(654) Trofėjinės

Kartais būna: kolekcijos papildai atkeliauja, galima sakyt, porom. Anita savo radinį išsiuntė vakar 14:50,

o jos dukra Karolina – 17:10:

Sveiki, Virginijau,
pradėsiu nuo trumpo paaiškinimo: rytais į darbą važiuoju trumpesniu keliu, o namo grįžtu ilgesniu, bet gražesniu. Taigi šįryt bevažiuodama į darbą priešingoje eismo juostoje pastebėjau šlepetę, tačiau dėl laiko stokos ir eismo intensyvumo nebuvo kaip sustoti. Nusprendžiau grįžti namo tuo pačiu keliu ir pasižiūrėti, ar ji vis dar yra. Nebus tai nebus. O privažiavus pamačiau, kad jos netgi dvi. Susiradau patogų apsisukimą, grįžau gabaliuką kelio atgal, kad patogiai įvažiuočiau į gyvenamųjų namų kiemą, ir išėjau į „medžioklę“. Jums skaitant galbūt sunku įsivaizduoti, bet teko pasisukioti ir pasivaikščioti.
Antroji šlepetė ties tolimesniuoju automobiliu.

Plytinės gatvė, 2025.03.31

          — Dėkui, Karolina!

          Įrašo pavadinimas iškilo atsispyręs nuo laiške

          paminėtos medžioklės.

          Taip, pasisukiojimus man, nemokančiam vairuot

          automobilio, sunku įsivaizduoti, pasivaikščiojimą –

          lengviau. O lengviausia – norą trūks plyš užfiksuot

          radinį, kuris apima pamačius besimėtantį batą

          ar kokį kitokį apavą.

(649) Cėsbačiai

Vakar atkeliavo pora iš Latvijos:

Sveiki, Virginijau,
pastaruoju metu tampu etatine „lauktuvių“ iš užsienio siuntėja. :)
Šį kartą – žygis Cėsio mieste ir apylinkėse. Atstumas 38 km, batai rasti maždaug 35-ajame ar 36-ajame kilometre, pačiame Cėsio pakraštyje.

2025.03.08, Cėsis
Tarsi ir Cėsys reikia sakyti, bet Cėsis gražiau. :)

Linkėjimai iš Latvijos,
Karolina

— Dėkui! Importiniai radiniai kolekciją ypač puošia :)
Dėl Cėsio/Cėsių, ne i/y, o vns./dgs. šiuo atveju svarbu [prisiminiau: Jonas Mekas Semeniškių idilėse vartoja smėlys, ne smėlis, kaip dauguma; bet vis tiek vns.]; man, kaip metus lankiusiam ne Raubonio, o Raubonių pradžios mokyklą, dgs. Cėsys (vietininkas Cėsyse), Raubonys (vietininkas Raubonyse)  gražiau :)

(lxviii) Nashvillbačiai

Karolina atsiuntė:

Sveiki, Virginijau,
o būna ir taip: vaikščiodamas po miestą nerandi nė vieno bato, tada grįžti namo, atsisėdi ant sofos ir štai – prašau! Šiuos batus Amerikos mieste Našvilyje rado turbūt vienas mylimiausių Lietuvos žurnalistų Orijus Gasanovas, man beliko padaryti ekrano nuotrauką ir atlikti savo pareigą.

Našvilis–Vilnius
2025.02.01

— Ačiū! — Keldamas kolekcijon šį radinį, vėl prisiminiau bene gausiausiai JAVbačiais peronum conquisitoris captura papildžiusį Mindaugą R. (kai dėliojau prie įrašų žymas buvau prisiminęs) – būna, batavimo šišas užeina ir praeina, ir nieko čia nepadarysi.

(lxvii) Prahos inmemoriambačiai

Vakar gavau Karolinos laišką:

Labas vakaras, Virginijau,

šį kartą nepavyko rasti tikro pamestinuko, tačiau bent kažkokią „lauktuvę“ vis tiek „parvežiau“.

Prahos senamiestis, sausio 25 d.

— Dėkui, Karolina, už lauktuvius (jie; pora)! Laukdamas šį tą nuveikiau – prie visų radinių atsirado dar po vieną žymą – nurodžiau, kokioj šaly rasta. — O žiūrint į šitas slides šmėkštelėjo mintis: jų savininkas – visai gali būt – jau padžiovęs batus; anūkas ar anūkė kokiam sandėliuke rado ir nusprendė: tegu žmonės pamato šitą Čekoslovakijos in memoriam, gal kam kils klausimas: ką labiau mėgo šitų slidžių savininkas – Špindlerův Mlýną ar vis dėlto slovakų Tatrus?

(646) Švedbatis I

Sulaukęs radinių kolekcijos papildo iš Konungariket Sverige, pirmiausia pagalvojau: o yra jau kas nors iš Švedijos? Atmintim nepasitikėdamas, mėginau paieškot kitaip; regis, ne; yra tik Karolinos – kaip ir šis švedbatis – 2019-ų vasarą užfiksuotas paminklas Ukrainos ir Švedijos sąsajai. Taigi, tatai pirmas švedbatis; kadangi iš karalystės – vadinkim karališkai: Švedbatis I [pirmasis] (nors gal basutei ir per daug garbės):

Sveiki, Virginijau,
visada norisi nors vieną radinį „parvežti“ iš užsienio. Na, kad vaikščiotum gatvėmis ir vien fotografuotum batus, turi būti Gabrielė, o kadangi ja nesu, man pasiteisino taisyklė „neliūdėk neradęs bato, kol nesibaigė žygis“ (šiuo atveju – kelionė). Stokholmo centras, jau grįžtant į hostelį pasiimti daiktų.
2025.01.19

Švediški linkėjimai,
Karolina

— Dėkui, Karolina, – ir už radinį, ir už linkėjimus!

P.S. Jau keliskart buvo atėjusi į galvą mintis, kad laukelyje žymos reiktų fiksuot ne tik kieno radinys, bet ir kur rastas; ėmiau ir įrašiau čia; vadinas, reiks nurodyt ir ankstesnių radinių vietą (šalį) – susigalvojau sau darbo :)

(645) Galgibočiai

Štai ir pirmas kolekcijos papildas 2025-ais; Karolina šįryt atsiuntė:

Sveiki, Virginijau,

ką tik patikrinau blog’ą, matau – sesė [Gabrielė] siautėja. O štai aš laaabai ilgai nieko nebuvau radus.

Vakar sustojau prie Lidl parduotuvės Galgiuose, išlipau iš automobilio ir iškart – tarsi specialiai man (Jums) numesti!

— Dėkui, Karolina!

Gal net galima sakyt: gražu, kad vienos sesės radinys užsklendė 2024-us, o kitos – atsklendė 2025-us?

P.S. (dėl juoko) Iš vartosenos dingo sovietmečio žodis soclenktynės, apie kurias su sarkazmu vienoj satyroj apie 1950-us yra rašęs Bronius Krivickas („Soclenktynės! Soclenktynės! / Duoklės, duoklės viršplaninės! / Jom maišelis paskutinis. / Nors nuo bado tu patinęs, / Čiupk tą pūdą paskutinį! / Ant pečių! Ir soclenktynių!“). Pagalvojus apie batautojas Karoliną ir Gabrielę, ėmė ir išdygo galvoj panašios darybos naujažodis – seslenktynės, neturintis jokių blogų konotacijų.

(629) Prietiltinis

Vakar į pavakarę gavau „vietinį“ laišką – Kanadoj batavusios Gabrielės sesė Karolina atsiuntė:

Sveiki, Virginijau,

radau batą krūmuose prie Karaliaus Mindaugo tilto. Tiesą sakant, šiom dienom radau jų visai nemažai, bet dalinuosi tiktai tuo tikruoju pamestuoju.

— Ačiū! Tikrieji pamestieji labiausiai džiugina :)

(625) Paleilaiptinė

Vakar popiet gavau dar vieną Karolinos laišką;

pavadinimas – klausimas: „Šimaitės ar Milošo?“

(iškart intriga):

Sveiki, Virginijau,
vėl pavyko rasti apavą, tik va nežinau, kieno – Onos Šimaitės ar Česlovo Milošo. Lyg ir moteriška šlepetė, ar ne?

Šiandien, spalio 1 d.
O. Šimaitės gatvė, Č. Milošo laiptai

— Ačiū, Karolina!

Kaip sakoma, kai jau prakiūra, tai ir pabyra. 

Nesiryžau Jūsų radinio imt ir susiet su konkrečiu asmeniu; bet abi gimines galima rast įvarde paleilaiptinė: laiptai – jie, radinė/šlepetė – ji.

(624) Du palangibačiu

Paskutinę rugsėjo dieną gavau Karolinos laišką:

Sveiki, Virginijau,
savaitgalį praleidau įvairiose pajūrio vietose, tačiau abu radiniai vakarykščiai – priešpaskutinę rugsėjo dieną Palangoje.
Pirmasis [↓] rastas prie viešojo tualeto ant elektros skydinės. Na, jei kažkas rado Palangoje batą, tai galėjo ir padėti ant palangės.
Antrasis [→] – Birutės / Dariaus ir Girėno gatvių sankryžoje.

Pagaliau ir aš radau batus po gana ilgos pertraukos.

— Dėkui, Karolina! Praeiviai suteikė pamestiems batams vilties, bet abejoju, ar savininkai eis jų ieškoti. Taip, pesimistas esu.

(614) Nesugalvojukaippavadintbačiai

Vakar, sekmadienio vakare atkeliavęs Karolinos siuntinys:

Sveiki, Virginijau,
šis savaitgalis buvo kupinas batų, deja, iš penkių rastų tik du buvo galimybė užfiksuoti.
Pirmasis radinys Krūmų gatvėje Jūrmaloje (prisegu lokaciją) vakar, 13 dieną.

Antrasis – šiandien, 14 dieną, Šiaulių geležinkelio stoty.
Neužfiksuotieji – Lietuvoj pakelėse bei Bauskėje remontuojamoj gatvėj.

— Ačiū!

O kas ten per statinys prie kito medžio? ES tokių viešų išviečių lyg ir nebeturėtų būt likę? Kiemsargio sandėliukas?

(lviii) Iš namų pabėgęs apavas

Vidas ir Anita (kartais) batauja žiūrėdami futbolą,

o Karolina (pirmąkart?) – naršydama facebooke:

Sveiki, Virginijau,

šį kartą radinys mano, bet ne mano. Kažkas pasidalino facebooke apie Darbininkų gatvės laiptinėje pabėgusią šlepetę. Na, jeigu žmogus nežino, ką reikia daryti radus apavą, aš tą padarysiu už jį.

2024.07.13

Naujininkai

— Dėkui, Karolina, už printscreeną! (Tikėkimės, autoriaus teisių nepažeidžiam; juk jokios naudos sau nesiekiam.)

Pagalvojau: o kaip tą pabėgusią iš namų šlepetę užfiksavusiam žmogui pranešti, kad tatai vadinasi batavimas, o kas užfiksavo – batautojas? Bent jau šypsnį tokia žinia pažadintų.

Šįryt (VII 16) dar vienas Karolinos radinys iš ibidem atkeliavo:

         Sveiki, Virginijau,
         dar vieną „feisbukinį“ radau. Šį kartą Žvėrynas, Kęstučio gatvė.

         Tėvukai ir gyvai galėjo rasti.
         Įkelta vakar – 15 d.

— Ačiū! Bet vis dėlto, kai pagalvoji, tai panašiau į meilės romanų skaitymą, užuot pačiam tą jausmą patyrus :)

(608) Pakelibatis žemaitiškas

Šiandien gavau Karolinos laišką:

Sveiki, Virginijau,
važiavome vakar iš Latvijos į Vilnių ir artėjant nuo Naujosios Akmenės link Šiaulių pastebėjau radinį. Du ekipažo nariai greitai suprato, kodėl reikia apsisukti ir grįžti, kitiems dviem teko aiškintis. Štai dvi medikės sužinojo apie batavimo ligą.
Beje, įdomu tai, kad aplink dar mėtėsi trys kojinės. Pasidairiau antro bato, bet nemačiau. Kaip visada, radinys, paliekantis kažkokią intrigą. Kodėl TRYS kojinės?

Linkėjimai nuo viso ekipažo,
Karolina

– Dėkui Pačiai už radinį, o visam ekipažui – už linkėjimus! — Kodėl trys kojinės? Neporinių arealas; batas juk irgi vienas.

P.S. Pakoregavau savo pakelibačio įvardą, patikslinau: aukštaitiškas.

(601) Miško akmenbatis ir miesto pora

Vakar vakare gavau Toronte bataujančios Gabrielės sesers Karolinos siuntinuką:

Sveiki, Virginijau,

taip jau atsitiko, kad pamečiau pamestus batus. Vieną, antrą, trečią kartą pamiršau išsiųsti ir jie paskendo telefono nuotraukų gausoje.
Todėl šį kartą pasitaisau ir pernelyg ilgai nebelaukiu. Vakar, gegužės 11-ąją, žygiavome Naujosios Akmenės apylinkėse. Pirmas radinys mano, kažkur miške [žr. kairėj]. Antras – draugės Rasuolės pačiame mieste, Lazdynų Pelėdos gatvėje [žr. dešinėj].
Tikiuosi, kad ateityje visi radiniai pasieks jūsų pašto dėžutę🙂

— Ačiū abiem! Ir aš tikiuos :)

(590) Dzūkbačiai

Vakar vakare sulaukiau nenustygstančios Karolinos dzūkiško radinio:

Sveiki, Virginijau,
šiandien žygiavau Dzūkijos miškuose ir nuoširdžiai tikėjausi NERASTI batų, nes, neskaitant smulkių šiukšlių, aplinka buvo be galo švari. Bet panašu, kad man tie batai pakišinėjami ir nebepriklauso, ar einu aplink Vilnių, ar su TrenkTuru. / 2024.03.23

— Ačiū, Karolina! Panašu į grybautojų apavą. Vienas perrištas – suplyšo bevaikštant? [Priminė įkvėpėją.]

(587) Paleitvorbatis

Vakar vėlai vakare atėjo Karolinos laiškas su priekabu, pavadintas „Ne paleitakbatis“:

Sveiki, Virginijau,
šiandien ėjau septintą atkarpą ir joje radau batus, padėtus ant konteinerio. Nefotografavau.
Baigusi atkarpą, patraukiau pėsčiomis atgal į miestą susitikti su draugu. Kai draugas informavo, kad jau baigė darbą, išsikviečiau Uberį, nes iki centro buvo bent dvi valandos pėsčiomis. Uberio vairuotojas įstrigo kamščiuose, todėl jo laukiau laaabai ilgai. Kad nešalčiau, ėmiau vaikščioti pirmyn atgal, nuo laukimo vietos nuėjau porą šimtų metrų ir va – radinys!

Verkių g. 70, Trinapolio bažnyčios patvorys, 2024.03.21

— Dėkui! Na, šimtakilometrinio tako liko dar trys atkarpos; paleitakbačių dar bus? arba bus, arba nebus :)

(586) Paleitakbačių dar

Judrioji Karolina vakar atsiuntė:

Laba diena, Virginijau,
tęsiu žygį aplink Vilnių. Šiandien ėjau penktą ir šeštą atkarpas, abu radiniai šeštojoje.
Pirmas kažkur tarp Lazdynų ir Karoliniškių, šalia daugiabučių. Antras Viršuliškių pakraštyje.
Kadangi tikslių gatvių pavadinimų nėra, prisegu buvimo vietas [pažymėtos mėlynu (baltai apvestu) skrituliuku].

2024.03.19 popietė

— Dėkui! Ir sėkmės įveikiant likusias keturias atkarpas.

(585) Minkštabatukas

Vakar sulaukiau dar vieno Karolinos laiško:

Sveiki, Virginijau,
vakar prekybos centre šalia manęs mama aprengė dar nevaikštantį vaikiuką ir nepastebėjo, kad jis pametė batą. Žvitri batautojos akis galėjo ne tik rasti, tačiau ir stebėti pametimo procesą. Užuot puolusi fotografuoti, mamai pasakiau, kad batą pametė, mat jau buvo benueinanti.
Bet, kaip liaudies išmintis byloja, jeigu vienai mamai pasakysi, jog pametė batuką, kitą dieną vis tiek rasi, ką užfiksuoti.
Šiandien apie pietus ant „Corner“ viešbučio palangės.

— Ačiū, Karolina! Jūsų, kaip batautojos, akies žvitrumas tiesiog stebina; – pašaukimas? :)

(lv) Raudoni batukai 2

Vakar vakare gavau darbščiosios batautojos Karolinos laišką:

Sveiki, Virginijau,
šį kartą turiu papildymą į tą kitos kategorijos kolekciją.
Pati esu nustebusi, nes jau ne vienerius metus labai dažnai vaikštau pro šią vietą ir tik šiandien pastebėjau.
Prisiminiau dainą, kurią vaikystėje mums dainuodavo mama:

Aš nupirksiu batukus tau
Bus raudoni labai gražūs
Tik sunku bus išsirinkti
Nes kojytės labai mažos

(https://youtu.be/ihYc3H0rqVs?feature=shared)

Jau ne pirmi linkėjimai nuo lofto Švitrigailos gatvėje.
Karolina, 2024.03.15

— Labai ačiū, Karolina! Išties tame įraše, youtube.com paskelbtame prieš septynerius metus, po sceną nešiojamas lygiai tokios pačios formos batas, kokie užpurkšti po Lofto iškaba; o kas dar smagiau (vos pamatęs Jūsų atsiųstą atvaizdą prisiminiau), kad tokius raudonus batukus kolekcijon įkėliau prieš beveik šešerius metus, užfiksavęs Tuskulėnų rimties parko stotelėj Žirmūnuos; spėčiau, ir ten, ir prie Lofto buvo pasitelktas tas pats trafaretas.

Prieduras (2024 IV 16) Iš kur dainos tema apie batukus? Greičiausiai iš 1948-ais pasirodžiusio britų filmo The Red Shoes (skaitydamas Vytauto O. Virkau dienoraštį radau; Chicagoj 1949 XII 26 žiūrėjo: „Puiki filma, ak, kokia puiki filma. Taip, tai vėl akstinas, kodėl taip greit pasiilgau Europos“, p. 216). O pirminis šaltinis – Anderseno pasaka „De røde Skoe“ (1845). Galėjo raudoni batukai dainon ateit tiesiai iš pasakos? Vargu. Būt atėję bateliai?

Prieduro komentaras (2024 VIII 23) Vakar vakare gavau štai tokį Anitos laišką:

Virgi, nežinau, ar prie seno radinio rastum komentarą (o aš – atsakymą, jei toks būtų :) ), aš ir Tavo priedurą radau šiandien visai netyčia. Tad rašau laišką.
Daina su visais batukais su filmu ničniekaip nesusijusi. Daina (tikėtina) atkeliavusi iš Meksikos ar bent panašiai. Tai dainos versijai, kurios nuorodą atsiuntė Karolina, trūksta pirmo posmo:

Laikas laužus jau uždegti
Miega sutemoj Sijera [vienas iš daugelio Sierra kalnynų yra Meksikoj]
Kas gražiau pašoks šią naktį
Šokį ant kraštų sombrero?

Apie Meksiką tik spėju iš Sijeros, iš sombrero ir iš nelabai aiškaus vietovardžio, kuris mano variante yra Gerles, o gal Cherles, bet čia kažkur veikiausiai įsivėlusi klaida, nėra tokio miestelio. Neturiu žalio supratimo, kas dainos ar jos žodžių autorius (o gaila).
Savo ruožtu filmas su Meksika nesusijęs niekaip. Labai gražus, labai liūdnas, tragiškas filmas. Veiksmas vyksta Britijoj, personažai britai. Apie baleriną. „Raudoni batukai“ – jos „firminis“ baletas, specialiai jai parašytas, baleto (kuris rodomas filme) siužetas apie atrastus nuostabius raudonus batukus, kuriuos apsiavusi mergina puikiai šoko, bet nebegalėjo liautis, šoko, šoko ir šoko, kol krito negyva (tad į Anderseno pasaką tikrai panašu). Tą merginą šokančiai balerinai irgi baigiasi liūdnai. Esu tą filmą mačius. Tragiškas filmas ir smagi meksikietiška dainelė – kaip dangus ir žemė.

Tai tiek žinių. :)
Linkėjimai,
Anita

[P.S.] Prisimenu iš filmo tokią fantasmagoriją. Filme parodomas praktiškai visas baletas apie raudonus batukus, o aš vienu momentu sėdžiu ir galvoju: pirmąsyk gyvenime matau laidotuvių procesiją, stypčiojančią į kapines ant pirštų galiukų 🤭

— Dėkui, Anita! CD Populiariausi retro šlageriai (2004) apraše nurodyta, kad „Raudoni batukai“ – meksikiečių liaudies daina; kas lietuviškų žodžių autorius – matyt, taip ir liks neaišku.

(584) Paleitakbačiai

— 1 —

Vakar atkeliavo Karolinos laiškas, pavadintas „Gausa“:

Laba diena, Virginijau,
kadangi lauke gražus pavasaris, nusprendžiau išnaudoti laisvą laiką ir praeiti 100 km taką aplink Vilnių. Antrajame etape negalėjau atsigrožėti, kokiuose miškuose yra Vilnius, o trečiuoju negalėjau atsibaisėti. Visur ištisi šiukšlynai, tai nebuvo smagus pasivaikščiojimas. Beeidama galvojau: šitiek šiukšlių, o batų tai tik vieną liekaną sugeba numesti. Tačiau, kaip liaudies išmintis byloja, nesiskųsk, kad nerandi batų, kol nepabaigei trasos.

Liekana (1) – Jotvingių g. laukymėje; 2 ir 3 – šalia aplinkkelio, artėjant prie Burbiškių miško; crocsas (4) – jau nebe trasoje, grįžtant namo, Prūsų gatvės pradžioje.
2024.03.13

— 2 —

— 3 —

— 4 —

    

 

   — Ačiū, Karolina, kad taip gausiai pildot

   batautojų radinių kolekciją!

   Pavasaris – tinkamas laikas bataut.

   Ir mane darbo dienom per pietus apima noras pasivaikščiot

   paneriu, bet vis atsiranda kokių neatidėliotinų darbų.

Vakar Karolina atsiuntė priedurą:

Virginijau,
kaip ten vakar sakiau apie liaudies išmintį?
Šiandien ėjau ketvirtąją Tako aplink Vilnių atkarpą, kuri driekėsi 14 km, o man iš viso išėjo daugiau nei 18. Batai rasti Titnago gatvėje, likus 400 m iki finišo.

(582) Rausvaburnis prietiltiniukas

Vakar atkeliavo naujas Karolinos radinys:

Sveiki, Virginijau,

pastebėjau vieną dalyką – jau kone prie visų buvusių/einamųjų darbų esu radusi bent vieną batą.
Štai šiandien radau netoli vieno iš buvusių darbų, Liepkalnio ir Pelesos gatvių sankryžoje, šalia geležinkelio tilto. / 2024.03.10

— Dėkui, Karolina; puikus radinys! Labai gerai įamžintas. Ir pavadinimą paskatino sugalvot ypatingesnį.