(629) Prietiltinis

Vakar į pavakarę gavau „vietinį“ laišką – Kanadoj batavusios Gabrielės sesė Karolina atsiuntė:

Sveiki, Virginijau,

radau batą krūmuose prie Karaliaus Mindaugo tilto. Tiesą sakant, šiom dienom radau jų visai nemažai, bet dalinuosi tiktai tuo tikruoju pamestuoju.

— Ačiū! Tikrieji pamestieji labiausiai džiugina :)

(625) Paleilaiptinė

Vakar popiet gavau dar vieną Karolinos laišką;

pavadinimas – klausimas: „Šimaitės ar Milošo?“

(iškart intriga):

Sveiki, Virginijau,
vėl pavyko rasti apavą, tik va nežinau, kieno – Onos Šimaitės ar Česlovo Milošo. Lyg ir moteriška šlepetė, ar ne?

Šiandien, spalio 1 d.
O. Šimaitės gatvė, Č. Milošo laiptai

— Ačiū, Karolina!

Kaip sakoma, kai jau prakiūra, tai ir pabyra. 

Nesiryžau Jūsų radinio imt ir susiet su konkrečiu asmeniu; bet abi gimines galima rast įvarde paleilaiptinė: laiptai – jie, radinė/šlepetė – ji.

(624) Du palangibačiu

Paskutinę rugsėjo dieną gavau Karolinos laišką:

Sveiki, Virginijau,
savaitgalį praleidau įvairiose pajūrio vietose, tačiau abu radiniai vakarykščiai – priešpaskutinę rugsėjo dieną Palangoje.
Pirmasis [↓] rastas prie viešojo tualeto ant elektros skydinės. Na, jei kažkas rado Palangoje batą, tai galėjo ir padėti ant palangės.
Antrasis [→] – Birutės / Dariaus ir Girėno gatvių sankryžoje.

Pagaliau ir aš radau batus po gana ilgos pertraukos.

— Dėkui, Karolina! Praeiviai suteikė pamestiems batams vilties, bet abejoju, ar savininkai eis jų ieškoti. Taip, pesimistas esu.

(614) Nesugalvojukaippavadintbačiai

Vakar, sekmadienio vakare atkeliavęs Karolinos siuntinys:

Sveiki, Virginijau,
šis savaitgalis buvo kupinas batų, deja, iš penkių rastų tik du buvo galimybė užfiksuoti.
Pirmasis radinys Krūmų gatvėje Jūrmaloje (prisegu lokaciją) vakar, 13 dieną.

Antrasis – šiandien, 14 dieną, Šiaulių geležinkelio stoty.
Neužfiksuotieji – Lietuvoj pakelėse bei Bauskėje remontuojamoj gatvėj.

— Ačiū!

O kas ten per statinys prie kito medžio? ES tokių viešų išviečių lyg ir nebeturėtų būt likę? Kiemsargio sandėliukas?

(lviii) Iš namų pabėgęs apavas

Vidas ir Anita (kartais) batauja žiūrėdami futbolą,

o Karolina (pirmąkart?) – naršydama facebooke:

Sveiki, Virginijau,

šį kartą radinys mano, bet ne mano. Kažkas pasidalino facebooke apie Darbininkų gatvės laiptinėje pabėgusią šlepetę. Na, jeigu žmogus nežino, ką reikia daryti radus apavą, aš tą padarysiu už jį.

2024.07.13

Naujininkai

— Dėkui, Karolina, už printscreeną! (Tikėkimės, autoriaus teisių nepažeidžiam; juk jokios naudos sau nesiekiam.)

Pagalvojau: o kaip tą pabėgusią iš namų šlepetę užfiksavusiam žmogui pranešti, kad tatai vadinasi batavimas, o kas užfiksavo – batautojas? Bent jau šypsnį tokia žinia pažadintų.

Šįryt (VII 16) dar vienas Karolinos radinys iš ibidem atkeliavo:

         Sveiki, Virginijau,
         dar vieną „feisbukinį“ radau. Šį kartą Žvėrynas, Kęstučio gatvė.

         Tėvukai ir gyvai galėjo rasti.
         Įkelta vakar – 15 d.

— Ačiū! Bet vis dėlto, kai pagalvoji, tai panašiau į meilės romanų skaitymą, užuot pačiam tą jausmą patyrus :)

(608) Pakelibatis žemaitiškas

Šiandien gavau Karolinos laišką:

Sveiki, Virginijau,
važiavome vakar iš Latvijos į Vilnių ir artėjant nuo Naujosios Akmenės link Šiaulių pastebėjau radinį. Du ekipažo nariai greitai suprato, kodėl reikia apsisukti ir grįžti, kitiems dviem teko aiškintis. Štai dvi medikės sužinojo apie batavimo ligą.
Beje, įdomu tai, kad aplink dar mėtėsi trys kojinės. Pasidairiau antro bato, bet nemačiau. Kaip visada, radinys, paliekantis kažkokią intrigą. Kodėl TRYS kojinės?

Linkėjimai nuo viso ekipažo,
Karolina

– Dėkui Pačiai už radinį, o visam ekipažui – už linkėjimus! — Kodėl trys kojinės? Neporinių arealas; batas juk irgi vienas.

P.S. Pakoregavau savo pakelibačio įvardą, patikslinau: aukštaitiškas.

(601) Miško akmenbatis ir miesto pora

Vakar vakare gavau Toronte bataujančios Gabrielės sesers Karolinos siuntinuką:

Sveiki, Virginijau,

taip jau atsitiko, kad pamečiau pamestus batus. Vieną, antrą, trečią kartą pamiršau išsiųsti ir jie paskendo telefono nuotraukų gausoje.
Todėl šį kartą pasitaisau ir pernelyg ilgai nebelaukiu. Vakar, gegužės 11-ąją, žygiavome Naujosios Akmenės apylinkėse. Pirmas radinys mano, kažkur miške [žr. kairėj]. Antras – draugės Rasuolės pačiame mieste, Lazdynų Pelėdos gatvėje [žr. dešinėj].
Tikiuosi, kad ateityje visi radiniai pasieks jūsų pašto dėžutę🙂

— Ačiū abiem! Ir aš tikiuos :)

(590) Dzūkbačiai

Vakar vakare sulaukiau nenustygstančios Karolinos dzūkiško radinio:

Sveiki, Virginijau,
šiandien žygiavau Dzūkijos miškuose ir nuoširdžiai tikėjausi NERASTI batų, nes, neskaitant smulkių šiukšlių, aplinka buvo be galo švari. Bet panašu, kad man tie batai pakišinėjami ir nebepriklauso, ar einu aplink Vilnių, ar su TrenkTuru. / 2024.03.23

— Ačiū, Karolina! Panašu į grybautojų apavą. Vienas perrištas – suplyšo bevaikštant? [Priminė įkvėpėją.]

(587) Paleitvorbatis

Vakar vėlai vakare atėjo Karolinos laiškas su priekabu, pavadintas „Ne paleitakbatis“:

Sveiki, Virginijau,
šiandien ėjau septintą atkarpą ir joje radau batus, padėtus ant konteinerio. Nefotografavau.
Baigusi atkarpą, patraukiau pėsčiomis atgal į miestą susitikti su draugu. Kai draugas informavo, kad jau baigė darbą, išsikviečiau Uberį, nes iki centro buvo bent dvi valandos pėsčiomis. Uberio vairuotojas įstrigo kamščiuose, todėl jo laukiau laaabai ilgai. Kad nešalčiau, ėmiau vaikščioti pirmyn atgal, nuo laukimo vietos nuėjau porą šimtų metrų ir va – radinys!

Verkių g. 70, Trinapolio bažnyčios patvorys, 2024.03.21

— Dėkui! Na, šimtakilometrinio tako liko dar trys atkarpos; paleitakbačių dar bus? arba bus, arba nebus :)

(586) Paleitakbačių dar

Judrioji Karolina vakar atsiuntė:

Laba diena, Virginijau,
tęsiu žygį aplink Vilnių. Šiandien ėjau penktą ir šeštą atkarpas, abu radiniai šeštojoje.
Pirmas kažkur tarp Lazdynų ir Karoliniškių, šalia daugiabučių. Antras Viršuliškių pakraštyje.
Kadangi tikslių gatvių pavadinimų nėra, prisegu buvimo vietas [pažymėtos mėlynu (baltai apvestu) skrituliuku].

2024.03.19 popietė

— Dėkui! Ir sėkmės įveikiant likusias keturias atkarpas.

(585) Minkštabatukas

Vakar sulaukiau dar vieno Karolinos laiško:

Sveiki, Virginijau,
vakar prekybos centre šalia manęs mama aprengė dar nevaikštantį vaikiuką ir nepastebėjo, kad jis pametė batą. Žvitri batautojos akis galėjo ne tik rasti, tačiau ir stebėti pametimo procesą. Užuot puolusi fotografuoti, mamai pasakiau, kad batą pametė, mat jau buvo benueinanti.
Bet, kaip liaudies išmintis byloja, jeigu vienai mamai pasakysi, jog pametė batuką, kitą dieną vis tiek rasi, ką užfiksuoti.
Šiandien apie pietus ant „Corner“ viešbučio palangės.

— Ačiū, Karolina! Jūsų, kaip batautojos, akies žvitrumas tiesiog stebina; – pašaukimas? :)

(lv) Raudoni batukai 2

Vakar vakare gavau darbščiosios batautojos Karolinos laišką:

Sveiki, Virginijau,
šį kartą turiu papildymą į tą kitos kategorijos kolekciją.
Pati esu nustebusi, nes jau ne vienerius metus labai dažnai vaikštau pro šią vietą ir tik šiandien pastebėjau.
Prisiminiau dainą, kurią vaikystėje mums dainuodavo mama:

Aš nupirksiu batukus tau
Bus raudoni labai gražūs
Tik sunku bus išsirinkti
Nes kojytės labai mažos

(https://youtu.be/ihYc3H0rqVs?feature=shared)

Jau ne pirmi linkėjimai nuo lofto Švitrigailos gatvėje.
Karolina, 2024.03.15

— Labai ačiū, Karolina! Išties tame įraše, youtube.com paskelbtame prieš septynerius metus, po sceną nešiojamas lygiai tokios pačios formos batas, kokie užpurkšti po Lofto iškaba; o kas dar smagiau (vos pamatęs Jūsų atsiųstą atvaizdą prisiminiau), kad tokius raudonus batukus kolekcijon įkėliau prieš beveik šešerius metus, užfiksavęs Tuskulėnų rimties parko stotelėj Žirmūnuos; spėčiau, ir ten, ir prie Lofto buvo pasitelktas tas pats trafaretas.

Prieduras (2024 IV 16) Iš kur dainos tema apie batukus? Greičiausiai iš 1948-ais pasirodžiusio britų filmo The Red Shoes (skaitydamas Vytauto O. Virkau dienoraštį radau; Chicagoj 1949 XII 26 žiūrėjo: „Puiki filma, ak, kokia puiki filma. Taip, tai vėl akstinas, kodėl taip greit pasiilgau Europos“, p. 216). O pirminis šaltinis – Anderseno pasaka „De røde Skoe“ (1845). Galėjo raudoni batukai dainon ateit tiesiai iš pasakos? Vargu. Būt atėję bateliai?

Prieduro komentaras (2024 VIII 23) Vakar vakare gavau štai tokį Anitos laišką:

Virgi, nežinau, ar prie seno radinio rastum komentarą (o aš – atsakymą, jei toks būtų :) ), aš ir Tavo priedurą radau šiandien visai netyčia. Tad rašau laišką.
Daina su visais batukais su filmu ničniekaip nesusijusi. Daina (tikėtina) atkeliavusi iš Meksikos ar bent panašiai. Tai dainos versijai, kurios nuorodą atsiuntė Karolina, trūksta pirmo posmo:

Laikas laužus jau uždegti
Miega sutemoj Sijera [vienas iš daugelio Sierra kalnynų yra Meksikoj]
Kas gražiau pašoks šią naktį
Šokį ant kraštų sombrero?

Apie Meksiką tik spėju iš Sijeros, iš sombrero ir iš nelabai aiškaus vietovardžio, kuris mano variante yra Gerles, o gal Cherles, bet čia kažkur veikiausiai įsivėlusi klaida, nėra tokio miestelio. Neturiu žalio supratimo, kas dainos ar jos žodžių autorius (o gaila).
Savo ruožtu filmas su Meksika nesusijęs niekaip. Labai gražus, labai liūdnas, tragiškas filmas. Veiksmas vyksta Britijoj, personažai britai. Apie baleriną. „Raudoni batukai“ – jos „firminis“ baletas, specialiai jai parašytas, baleto (kuris rodomas filme) siužetas apie atrastus nuostabius raudonus batukus, kuriuos apsiavusi mergina puikiai šoko, bet nebegalėjo liautis, šoko, šoko ir šoko, kol krito negyva (tad į Anderseno pasaką tikrai panašu). Tą merginą šokančiai balerinai irgi baigiasi liūdnai. Esu tą filmą mačius. Tragiškas filmas ir smagi meksikietiška dainelė – kaip dangus ir žemė.

Tai tiek žinių. :)
Linkėjimai,
Anita

[P.S.] Prisimenu iš filmo tokią fantasmagoriją. Filme parodomas praktiškai visas baletas apie raudonus batukus, o aš vienu momentu sėdžiu ir galvoju: pirmąsyk gyvenime matau laidotuvių procesiją, stypčiojančią į kapines ant pirštų galiukų 🤭

— Dėkui, Anita! CD Populiariausi retro šlageriai (2004) apraše nurodyta, kad „Raudoni batukai“ – meksikiečių liaudies daina; kas lietuviškų žodžių autorius – matyt, taip ir liks neaišku.

(584) Paleitakbačiai

— 1 —

Vakar atkeliavo Karolinos laiškas, pavadintas „Gausa“:

Laba diena, Virginijau,
kadangi lauke gražus pavasaris, nusprendžiau išnaudoti laisvą laiką ir praeiti 100 km taką aplink Vilnių. Antrajame etape negalėjau atsigrožėti, kokiuose miškuose yra Vilnius, o trečiuoju negalėjau atsibaisėti. Visur ištisi šiukšlynai, tai nebuvo smagus pasivaikščiojimas. Beeidama galvojau: šitiek šiukšlių, o batų tai tik vieną liekaną sugeba numesti. Tačiau, kaip liaudies išmintis byloja, nesiskųsk, kad nerandi batų, kol nepabaigei trasos.

Liekana (1) – Jotvingių g. laukymėje; 2 ir 3 – šalia aplinkkelio, artėjant prie Burbiškių miško; crocsas (4) – jau nebe trasoje, grįžtant namo, Prūsų gatvės pradžioje.
2024.03.13

— 2 —

— 3 —

— 4 —

    

 

   — Ačiū, Karolina, kad taip gausiai pildot

   batautojų radinių kolekciją!

   Pavasaris – tinkamas laikas bataut.

   Ir mane darbo dienom per pietus apima noras pasivaikščiot

   paneriu, bet vis atsiranda kokių neatidėliotinų darbų.

Vakar Karolina atsiuntė priedurą:

Virginijau,
kaip ten vakar sakiau apie liaudies išmintį?
Šiandien ėjau ketvirtąją Tako aplink Vilnių atkarpą, kuri driekėsi 14 km, o man iš viso išėjo daugiau nei 18. Batai rasti Titnago gatvėje, likus 400 m iki finišo.

(582) Rausvaburnis prietiltiniukas

Vakar atkeliavo naujas Karolinos radinys:

Sveiki, Virginijau,

pastebėjau vieną dalyką – jau kone prie visų buvusių/einamųjų darbų esu radusi bent vieną batą.
Štai šiandien radau netoli vieno iš buvusių darbų, Liepkalnio ir Pelesos gatvių sankryžoje, šalia geležinkelio tilto. / 2024.03.10

— Dėkui, Karolina; puikus radinys! Labai gerai įamžintas. Ir pavadinimą paskatino sugalvot ypatingesnį.

(580) Įvairiabačiai

Karolina M. kovo 3-ą, 4-ą ir 5-ą savo radinių atsiuntė. Sesė Gabrielė po Torontą daugiausia, o ji įvairuose vietose batauja – ir po Lietuvą, ir Vilniuj, ir net prekybos centruos:

Laba diena, Virginijau,
vakar saulėlydžio fone radau basutę, ko gero, pamirštą nuo praėjusios vasaros. Nors žygiuose rasti batai paprastai būna kažkur miške arba kažkur pakelėje, šį kartą galiu truputį sukonkretinti – Drąseikių kaimo apylinkėse, netoli Basų kojų tako ir žirgyno Biržų rajone. 2024.03.02.

Kitos dienos laiškas ir vaizdas:

Sveiki, Virginijau,
šįkart nereikėjo nei Biržų, nei Palangos, nei kitų tolimų kraštų – užteko išeiti iš namų.

Mano batai buvo du,
Abu dingo, nerandu.
Štai pro langą aš žvelgiu,
Guli jie po medeliu.

Naujininkai

2024.03.04

O kovo 5-ą sulaukiau metonimijos, įdėklo, iš vasario pabaigos:

     Kur jis rastas?
     Žygyje? Ne.
     Pakelėje? Ne.
     Miške? Ne.
     Ant tilto? Ne.
     Toronte? Ne.
     Naujininkuose? Ne.
     Vilniaus Akropolyje? Taip!

     Vasario 28

— Dėkui, Karolina! Ir už radinius, ir už puikius juos palydinčius tekstus.

Su priartėjusia švente, Kovo 11-ąja!

(577) Netikras pavasario pranašas

Sausio 31-ą atkeliavo Karolinos laiškas:

Laba diena, Virginijau,
kol sesė jums spamina, visai neseniai šeimos susirašinėjime sakiau, kad čia pilna sniego, todėl beveik nėra šansų rasti batą. Ir štai, praėjo vos pora dienų, sniego beveik nebėra ir batas atsirado. Ir tai tik dėl to, kad pasivaikščioti ėjau ne įprastu maršrutu, o nusprendžiau kitomis Senamiesčio gatvėmis prasieiti.
Ar nutirpęs sniegas ir rastas batas reiškia, kad galime sveikinti pavasarį? Gal dar palaukime, visgi vasaris žiemos mėnuo. :)

Vokiečių g. 11
Paskutinė sausio diena

— Dėkui, Karolina! Išties noris tikėt, kad tas pavasaris jau tuoj tuoj, bet bent iki Užgavėnių dar tikrai neverta tikėt pavasario pranašais – greičiausiai apsišaukėliai.

(573) Dovaniniai?

Vakar Karolina atsiuntė savaitgalio radinį:

Sveiki, Virginijau,

aptikti praėjusį šeštadienį, 25 d., Vienaragių stotelėje. Nebuvo labai jauku fotografuoti, nes stotelėje ir prie Lofto buvo labai daug žmonių. Tiesa, einant atgal nei batų, nei eilės prie Lofto nebebuvo. Tik smarkiai ir nuostabiai gražiai snigo.

— Dėkui!

Iš vienos poros raišteliai išverti, iš kitos – ne; bent vieni – su kailiuku, tad tinkami ir kai šaltoka, – paliko žmogus tikėdamasis, kad kam nors prisigadys? Greičiau taip ir atsitiko – kas nors pasiėmė?

(572) Lostbačiai

Esu rytinis padaras, tad to, kas atkeliauja vakare, tik kitą rytą imuos. Kaip kad vakar vakare atkeliavusio naujo Karolinos radinio:

Sveiki, Virginijau,

vienam savo radiniui turiu papildymą, tačiau jam reikia padaryti gerą paaiškinimą, kad suprastumėte esmę. Na, o kol prisiruošiu jį padaryti, siunčiu kitą – šiandienos laimikį.
Kauno gatvė, netoli sankryžos su Vytenio gatve.
2023.11.18 popietė

— Ačiū!

Tie kedai tvarkingai padėti, nosim į sieną, šalia – lyg ir marškiniai, nors gal šiaip nežinia kas baltas ar balta; lietuviškas žodis su šaknim -mest- nelabai tinka, angliškas lose, lost labiau, – ir prarasti, ir netekti, ir nuėję niekais, gal net nebenaudojami gali būt; todėl būtent taip kolekcijos eksponatą pavadinau.

(570) Šlepetės skraiduolės? – vargu bau

Vakar vakare atkeliavo naujas Karolinos radinys, vaizdingai apipasakotas:

Laba diena, Virginijau,
einame šiandien su kolegomis į darbo vietą ir staiga pamatau – šlepetė! Kol imuosi fotografuoti, kolegė, kuri jau žino apie batavimą, plačiai nusišypso ir jie išeina, nes iki vietos dar gerą gabalą kelio reikia nueiti. Atlikusi pareigą, ateinu pas kolegas ir išgirstu kolegos klausimą:
– Kam tau ta tapkė?
– Ai, nesuprasi.
– O tai kam tau ji? Suprasiu.
– Nesuprasi...

Beje, man čia kažkaip panašu, kad ji gali būti atskridusi iš šalia esančio gyvenamojo namo balkono, nes po statybvietę niekas su šlepetėmis nevaikšto.

Markučiai, lapkričio 13

— Dėkui, Karolina, už kolekcijos papildą. Jūsų istorija, kaip ta šlepetė atsidūrė statybvietės teritorijoj, labai įtikinamai skamba; ja remdamasis ir pavadinau skraiduole; voverės skraiduolės Lietuvoj išnykę, tai bent šlepetės kartkartėm paskraido.

Papildas (2023 XI 19) Vakar vakare gavau:

Sveiki dar kartą,
kaip prisimenate, pirmadienį radau šlepetę. Tuo metu galvojau, kad vėjas iš balkono išpūtė ar išmetė kažkas. Po dviejų dienų radau antrą. Kad būtų aiškiau, prisegu nuotrauką. Raudonu tašku pažymėta pirmoji (šiuo metu ten statybvietė), geltonu – antroji.

Na ir nebegalvoju, kad pirmoji išskrido iš balkono, bet ir paaiškinimo, kaip čia atsitiko, neturiu. Trečiadienį dar perklausiau kolegės ar ta šlepetė tebeguli statybvietėje. Kolegė patvirtino, o vėliau ir pati įsitikinau, kad antroji yra pora.

Markučiai, lapkričio 15, trečiadienis

— Ačiū, Karolina, už patikslinimą. Hm, išties sunkoka patikėt, kad šlepetės, išskridusios ar išskraidintos iš tos pačios vietos, galėtų nusileist ant žemės taip toli viena nuo kitos; nebent koks vėjo sūkurys vieną pačiupo? nors vargu. Atvejis, lyg ir buvęs paprastas, susikomplikavo; ir aš nerandu galvoj paaiškinimo, bent šiek tiek panašaus į įtikinamą.

(564) Miniukas

[kelioms dienoms buvau atsijungęs nuo batautojų džiaugsmų, atsiprašau] — X 29 vakare Karolina atsiuntė (radinio pavadinimas radėjos):

Sveiki, Virginijau,
šiandien radau pačios neįdomiausios kategorijos batą. Na, tokį, kurį radęs iškart žinai, kaip jis buvo pamestas.
Beje, eidama Vingio parku, nusukau nuo tako link upės ir atradau vietą, kurioje niekada nesu buvusi, nors Vingio parke nuolat lankausi visą savo gyvenimą. Eidama paupio takeliu dairiausi dar kokio bato, bet radau tik termosą.

Kadangi termosas NĖRA batas, pakėliau ir nunešiau iki artimiausios šiukšlių dėžės. Batą būčiau palikusi. :)

— Ačiū, Karolina! Gal toks teiginys ir klaidingas, bet kartkartėm išnyra: dažniau randi tai, ko neieškai, negu tai, ko ieškai; arba: prieš rasdamas tai, ko ieškai, randi bent kelis dalykus, kurių neieškojai; tai vis ãtmainos įsitikinimo, kad tiesiausias kelias per aplinkui. Dėl termoso – ir aš greičiausiai taip būčiau pasielgęs, jei šiukšlių dėžė būtų buvusi ne per toliausiai. Beje, apie tai (palikt/paimt) esam svarstę su Ieva.