 |
| 2023.09.10, kažkur netoli Trakų Vokės |
Sveiki, Virginijau.
Vakar važiuodama į kaimą sustojau Maximoje šalia Trakų Vokės, o iš jos išvažiavus, neilgai trukus pastebėjau batą. Tradiciškai, į vieną pusę važiuodama pastebiu, grįždama žinau, kur planuoti sustojimą.
Taigi, važiuojant atgal, artėjant link Maximos, ėmiau stebėti priešingą eismo juostą, nes maždaug žinojau, kur batas guli. Na ir niekaip nemačiau jo. Galiausiai privažiavau Maximą ir padariau išvadą: arba jis guli ten, kur atgal nevažiavau, arba jau kas nors paėmė. Ir tik pravažiavus Maximą kelis šimtus metrų, žiūriu – yra!
Koks keistas kartais vietos suvokimas. Pasirodo, mačiau jį dar nesustojus parduotuvėje, o visą kelią atrodė kitaip.
Nuotraukos kokybė nekokia, nes dėl didžiulio srauto nebuvo galimybės išlipti iš automobilio. Šį kartą pasisekė loterijoje, nes buvo labai patogu sustoti jį nufotografuoti.
O kartu važiavusios močiutės pirmas klausimas buvo, ko sustojom, antras – kur batas. Nebereikia aiškinti. Tiesa, trečias klausimas buvo, kiek batų jau turite.
— Ačiū, Karolina! O močiutei dėkui už trečią klausimą. — Kiek įrašų kolekcijoj – aišku, nes įrašai sunumeruoti. O kiek batų? Ir prasideda skaičiavimo keblumai. Šiaip juk batus skaičiuojam porom: kiek batų turi? – trejus, t.y. tris poras. O kaip skaičiuot radinius? Vienetais? Pora = du? Oi, daug laiko užtruktų suskaičiuot. — Ką atsakyčiau močiutei? Apie 1000, gal jau daugiau.
— — — neilgtrukus atkeliavo dar vienas Karolinos laiškas:
Laba diena, Virginijau,
atvažiuoju šiandien vėluodama į darbą, matau, man laimikis paliktas. Galvoju, vis tiek vėluoju, tad koks jau skirtumas, kiek minučių, batautojo pareigą irgi reikia atlikti.
Pakalnės/Geležinio vilko g.
2023.09.11 rytas
— Antrąkart ačiū!
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą