakarų vilnimis


man nors batą išmesk
savo šalta ranka.
— Prašom.

2017-06-05, pirmadienis,
netoli Olando kepurės.
















— Ačiū, Juste!

(222) Vilniaus gegužbačiai

(1)
(2)
(3)
Novelistas, poetas, vertėjas Vidas M. irgi batavimu užsikrėtė, ėmė pastebėt tai, kas daugumai atrodo neverta jų dėmesio:

(1) Latako 2, Dailės akademijos bendrabutis, 2017-05-12: ar jau deramai išdžiūvę?

(2) Gedimino pr., maždaug ties „Vagos“ knygynu, 2017-05-18: tvarkingoji pora našlaitė.

(3) Rotušės aikštė, 2017-05-31: jam pavyko pasprukti...


— Sveikinu, Vidai, puikūs radiniai!

2017-04-24

(221) Tikras batautojo džiaugsmas



Tikras džiaugsmas turėtų ištikt batautoją, štai tokį radinį išvydus – tokį, kokį išvydo coll. Justė Peršaukščio miške netoli Švenčionių 2017-04-09.

— Ačiū, Juste!

2017-03-14

(220) Iš batingojo Britų ambasados patvorio, iii

Bataut noris, o laiko dvaklinėt nėr.
Šįryt einu darban – žvilgt, to ir norėjos:
dvi poros vasarinių.
Vad. atradimo džiaugsmas ne per didžiausias,
bet vis šis tas.





















Iš batingojo Britų ambasados patvorio, i
Iš batingojo Britų ambasados patvorio, ii

2017-02-11

(xxix) Kiekvienas yra batautojas, bet tik batautojai tai žino

Donatas Jankauskas (Duonis), Batas, 2016
(Vitalio Vitaleus nuotr.)
Vakar išėjusio 7 meno dienų numerio pirmame puslapy – redaktorės Monikos Krikštopaitytės rašinio „Štai taip mes virstame šaltiniais: Modernaus meno centro ‘Susitikimo pradžia’ kino teatro ‘Lietuva’ liekanose“ pradžia (pabaiga p. 6). Virš pavadinimo kaip iliustracija – štai ši nuotrauka, tik nespalvota →
Autorė apie tai, ką matot dešinėj:
Kino salės erdvė kaip išskrosto banginio pilvas prarytų bet ką, net didžiagabaričio skulptoriaus Donato Jankausko (Duonio) pamestas „Batas“ (2016 m.) atrodė palyginti menkas.
Pasvarstymas: gal ir menkas, bet nori nenori sustabdantis žvilgsnį; kad ir kur pamatytumėm batą, ypač vieną, kuris apibendrintai vadintinas pamestu (intertekstas gali būti ir Lost Lost Lost), jį užfiksuojame, tik toli gražu ne visada suvokiam, ką tai reiškia.
Todėl užfiksuotina ir jau aptrinto posakio „Kiekvienas yra menininkas, bet tik menininkai tai žino“ parafrazė – patarimas, kaip galima būtų susivokti, pamačius pamestą batą:
— Kiekvienas yra batautojas, bet tik batautojai tai žino.
(Susivokus tą batą reikia nufotografuoti ir atsiųsti el. paštu man, ir jis taps šios kolekcijos eksponatu. Viskas labai paprasta.)

2017-01-03

(xxviii) Šventbatis

Iš Vinco Kisarausko dienoraščio:
65.III.18
Darbovietėje („Modelių Namai“) pas vaikinus užeina jaunas vyrukas. Ne toks jau jaunas – apie 30–35 metus. Yra kažkoks elektrikas, technikas, užsiiminėjo kinu ir pan. Kartu mokėsi mokykloje su B. Leonavičiumi, su J. Kalinausku.
     Ir štai jis atneša kelis sukarpytus pergamento lapus, prirašytus ištisai lotynų kalba gotikiniu šriftu. Viskas atlikta nepaprastai švariai, su papuoštomis inicialinėmis raidėmis. Šalia nukarpyto pusantro lapo dar mažas piešinukas – auksiniame ovale Kristaus galva.
     Išaiškėja istorija. Kažkada 14 amžiuje perrašinėtojas perrašė tokią knygą – Bibliją. Kažkokiu būdu ji buvo atsidūrusi Maskvoje, – ant mano vėliau išprašyto lapo yra privačios bibliotekos antspaudas ir dalis kažkokio muziejaus antspaudo. Vėliau ta knyga irgi kažkokiu būdu pakliuvo į Karaliaučių. Karo metu ją paėmė kareiviai. Ji pakliuvo prie Vištyčio kažkokiems kareiviams batsiuviams. Po karo šito vyruko dėdė pamatė pas tuos ruselius knygą, kurios buvo likę apie ketvirtį. Jie tą knygą, kadangi odinė, pjaustė batams pamušalui. Už puslitrį nupirkęs iš jų atidavė šitam vyrukui, kuris tada jau mokėsi gimnazijoj antroje ar trečioje klasėje. Šis irgi nieko nesuvokdamas karpė tos knygos lapus ir vilko savo vadovėlius. Gražiausia tai, kad taip apvilktas knygas matė mokytojai, vienas net paskaitė paėmęs, bet nė vienas nesuprato, kas yra draskoma. Gal net bijojo – gi Biblija, o čia patys vežimai, represijos. Taip ta knyga buvo galutinai sukarpyta, sudraskyta, išdalinta lapais kitiems mokiniams.
     Neseniai Mokslų akademijos bibliotekininkė pamatė keletą sveikų išlikusių lapų. Nunešė į biblioteką. Tada jis suradęs dar 4 lapus nunešė ir pardavė po 8 rub. Tų lapų, kuriais buvo aplenktos knygos, gėdijosi nešti – labai jau jie sutepti, prirašinėti buvo.
     Reta rečiausia 14 amžiaus knyga – paminklas meno, knygos istorijos, epochos. Daugybė atsklandų, užsklandų, inicialų, piešinių. Kur buvo auksuota – tai gryna auksinė folga, todėl kareiviai tokias vietas išpjaustė – mat auksas.
     Darbe pasiklausę vaikinai už galvos susiėmė. Radus tokį batą su pamušalu iš 14 amžiaus Biblijos – tai būtų pasaulinis eksponatas. (Šiaurės Atėnai, 1994-02-04, p. 4)
— Nebent susapnuot tokį batą įmanu; o pradžiugintų ir prastesnis rastas.

2016-11-28

(219) Šiaulibatis

2016-11-12



Iš Šaulių dar nė vieno bato nebuvo, bet štai Vigmantas B.:
Labas vakaras, Virginijau.
Siunčiu batautojiškus linkėjimus iš Šiaulių centro kiemų!
— Ačiū! Jau antras.
Tikiuos, ne Rimanto Kmitos, bėgusio nuo kronikininko talento gerbėjų po knygos pristatymo. Gal kas iš gerbėjų paliko?

2016-11-05

(218) Ar šv. Petras įleidžia, jei tik su vienu batu?




Marti užfiksavo prie Prisikėlimo bažnyčios Kaune 2016-10-31.

— Ačiū, Dovile. Puikus radinys. Erdvė interpretacijoms – kieno tas batas ir kodėl būtent tokioj vietoj – atsiveria lig pat dangaus.

2016-10-25

(xxvii) Postsezoniniai

Kai nėr galimybių bataut iš tikrųjų, imi ieškot batų skaitomuos tekstuos; ir randi, –
Sigitas Parulskis, „Tuščia“, Metai, 2009, nr. 1, p. 8–9:
Mano batai tušti, ėhė, tušti mano batai
matyti balti druskos dryžiai ant įtrūkusios odos

o kelnės, mano kelnės visiškai tuščios
kur vyriškumas, kur žemės trauka, verčianti
klupti prieš moterį
klešnės sukasi neapčiuopiamos kaip
pustomo smėlio kolonos

ir švarkas, ir švarkas visiškai
tuščias, rankovių nuleistos vėliavos
plakasi per išverstas kišenes, nieko
ir ten jau visiškai nieko

kaklaraištis kadaruoja ore
o ne, po velnių, o ne, niekada
neryšėjau kaklaraiščio, man užteko
ir savo minčių, kurios smaugtų

vis dėlto ten, kur būta manęs –
tuščia, visiškai tuščia
drabužiai, namai, pinigai
knygos, draugai, – nuo visų
pamažu nusitrina mano pėdsakas

dar matau, dar paskutinį sykį man leista:
kažkas paskubom kemša senus laikraščius
į tuščius mano batus, kad nosys
per šermenis nebūtų subliūškusios

senus laikraščius
su mano tuščia atmintim