Dėl žodžių ir darbų 2010-08-10

Dėl žodžių ir darbų (2010-08-10): Aišku, LKŽ nėra žodžio batauti. Bet galima imtis tokios veiklos. O jai įvardinti reikia žodžio.
Jei bent keli grybaudami ne tik uogaus, bet dar ir bataus, atsiras šansas gyvuot ir žodžiui.
Užfiksavus batą miške, šalikelėj ar dar kur nors, galima jį pasiimt į namus ir imtis asambliažą kurti. Jei seksis, ir parodą surengti.
Eksponuot ant grindų. Batavimas įgautų aukštesnį statusą, gal net A.A. dėmesį atkreiptų. Ir prasivertų vartai istorijon ir žodynan.
Bet visai gana tik nufotografuot batą, likusį be šeimininko, pasimetusį, – ir išsiųst el. paštu vgasiliunas@gmail.com.
Ir batautojo nekrologo pavadinimas aiškus: „XY padžiovė batus“. Skambù.

2023-09-14

(li) Du pasakojimu, kaip pametamas apavas

— radę vis spėliojam, kaip batas buvo pamestas; štai pora istorijų, kaip tai atsitinka.
1
Vytauto Kubiliaus, būsimo prof. habil. dr., pasipasakota laiškely žmonai Janinai, ką tik pagimdžiusiai sūnų, kuris bus vardu Andrius, abu dar ligoninėj; rašyta 1956 XII 12, pradžia:
Janiok!
Aš jau Tavęs pasiilgau ir to Kubiliuko. Graužiuosi, kad vakar neatėjau. Gal Tu valgyti nebeturėjai? Nežinau, kaip tas vyrukas laikosi? Ar jau valgo? Kaip pienas? Ar miegi?
Mes tai vykdom sąžiningai Tavo paliepimus. Aš nusimečiau gerąjį paltą, kuris sveria 10 kg, lakstau su prastu – šitaip daug lengviau. Vakar buvo sąmojingas atsitikimas. Lėkiau skersai gatvę, skubindamas nuo mašinos, ir nukrito kaliošas. Jį ir pervažiavo mašina, bet nieko neatsitiko. Šiandien buvau namų valdyboj (vėl teka vanduo pagal duris) ir išeidamas žiūriu – ant laiptų kaliošas – tai mano paliktas. (Lauksiu atsakymo: laiškai, novelės, sud. Janina Žėkaitė, 2006, p. 275–276)
2
Liudviko Jakimavičiaus papasakota istorija (veiksmo vieta – Mielitilčio kaimas, šeši km iki sienos su Gudija, laikas – XXI amžiaus pradžia):
Už miško gyvena toks Eugenijus – buvęs apylinkės elektrikas, dabar jau gal penketą metų pensininkas. Kai per perkūniją dingdavo elektra, pažadėjęs tuoj pat ateiti ir sutvarkyti išmuštus pastotės saugiklius, pasirodydavo tik trečią dieną. Nepuoli priekaištauti (kurgi ne – kitą kartą išvis neateis), dar privalai sodinti užstalėn. Tiesiog nereikia net kviesti – pats atsisėda ir laukia, kol pastatysi puslitrį. Kartą po vienos tokios užstalės grįždamas namo mišku „po tiesumui“ pametė guminį pusbatį. Teiravosi kitą dieną, ar ne pas mus palikęs, ar miške nematę. Tik po kelių savaičių atrado. („Valstybė kaip nebereikalingų prieglauda“, Vamzdis: rašinėliai, 2010, p. 97–98)
— šįryt pakeliui į darbą Antakalnio gatvėj netoli kavinės „Trys pušelės“ radau kepurę su snapeliu – gal kokio paspirtukininko ar dviratininko? vėjas nupūtė? Balažin. Pirštinių tai dažnai tam tikru laiku gali pamatyt, kepurių – daug rečiau. / P.S. Po darbo, apie penkias, vėl ėjau pro tą vietą – kepurės nebebuvo.

3 komentarai:

  1. Pamestas batas Nr.3
    Važiuoja Londono metro dvimečiai dvynukai (oi, kaip skamba, gal dar pridurti - du?) su savo tėčiu ir močiute, mamos mama. Važiuoja į svarbią iškilmę, mama jų ten jau laukia, vaikučiai pasipuošę, naujais batukais apauti. Sėdi vežimėly, kojytėm makaluoja. Ir tik išlipus ir išėjus į gatvę paaiškėjo, kad vieno kojytė basa! Teko skubiai sukti į parduotuvę dar naujesnių batukų pirkti.
    Ar kas aptiko batuką Londono metro, istorija nutyli. Gasiliūno kolekcijoj vaikiško batuko iš ten, rodos, nėr.
    (Istorija tikra, gal metų senumo.)

    AtsakytiPanaikinti
  2. Šiurpelis truputį nupurtė, skaitant V. Kubiliaus laišką. Lyg būtų žmogus aprašęs savo būsimosios žūties aplinkybes (..."bet nieko neatsitiko"... ), kurias lemtis po daugelio metų šiek tiek "pakoregavo".

    AtsakytiPanaikinti