(660) Lisabonos plūdbatis ir kabikai

Jaunoji batautojų karta, kaip pastebiu, mieliau renkas Pietų pusrutulį, o vyresnioji – įprastąjį Šiaurės. Štai Anita ir Vidas tęsia Portugalijos inspekciją; dar du laišku gavau:

Sveikas, Virgi.
Težo upės krantinė, išlipus iš laivo. Batas kaip ledkalnis atvirkščiai: padas kyšo, viršus po vandeniu.
Pamatė Vidas, nufotografavau aš.

Balandžio 13. Estação Fluvial Sul e Sueste, Lisabona.
Kabikai bus atskiru reisu.

O štai ir kabikai. Šitie ne pamesti, šiaip, desertas :)

Balandžio 14. Kažkur siauroj gatvelėj prie pat Castelo
de São Jorge (Šv. Jurgio pilies), Alfama, Lisabona.

— Ačiū už kolekcijos papildus, mielieji batautojai!
Atsimenat, prieš gerą dešimtmetį ant apleistų sienų ir kitur buvo galima perskaityt užrašą didžiosiom VILNIUS FULL OF SPACE; tada į galvą atėjo parafrazė „World full of shoes“, kurią google į portugalų išverčia: „Um mundo cheio de sapatos“.

(658) Afrobačiai ir sabots

Vakar naktį gavau Vido laišką, iš Portugalijos:

Sveikas, Virgi.
Šituos mudu su Anita subatavome itin egzotiškame Lisabonos afrikiečių rajone, kuriame ir esame apsistoję. Tikimės, afrobuosi.

— Hmmmmmmmmmmmmmmmmmmmmmmmmm...

Na ir ką daryt? Aprobuot ar neaprobuot? Du batautoju palankaus sprendimo laukia, tikisi. — Kaip koks hierarchas pasijutau, atsakomybės našta pečius ir galvą užgulė: o jei ereziją praleisiu pasaulin? (Grajausko Ereziją jau praleidau [buvau to romano redaktorius].) Aprobata juk – uznanie czegoś za dobre, prawidłowe. — Iš pirmo žvilgsnio, tai paprasčiausiai šiukšlės prie durų. Bet priimant sprendimą juk būtina atsižvelgt į kontekstą: paros metą, vietą, kai kieno nurašytą multikultūralizmą prisimint? — Sunkus sprendiko gyvenimas, – tariau ir giliai atsidusau. – Luktelsiu.

O šiandien paryčiui atskriejo ir Anitos laiškas,
pavadintas „Sabots“:

Sveikas, Virgi.
Nepamesti, bet rasti ir smagūs, ne portugališki, bet iš Porto. Šiaip jau prancūziški, o pavadinimą atkapsčiau iš atminties gelmių. Lietuviškai – klumpės.
Šiaip, dėl smagumo. Portas, balandžio 10

— Štai šitas radinys ir suminkštino batautojo.lt širdį ir smegenis. Klumpės! – na argi galima atsispirt?!

— Afrobuoju, aprobujam, j’approuve, eu aprovo: verti būt kolekcijoj radiniai. Ir įrašo numeracija tebūnie arabiška. Ai...

— — Dėkui abiem!

(653) Danė ambasadorė

Taip pavadintas laiškas su priekabais atkeliavo vakar popiet:

Virgi, kas pirmesnis,

Tu ar aš? Beveik prie pat Tavo darbo ir visai prie pat Danijos ambasados.

Ką tik [14:50].

Čia pat, įsitaisius prie [Šv. Petro ir Povilo bažnyčios] stotelės, ir siunčiu.

Smagaus,
Anita

Kovo 31

Atsiliepiau neilgtrukus (15:15):

Dėkui!
deja, neišlendu aš iš Vileišienės kambario net per pietus (parūkymai šalia pastato nesiskaito).
(ryt iš ryto įkelsiu kolekcijon)
v

— Dar kartą, jau balandžio 1 iš ankstaus ryto: ačiū, Anita, už kolekcijos papildą! Ta češkė greičiausiai čiurlioniukė; danė – taip, skamba karališkiau :)

(lxiii) Pal. batai

Anita atsiuntė:

Sveikas, Virgi.
Kai nerandi tikrinių bara... oi, atsiprašau, batų, smagu ir tokius rast.
Kaunas, Šv. Mikalojaus benediktinių bažnyčios laiptai.
Spalio 11

Radinys bendras su trumpam Lietuvoj sušmėžavusia Gabriele.

— Dėkui abiem!

Daugiau apie šį atminimo ženklą, skirtą pal. Teofiliui Matulioniui,

galima pasiskaityt, pvz., čia.

(618) Konwickio kabikai

Vakar popiet sulaukiau dvidalio Anitos laiško:

Sveikas, Virgi.

Ruošdamasis pokalbiui apie Tadeuszą Konwickį Knygų aikštėje, Vidas apsilankė Žemajam Pavilny atmosferos pagaudyt. Šitas yra Konwickio namas.

(Aš buvau palyda.)

Lauk tęsinio :)

[laukdamas pasitikslinau: pokalbis „Tadeuszas Konwickis ir Vilnius: nesibaigianti meilės istorija“ prasidės VIII 31, šeštadienį, 14:00 Katedros aikštėj]

O čia fone tas pats namas iš kitos pusės.
Ir radinys Gasiliūnui :)

— Dėkui, gerb. palydove! :)

Pokalbio pasiklausyt neišeis (atostogauju), bet šiokį tokį pasiteisinimą sugalvojau: esu perskaitęs visus tris Vido išverstus Konwickio romanus; ypač patiko Raistai (ne tik kaip meninis tekstas, ir kaip pažintinis).

P.S. (IX 12) Vakar per radiją, LRT Klasikos programą, buvo transliuota Aurimo Švedo vedama laida „Istoriko teritorija“, kurioj kalbėta apie Tadeuszą Konwickį. Beje, Naujojoj Vilnioj gyvenanti prof. Ainė Ramonaitė pasiūlė prie žaliojo namo pritvirtint memorialinę lentelę, kad praeiviams būtų aišku, kas tai per namas, o Vidas Morkūnas pateikė pasiūlymą Lietuvos geležinkeliams: Pavilnio stotelei suteikt Konwickio vardą.

(lvii) Futbolbačiai

Vakar vakare atkeliavo futbolo žiūrovų laiškas su priekabu:

Sveikas, Virgi.

Na, neįmanoma atsispirt pagundai. Kokios rungtynės, matyti ekrano kampe. Liepos 2.

Bendras siuntinukas nuo Vido ir Anitos

— Dėkui abiem! Vos pamatęs šitą vaizdą, iškart prisiminiau Vido atsiųstas vengierkas; anas rungtynes žiūrėjau, o šitų – ne; ir tada olandai žaidė, irgi buvo aštuntfinalis; bet pralošė čekams 2:0. (Keistai atrodo mėlynas olandas.)

(592) Kaimynbatis

Vakar vakare gavau dar vieną kolekcijos papildą:

Sveikas, Virgi.
Toks gan netikėtas radinys savų namų laptinėj. Kadangi buvo jau apie 22.30, nesinorėjo gąsdint senukų kaimynų ir skambint į duris, užtat, pagalvojau, taip pamestas batas, nors ir žinau kieno, gal Gasiliūnui į kolekciją pritiktų? :)
Žvėrynas, balandžio 7 vakaras
Gražaus pavasario,
Anita

— Ačiū, kad nemoji ranka į dalykus, kurie pradžiugina Gasiliūną! Ir pavasaris dar gražesnis tampa :)

Ir jum visiem kuo gražesnio.

(569) Gedimino medbačiai

Vakar vakare Anita atsiuntė tikrą radinį:

Sveikas, Virgi. Vasarą beveik toj pat vietoj buvau radus batus ant žemės, šįkart jau aukščiau žemės. Asociacija: ar jūs žaisdavot tokį žaidimą „Aukščiau žemės“ maždaug pradinės laikais?

Gedimino prospektas, kaip ir anuomet, netoli buvusio gastronomo, lapkričio 11.

— Dėkui už kolekcijos papildą!

Šie metai – ypač batingi (jau 74 įrašai, niekad anksčiau tiek per metus nėr buvę, o dar pusantro mėnesio iki naujų).

Atsakymas į klausimą: Ne, nėr tekę žaist tokio; apskritai buvau asocialus vaikas (ne tiek iš prigimties, kiek dėl aplinkybių); mano žaidimai buvo viščiukų kapinių priežiūra, prūdo gyvių stebėjimas, karstymasis po senas obelis ir pan.

(liii) Melagbatis

Neseniai buvo poeto batų deskripcija, o štai vakar atkeliavo melagio sportbačio istorija:

Lietuvos rytas, 2023 XI 9, p. 11

Matai, Virgi, kas darosi?

Net laikraštyje pradedi už pamestų batų kliuvinėti!! Gaila, turbūt joks batautojas nespėjo pro įvykio vietą praeiti :)

Linksmai,
Anita

— Dėkui! Ką skaitydamas subatauji, dar gali parodyt, pasidalint, o jei sapnuose pradėsim batauti?

(557) Čiurlionio pradinukas

Dažniausiai skelbdamas nukerpu laiško pačią pabaigą, nes pristatomajam sakiny siuntėjo vardas paminimas; kartais du laišku sujungiu (antram kas nors patikslinama); šįkart tebūnie visi trys:

Sveikas, Virgi.
Štai kaip kartais pravartu eiti kur nors per aplink.
Rastas pačioj Čiurlionio gatvės pradžioj, tai ir užvardas toks.

Su šiltais rudeniškais,
Anita
--------------------------------------------
P.S.
Rugsėjo 29, pavakarys
--------------------------------------------
P.P.S.
Na, ne pačioj pačioj pradžioj, bet beveik.

— Dėkui, Anita! Pamatęs šitą radinį, prisiminiau Tavo pasakojimą (kaip komentarą) apie Londono metro pamestą batuką. Na, šitas ne kūdikio, jei pametė, tai tikrai ne vežimėly sėdėdamas ir kojom makaruodamas; prie perėjos su šviesoforu, pagal dydį – gal ir  pradinuko ar pradinukės, o gal jau kokio penktoko ar penktokės; neįsivaizduoju, kokia situacija galėjo susiklostyt, kad nusmuktų nuo kojos; kad ~10-metis su vienu likusiu ant kojos taip eitų ir nueitų.

(543) Gediminbačiai

Liepai artėjant į pabaigą Anita atsiuntė dar vieną kolekcijos papildą:

Sveikas, Virgi.
Senokai Tavęs nebgirdėt, tikiuos, tiesiog atostogauji. [taip] Tad iš manęs ar ne trečia batų porcija atkeliauja. [taip] Šitie pasirodė lyg per prasti kam buvę Gedimino prospektu žingsniuoti.

Liepos 26, netolies kadaise buvusio gastronomo [atsimenu].

— Ačiū, nenuilstančioji batautoja! Šiandien, rugpjūčio 1, tiesiog naujo kolekcijos skyriaus, Anitos ir Karolinos radinių per liepą, atidarymas :)

(540) Ikibatis

Anita ir pradėjo, ir pratęsė liepos radinių kolekciją (įrašo pavadinimas kaip siuntinio, radikės įvardas):

Sveikas, Virgi.

Ėmiau ir pasukau ekspromtu per gretimą automobilių aikštelę į Jasinskio Iki prie Liubarto tilto, ir – štai!

Šviesios šventės rytoj!

Liepos 5

— Ačiū! Šventė nebuvo šviesi, buvo tokia apniukusi, net lašas kitas nukrito, bet: karalieniška – himną giedojom Dubingiuos [štai ką buvau prisiminęs]

(539) Netikbačiai

[liepą atostogavau; batautojai, aišku, ne, – atsiprašau, kad radiniai vėluodami atsiduria kolekcijoj]

Anita liepos radinių kolekciją atvėrė (siuntinio pavadinimas „Ne tik batai“; paverčiau netikbačiais):

Sveikas, Virgi.
Kažkas, regis, ne tik batų išsižadėjo, bet ir pasielgė pagal posakį „Su tavim susidėk ir kelnes pasidėk“.

Išsiruošus į SPOT, Goštauto g., prie Liubarto tilto. Liepos 1

— Dėkui, Anita! Ir už kolekcijos papildą, ir už posakį (tokio lyg ir nebuvau girdėjęs).

(525) Streikbatis

Vidas atsiuntė batą, atsisakiusį eiti:

Ėjimo šventėje Vilniuje eita iš peties, net batukai kažkam nulakstė. Nors sakyti „eita iš peties“, ko gero, šiurkšti stiliaus klaida. Eita iš rieto – geriau.

Vilnius, gegužės pabaiga, beveik Seimas. Bendras Anitos ir Vido (ėjusių pro šalį) radinys.

— Dėkui abiem! (nežinojau rieto, teko lkz.lt žiūrėt, ką reiškia; paprastesnis variantas iššoko galvoj: eita iš klubo – plg. vad. sportinį ėjimą)

(515) Kitai žiemai nebetinkami

Sekmadienį per pietus atkeliavo Anitos radinys:

Sveikas, Virgi.
Aš kaip tik šiandien palikau namie žieminius batus, ir štai! — Prie pat Vingio parko, Pietario g., Vilnius
Kovo 19.

Su (gal jau tikru?) pavasariu!

— Dėkui! Pradžioj norėjau įrašą pavadint „Išaugtiniai“, bet susilaikiau – o gal tiesiog per prasti tapo? Tiesą sakant, man tai įdomiausia, kas apdengta tuo kilimėliu.

(502) Egipto įvairiabatybė

Vakar, sekmadienį, popiet gavau Anitos įspėjimą:

Sveikas, Virgi.
Kadangi Egiptas pažėrė lig šiol dar (lyg ir) neregėtų kolekcijoje įvairenybių, maniau, atskirai gal ir pabrokytum ką nors, bet abi su Gabriele (radiniai bendri) nusprendėm, kad Egipto galerijai gal tiks? Šiaip ar taip, spręsti Tau. Jei kas ir netiks, gal bent pradžiugins?
Beveik keturiadešimties laipsnių temperatūrų skirtumas yra kažkas tokio, o kai pro lėktuvo langą pasimatė sniegas... nors imk ir padėk du Tavo nemėgstamus daugtaškius. :)
Smagaus,
Anita

(Lauk siuntinių poplūdžio. Bus kokie 5)

Sulaukiau. Penkių. Ir dar epilogo. Taip tebūnie ir pateikta, radinius pažymint arabiškais skaitmenim. Nieko neišbrokijau.

1

Šito daikto niekas nevadina batu. Bet jis tikrai aunamas ant kojos ir tikrai nėra kojinė. Be to, kolekcijoje jokio panašaus egzemplioriaus, rodos, nėra. :) 

Hurgada. Lapkričio 12

— tikrai nieko panašaus nėr; gal galima jį vadint auto atmaina? susiųtas audeklo gabalas kojoms apvynioti aunantis?

2

Kokio dydžio bato liekaną dar galima vadinti batu (radiniu)?
Šiaip ar taip, šios liekanos radimvietė ypatinga.
Ar kažkas iš taip toli keliavo iki piramidžių, kad batus iki tokio likučio sutrynė? Vargu ar batas buvo piramidžių amžiaus, per tūkstantmečius kitų keliautojų mindytas ir sutrintas.

Giza (Kairo priemiestis). Lapkričio 13.

— ar neklystu manydamas, kad tai pado detalė? ar pagal tą nuorodą – X10 – galima nustatyt, kas per batai?

3

Radinys, kurį teko pasiryžti užfiksuoti. Prašom įvertinti.
Pamatėm. Nesustojom. Sustojom už kelių žingsnių. Negi paliksi neužfiksuotus?? Juolab kad normalių batų iš Egipto dar neturim. Pasiryžom tuos kelis žingsnius grįžti. Užtat labai bendro vaizdo ir nėra. Įsivaizduok aplinką: iš visų pusių mums savo įvairų gerą brukančius, apstulbusiais žvilgsniais varstančius prekeivius. :) Nors nuotraukoje matyti basų kojų, apavą reik manyt pametė ne jos.
Didysis Khan al Khallili turgus islamiškoje Kairo dalyje. Yra ir europietiškoji, bet tai atskira tema. :)

Lapkričio 13, vakaras.

— labai labai vertinu tokį jūsų ryžtą! lenkiu galvą; l. abejoju, ar būčiau drįsęs fiksuot tokioj aplinkoj

4

Laimikis prie Abu Simbelio šventyklos.

Lapkričio 16

— batmetonija tikrinė :)

5

Laimikis, kurio radimvietę sunku rasti internete.
Išvažiavus iš Abu Simbelio, pora pakelės batų liko neužfiksuoti. Automobilį ne visada pavyksta sustabdyti, ką ir kalbėti apie autobusą. :( Bet prie posūkio į Tošką autobusas visai sumažino greitį, o pakelėj mėtėsi ji! Fotografuota pro langą. Autobusas trūktelėjo ir šliopkė išslydo iš kadro, tad bendram vaizde jos nematyti, bet ji visai šalia, o vaizdas gan įspūdingas. :)

Beje, siunčiu žemėlapio nuotrauką, nes jei pats Toškos ieškosi, tos tikrosios, netoli Sudano sienos ir Abu Simbelio, žemėlapy kažkodėl nerasi. Kadangi savo akim mačiau ne tik ją pačią, bet ir lentą TOSHKA (ne tik arabiškai:)), neprisisapnavo juk man.

Lapkričio 16.

Epilogas

O gal moralas?
Egipte visai nudrengiau batus. Gražiai atsisveikinau ir palikau laivo „Magic I“ kajutės šiukšliadėžėj. Neužfiksavau. Gal kas nors kitas ras. :)

— Labai labai labai a-čiū! Abiem. Paskutinis radinys — nelyg iš kokio Mėnulio.

(498) Maltinukai

Anita atsiuntė užvakar:

Sveikas, Virgi. Maltinukai šiuo atveju ne nuo žodžio malti ar malta mėsa, o tik nuo žodžio Malta.
Jau beveik maniau, kad teks taip ir grįžt be batų, bet va, batinga diena pasitaikė. :)
Pirma maltinukė – netoli gamtinio uolinio paplūdimio, vardu St. Peter’s Pool. Artimiausias miestelis Marsaxlokk. Tik neklausk, kaip tarti. :) Ir išvis Malta – beveik ištisas miestas, užtat nėra nei upių, nei ežerų, o vaikščiot per Vėlines trumpom rankovėm – smagu.
Radinys bendras su Gabriele, 2022.11.02, Malta

Maltinukai 2 ir 3 rasti tokiam egzotiškam šunkely į miestelį Zurrieq [malt.: Iż-Żurrieq] (vėlgi, neklausk, kaip tarti). :)
Bendras su Gabriele radinys, ta pati lapkričio 2, ta pati Malta

— Dėkui abiem! Radinių įvardas labai fainas :)

Papildas (valetinis padas), sekmadienį atkeliavęs:

Sveikas, Virgi.
Gražiai Malta su mumis atsisveikino: naktį griaudėjo, žaibavo, lijo (o ten, skirtingai nei Lietuvoj, tokie įvykiai – retenybė). O rytą dar išėjom prieš skrydį po Valetą pasivaikščiot. Ir staiga sustojom abi kaip įbestos, lyg į nematomą sieną atsitrenkusios. Nes kai ką pamatėm...

 

Gatvės tiksliai nepasakysiu, bet iš jos matyti Trimiestis kitapus įlankos. Valeta, Malta, lapkričio 5.

(Jau namie, tad daugiau maltinukų nebus.) 

— Darkart: ačiū abiem! Visai padori maltinukų porcija; tikrai gali pasijust sotus (bent jau kuriam laikui).

(471) Karštymečio vienišuolis

Vakar gavau šį Anitos siuntinį (nereikėjo sukt galvos, kaip radinį pavadinti, – pavadinimas radėjos):

Sveikas, Virgi.
Kai pagalvoji, kaip liūdna turėtų būti mėtytis vienišam Palangos Basanavičiaus gatvėj per patį popietės karštymetį, kai net žmonių čia ne kažin kiek, visi jūroje mirksta.

Radinys poros dienų amžiaus, kai dar buvo karšta.
Šiandien jau lyja.

Palanga, Basanavičiaus g., rugpjūčio 27

— Dėkui, Anita! Tavo empatijos lygis tiesiog pavydėtinas – net basanoškę užjauti; toli man iki to :)

Digresija (jei jau juokaut pradėta) Tą rastą apavą juk galima vadint basute? kitaip – basanke ar basanoške, ypač jei Basanavičiaus gatvėj guli. Prisiminiau Benjamino Kroko (spėju, istoriko ElR slp.) pomponą NŽ-A prieš porą metų, kuris taip ir vadinas – „Basanoškės“:

Daktaras Jonas Basanavičius, apsigyvenęs Varnoje, stipriai sielojosi dėl Lietuvos knygnešių likimo. Norėdamas palengvinti jų kilnų darbą, daktaras sugalvojo tokį dalyką. Varnoje jis įkūrė ortopedinę dirbtuvę, kurioje buvo gaminama speciali avalynė, skirta lietuviškų spaudinių išnešiotojams. Tai buvo įvairių dydžių ir formų batai, turėję įtaisytas slėptuves smulkiems raštams gabenti. Basanavičius siųsdavo dideles partijas tokių batų Prūsijos lietuviams, kurie jais aprūpindavo ateivius iš Didžiosios Lietuvos. Pirmieji knygnešiai, įkliuvę pasienyje su tokiais batais, juos vadino „Basanavičiaus kojelėmis“. O pristavas, kurio vardas nežinomas, taip ir išvertė: „Basanoški“. (2020, nr. 4, p. 80)