Dėl žodžių ir darbų 2010-08-10

Dėl žodžių ir darbų (2010-08-10): Aišku, LKŽ nėra žodžio batauti. Bet galima imtis tokios veiklos. O jai įvardinti reikia žodžio.
Jei bent keli grybaudami ne tik uogaus, bet dar ir bataus, atsiras šansas gyvuot ir žodžiui.
Užfiksavus batą miške, šalikelėj ar dar kur nors, galima jį pasiimt į namus ir imtis asambliažą kurti. Jei seksis, ir parodą surengti.
Eksponuot ant grindų. Batavimas įgautų aukštesnį statusą, gal net A.A. dėmesį atkreiptų. Ir prasivertų vartai istorijon ir žodynan.
Bet visai gana tik nufotografuot batą, likusį be šeimininko, pasimetusį, – ir išsiųst el. paštu vgasiliunas@gmail.com.
Ir batautojo nekrologo pavadinimas aiškus: „XY padžiovė batus“. Skambù.

2023-11-29

(573) Dovaniniai?



Vakar Karolina atsiuntė savaitgalio radinį:
Sveiki, Virginijau,
aptikti praėjusį šeštadienį, 25 d., Vienaragių stotelėje. Nebuvo labai jauku fotografuoti, nes stotelėje ir prie Lofto buvo labai daug žmonių. Tiesa, einant atgal nei batų, nei eilės prie Lofto nebebuvo. Tik smarkiai ir nuostabiai gražiai snigo.
— Dėkui!
Iš vienos poros raišteliai išverti, iš kitos – ne; bent vieni – su kailiuku, tad tinkami ir kai šaltoka, – paliko žmogus tikėdamasis, kad kam nors prisigadys? Greičiau taip ir atsitiko – kas nors pasiėmė?

2023-11-19

(572) Lostbačiai

Esu rytinis padaras, tad to, kas atkeliauja vakare, tik kitą rytą imuos. Kaip kad vakar vakare atkeliavusio naujo Karolinos radinio:
Sveiki, Virginijau,
vienam savo radiniui turiu papildymą, tačiau jam reikia padaryti gerą paaiškinimą, kad suprastumėte esmę. Na, o kol prisiruošiu jį padaryti, siunčiu kitą – šiandienos laimikį.
Kauno gatvė, netoli sankryžos su Vytenio gatve.
2023.11.18 popietė


















— Ačiū!
Tie kedai tvarkingai padėti, nosim į sieną, šalia – lyg ir marškiniai, nors gal šiaip nežinia kas baltas ar balta; lietuviškas žodis su šaknim -mest- nelabai tinka, angliškas lose, lost labiau, – ir prarasti, ir netekti, ir nuėję niekais, gal net nebenaudojami gali būt; todėl būtent taip kolekcijos eksponatą pavadinau.

2023-11-15

(571) Kanadbačiai byra iš gausybės rago

2023-11-05, Queen street West / Soho street


Vakar iš ryto Gabrielė, bataujanti Toronte, atsiuntė:
Labas vakaras/rytas,
Dar viena porcija radinių. Įdomu tai, kad dvi dienas buvo
po tris radinius. Bet, tiesą sakant, nebespėju siųsti.

— Labai labai ačiū, Gabriele!
Kai tiek radinių, suprantu, sunku dorotis.
Bet juk batautojų valia plieninė? :)


2023-11-05, Richmond street
2023-11-05, Soho street


2023-11-09, George street
(atkreipiu dėmesį – ne St. George street, nes yra ir tokia)

2023-11-09, University avenue

2023-11-09, Queen street West

2023-11-10, Dupont street


2023-11-14

(570) Šlepetės skraiduolės? – vargu bau

Vakar vakare atkeliavo naujas Karolinos radinys, vaizdingai apipasakotas:
Laba diena, Virginijau,
einame šiandien su kolegomis į darbo vietą ir staiga pamatau – šlepetė! Kol imuosi fotografuoti, kolegė, kuri jau žino apie batavimą, plačiai nusišypso ir jie išeina, nes iki vietos dar gerą gabalą kelio reikia nueiti. Atlikusi pareigą, ateinu pas kolegas ir išgirstu kolegos klausimą:
– Kam tau ta tapkė?
– Ai, nesuprasi.
– O tai kam tau ji? Suprasiu.
– Nesuprasi...

Beje, man čia kažkaip panašu, kad ji gali būti atskridusi iš šalia esančio gyvenamojo namo balkono, nes po statybvietę niekas su šlepetėmis nevaikšto.

Markučiai, lapkričio 13











— Dėkui, Karolina, už kolekcijos papildą. Jūsų istorija, kaip ta šlepetė atsidūrė statybvietės teritorijoj, labai įtikinamai skamba; ja remdamasis ir pavadinau skraiduole; voverės skraiduolės Lietuvoj išnykę, tai bent šlepetės kartkartėm paskraido.

Papildas (2023 XI 19) Vakar vakare gavau:
Sveiki dar kartą,
kaip prisimenate, pirmadienį radau šlepetę. Tuo metu galvojau, kad vėjas iš balkono išpūtė ar išmetė kažkas. Po dviejų dienų radau antrą. Kad būtų aiškiau, prisegu nuotrauką. Raudonu tašku pažymėta pirmoji (šiuo metu ten statybvietė), geltonu – antroji.


Na ir nebegalvoju, kad pirmoji išskrido iš balkono, bet ir paaiškinimo, kaip čia atsitiko, neturiu. Trečiadienį dar perklausiau kolegės ar ta šlepetė tebeguli statybvietėje. Kolegė patvirtino, o vėliau ir pati įsitikinau, kad antroji yra pora.

Markučiai, lapkričio 15, trečiadienis





— Ačiū, Karolina, už patikslinimą. Hm, išties sunkoka patikėt, kad šlepetės, išskridusios ar išskraidintos iš tos pačios vietos, galėtų nusileist ant žemės taip toli viena nuo kitos; nebent koks vėjo sūkurys vieną pačiupo? nors vargu. Atvejis, lyg ir buvęs paprastas, susikomplikavo; ir aš nerandu galvoj paaiškinimo, bent šiek tiek panašaus į įtikinamą.

2023-11-12

(569) Gedimino medbačiai

Vakar vakare Anita atsiuntė tikrą radinį:
Sveikas, Virgi. Vasarą beveik toj pat vietoj buvau radus batus ant žemės, šįkart jau aukščiau žemės. Asociacija: ar jūs žaisdavot tokį žaidimą „Aukščiau žemės“ maždaug pradinės laikais?

Gedimino prospektas, kaip ir anuomet, netoli buvusio gastronomo, lapkričio 11.



















— Dėkui už kolekcijos papildą!
Šie metai – ypač batingi (jau 74 įrašai, niekad anksčiau tiek per metus nėr buvę, o dar pusantro mėnesio iki naujų).
Atsakymas į klausimą: Ne, nėr tekę žaist tokio; apskritai buvau asocialus vaikas (ne tiek iš prigimties, kiek dėl aplinkybių); mano žaidimai buvo viščiukų kapinių priežiūra, prūdo gyvių stebėjimas, karstymasis po senas obelis ir pan.

2023-11-10

(liii) Melagbatis

Neseniai buvo poeto batų deskripcija, o štai vakar atkeliavo melagio sportbačio istorija:

Lietuvos rytas, 2023 XI 9, p. 11
Matai, Virgi, kas darosi?
Net laikraštyje pradedi už pamestų batų kliuvinėti!! Gaila, turbūt joks batautojas nespėjo pro įvykio vietą praeiti :)

Linksmai,
Anita



— Dėkui! Ką skaitydamas subatauji, dar gali parodyt, pasidalint, o jei sapnuose pradėsim batauti?

2023-11-07

(568) Vidas tuština savo sandėlį

Suprantu, prieš žiemą reikia susitvarkyt.
Vidas M. ėmėsi lapkričiui vos prasidėjus.
XI 5 vakare pirmas siuntinys atkeliavo:
Sveikas.
Pavadinčiau Sandėlio ištuštinimu I.
Vilnius, vasara, Mindaugo g. Beveik ten pat, kur kadaise būta Paminklo batui.
















Antrą siuntinį, pavadintą Sandėlio ištuštinimas II, gavau vakar vakare:
Rimi Panorama.
Batautojo kodekso gal ir neatitiks, bet bent jau gražu.



















— Dėkui, tvarką mėgstantysai!
Be abejo, tie crocsai iš Rimi neatitinka kodekso, bet įtariu, kodėl mėginai laimę prakišt kolekcijon – ir pavyko: gasiliūnas negali atsispirt prieš tamsžalę, švelniausiai jo regą glostančią spalvą :)

(567) Kanadbačių dar

— vakar užėjo bibliotekon coll. Donata, žadėjusi paieškot batų Lisabonoj; deja, sako, nieko neradau; nieko, sakau, užtat kanadbačių vos ne kalnas (nepaguodžiau, tik savanaudiškai pasidžiaugiau; šiek tiek gėda) —

             Niagara River Parkway, Niagara Falls, 2023-10-22.            
Tolumoje šiek tiek matosi ir pats krioklys
Dar kanadbačių iš Toronto Gabrielė atsiuntė prieš trejetą dienų (vienas, užtiktas prie Niagaros krioklio, buvo anksčiau atkeliavęs):
Laba naktis/labas rytas,
siunčiu dozę. Buvo planas užbaigti mėnesį, bet pamiršau laiku išsiųsti, o lapkritis iš karto pateikė savo argumentą.
[Kaip ir ankstesnę dozę, pateikiu be rodyklyčių;
data ir vieta – po vaizdu]

Bathurst street, 2023-10-26.
Įdomu tai, kad kitą dieną gulėjo gatvės pakraštyje,
o vėliau persikėlė prie tvoros ant šaligatvio,
kur gyvena iki šiol

Bloor street West, 2023-10-29

Dufferin street, 2023-10-30

Palmerston avenue, 2023-10-31

Spadina avenue, 2023-11-01


















































































       — Labai ačiū už dozę!
       Smagu, kad batautojų radinių kolekcija ir geografiškai jau tikrai
       turtinga (radinių iš Arkties ir Antarkties nesitikiu).

2023-11-06

(lii) Poetbačiai

Dušano Simićiaus (*1938 Belgrade), virtusio Charlesu Simicu (†2023 Doveryje NH) eilėraštis apie savo batus iš Selected Early Poems (iš anglų kalbos vertė Gediminas Pulokas, LM, 2023 X 20, nr. 18, p. 60): 
Mano batai
Batai – slaptas mano vidinio gyvenimo veidas:
Dvi pražiotos bedantės burnos,
Dvi apirusios gyvūnų odos,
Kvepiančios pelių lizdu.
Mano brolis ir sesuo, kurie mirė gimdomi,
Tęsia savo egzistenciją jumyse,
Kreipia mano gyvenimą
Savo nesuvokiamo nekaltumo link.
Kas man iš knygų,
Kai jumyse gali skaityti
Mano gyvenimo šioj žemėj –
Ne tik ligšiolinio, o ir būsimo – Evangeliją?
Aš noriu liudyti religiją,
Kurią sukūriau jūsų tobulam nuolankumui.
Ir tą keistą savo statomą bažnyčią,
Kurios altorius esate jūs.
Jūs, asketiški ir motiniški, pakeliat visa:
Jūs giminiuojatės su galvojais, šventaisiais ir pasmerktaisiais,
Savo nebylia kantrybe jūs perteikiate
Vienintelį nesumeluotą mano atvaizdą.
— jei gerai supratau, Simico batai – tikros odos, tik todėl gali būt nuolankūs ir kantrūs.
P.S. Kas nori originalą skaityt – prašom.

2023-11-05

(566) Κρήτbačiai

Spalio vidury buvau Kretoj. Sala Viduržemio jūroj, – žinios iš mokyklinio geografijos vadovėlio; kad jūrą sudaro jūros – irgi žinau, bet na nelogiška dalį ir visumą vadint tuo pačiu vardu (taip, juokinga kabinėtis prie tokių dalykų).

Teko pavaikščiot Kretos (daugiau) ir Libijos jūrų pakrantėm – ir nė vieno radinio, kurį būtų galima pavadint jūrbačiu, t.y. jūros pakrantėn išmestu batu (Baltijos pajūriu vaikštant labai didelė tikimybė tokį rast, todėl ir ten tikėjaus rasiąs); pagalvojau: gal srovės dėtos? Dešinėj – įrodymai iš Kretos ir Libijos pajūrių, kad rimtai ieškojau – bet tik tiek, dviejų padų gabaliukus, teradau.

Palei visą šiaurinę, į Europą žiūrinčią salos pakrantę eina greitkelis (išgooglinau, kad tai European route E75 baigiamoji atkarpa). Miestai, gyvenvietės abipus to kelio. Viešbutį Skaletoj, kuriame miegojom ir valgėm, ir jūrą skiria būtent tas greitkelis. Išminti takai tiesiai greitkelio link – absoliuti dauguma ar autobusų stotelę, ar jūrą pasiekia pažeisdami kelių eismo taisykles: pasižiūri vienon pusėn, pasižiūri kiton – ir bėgte kiton pusėn. Negerai. Turi būt kitas, saugus ir teisingas būdas kirst greitkelį, turi būt požeminės perėjos. Vieną radom nuo viešbučio pasukę dešinėn, už kokio 100 m; nepanašu, kad kas ja dažnai naudotųs – krūmai pridengia, viduj pavasariniai vandenys prinešę žemių, eit tenka susikūprinus. Priešpaskutinę atostogų dieną (X 16) pagalvojau: reikia rast kitą požeminę perėją, ji turėtų būt pasukus nuo viešbučio šalutiniu keliu kairėn. Kiek teks pėdint – neturėjau supratimo, tiesiog ėjau dairydamasis į pakeles. Ir buvo atlyginta – du radiniai; tikri, abejonių nekeliantys.








































Ta antra požeminė perėja (įėjimą radau paėjęs apie 400 m) ilga (nežinau, gal kokie 50 m); vos įėjęs patenki, galima sakyt, visiškon tamson, nes – lenkta; tik maždaug 2/3 kelio nuėjęs pamatai šviesą tunelio gale;
 
išlindus prie jūros – pora, sukėlusi abejonių (nufotografavau stovėdamas nugara į jūrą, kad matytųs anga, pro kurią išlindau). — Labai jau tvarkingai tie crocsai padėti; gal kas ateina požemine perėja iki pajūrio avėdamas įprastus batus, čia persiauna ir vaikšto pajūriu? Gal. Bet tuo metu vieniša crocsų pora atrodė kaip niekieno, kaip galimas batautojo radinys; taip, nors ir abejotinas.

















— ir dar noris parodyt du radiniu ir papasakot, kaip juos diskvalifikavau.


1
: prie akmenų tvoros kabančią porą pastebėjau X 12, kai buvom pirmąkart nuėję pasivaikščiot pajūriu ties Skaleta. Iškart supratau: niekaip neišeina šito apavo, skirto vaikščiot po pakrantės akmenis, vadint kaip nors -mestu (nei pa-, nei nu-, nei su kitu priešdėliu); naudojami kabikai, nėr abejonių.
























2 [ilgesnė istorija]: X 14, jau grįžtam į šiaurę, kas mėgsta maudytis – laimingas paplaukiojęs Libijos jūroj, įsiminęs vietovardžius, prie kurių pridedamas beach, – Damnoni ir Preveli; autobusas paskutinį kartą sustoja pajūrio miestuke Plakias, visiems siūloma pavalgyt. Ne, nevalgysim, nes po kelių valandų – soti vakarienė. Einam pasivaikščiot. Šaligatviu, kairėj – jūra. Kur akys nukrypę, ko ieško – savaime aišku. Einam einam, einam ir prienam tiltą (upelė Kotsifos įteka jūron); va toj vietoj ir pamatau ne tik pakrante krypuojančią cairiną moschatą (ją), bet ir apavo porą; tiesiai prie jūros neprieisi, nuo tilto nešoksi, per aplinkui tenka; nufotografuoju, džiaugiuos. Pasėdim ant suoliuko pajūry, grįžtam atgal tuo pačiu keliu ir – pamatau žveją, basą: 99,9, ne, 100 nuošimčių, kad tos šlepės – jo (aišku, mačiau tą iki pusės nuogą žveją ir kai ėjom į priekį, bet neužfiksavau, kad jis basas ant akmenų stovi). — Ir radinį tenka diskvalifikuot.




2023-11-02

(565) Oranžagerklis


Nė kiek nebesistebiu, tik apsidžiaugiu, kai žmogus, pamatęs mane, prisimena:

– Oi, radau batą, nufotografavau; kokiu adresu persiųst?
– vgasiliunas@gmail.com ir dar parašykit, kada ir kur radot.

Vakar persiųstas Agnės J. radinys X 15 prie VU Chemijos ir geomokslų fakulteto, Naugarduko ir Mindaugo gatvių kampas.

— Dėkui! Ilgai sprendžiau, kokios spalvos radinio vidpadis; regis, oranžinis? (įrašo pavadinimui reikėjo)

(564) Miniukas

[kelioms dienoms buvau atsijungęs nuo batautojų džiaugsmų, atsiprašau] — X 29 vakare Karolina atsiuntė (radinio pavadinimas radėjos):
Sveiki, Virginijau,
šiandien radau pačios neįdomiausios kategorijos batą. Na, tokį, kurį radęs iškart žinai, kaip jis buvo pamestas.
Beje, eidama Vingio parku, nusukau nuo tako link upės ir atradau vietą, kurioje niekada nesu buvusi, nors Vingio parke nuolat lankausi visą savo gyvenimą. Eidama paupio takeliu dairiausi dar kokio bato, bet radau tik termosą.















Kadangi termosas NĖRA batas, pakėliau ir nunešiau iki artimiausios šiukšlių dėžės. Batą būčiau palikusi. :)
— Ačiū, Karolina! Gal toks teiginys ir klaidingas, bet kartkartėm išnyra: dažniau randi tai, ko neieškai, negu tai, ko ieškai; arba: prieš rasdamas tai, ko ieškai, randi bent kelis dalykus, kurių neieškojai; tai vis ãtmainos įsitikinimo, kad tiesiausias kelias per aplinkui. Dėl termoso – ir aš greičiausiai taip būčiau pasielgęs, jei šiukšlių dėžė būtų buvusi ne per toliausiai. Beje, apie tai (palikt/paimt) esam svarstę su Ieva.