(590) Dzūkbačiai

Vakar vakare sulaukiau nenustygstančios Karolinos dzūkiško radinio:

Sveiki, Virginijau,
šiandien žygiavau Dzūkijos miškuose ir nuoširdžiai tikėjausi NERASTI batų, nes, neskaitant smulkių šiukšlių, aplinka buvo be galo švari. Bet panašu, kad man tie batai pakišinėjami ir nebepriklauso, ar einu aplink Vilnių, ar su TrenkTuru. / 2024.03.23

— Ačiū, Karolina! Panašu į grybautojų apavą. Vienas perrištas – suplyšo bevaikštant? [Priminė įkvėpėją.]

(587) Paleitvorbatis

Vakar vėlai vakare atėjo Karolinos laiškas su priekabu, pavadintas „Ne paleitakbatis“:

Sveiki, Virginijau,
šiandien ėjau septintą atkarpą ir joje radau batus, padėtus ant konteinerio. Nefotografavau.
Baigusi atkarpą, patraukiau pėsčiomis atgal į miestą susitikti su draugu. Kai draugas informavo, kad jau baigė darbą, išsikviečiau Uberį, nes iki centro buvo bent dvi valandos pėsčiomis. Uberio vairuotojas įstrigo kamščiuose, todėl jo laukiau laaabai ilgai. Kad nešalčiau, ėmiau vaikščioti pirmyn atgal, nuo laukimo vietos nuėjau porą šimtų metrų ir va – radinys!

Verkių g. 70, Trinapolio bažnyčios patvorys, 2024.03.21

— Dėkui! Na, šimtakilometrinio tako liko dar trys atkarpos; paleitakbačių dar bus? arba bus, arba nebus :)

(586) Paleitakbačių dar

Judrioji Karolina vakar atsiuntė:

Laba diena, Virginijau,
tęsiu žygį aplink Vilnių. Šiandien ėjau penktą ir šeštą atkarpas, abu radiniai šeštojoje.
Pirmas kažkur tarp Lazdynų ir Karoliniškių, šalia daugiabučių. Antras Viršuliškių pakraštyje.
Kadangi tikslių gatvių pavadinimų nėra, prisegu buvimo vietas [pažymėtos mėlynu (baltai apvestu) skrituliuku].

2024.03.19 popietė

— Dėkui! Ir sėkmės įveikiant likusias keturias atkarpas.

(585) Minkštabatukas

Vakar sulaukiau dar vieno Karolinos laiško:

Sveiki, Virginijau,
vakar prekybos centre šalia manęs mama aprengė dar nevaikštantį vaikiuką ir nepastebėjo, kad jis pametė batą. Žvitri batautojos akis galėjo ne tik rasti, tačiau ir stebėti pametimo procesą. Užuot puolusi fotografuoti, mamai pasakiau, kad batą pametė, mat jau buvo benueinanti.
Bet, kaip liaudies išmintis byloja, jeigu vienai mamai pasakysi, jog pametė batuką, kitą dieną vis tiek rasi, ką užfiksuoti.
Šiandien apie pietus ant „Corner“ viešbučio palangės.

— Ačiū, Karolina! Jūsų, kaip batautojos, akies žvitrumas tiesiog stebina; – pašaukimas? :)

(lv) Raudoni batukai 2

Vakar vakare gavau darbščiosios batautojos Karolinos laišką:

Sveiki, Virginijau,
šį kartą turiu papildymą į tą kitos kategorijos kolekciją.
Pati esu nustebusi, nes jau ne vienerius metus labai dažnai vaikštau pro šią vietą ir tik šiandien pastebėjau.
Prisiminiau dainą, kurią vaikystėje mums dainuodavo mama:

Aš nupirksiu batukus tau
Bus raudoni labai gražūs
Tik sunku bus išsirinkti
Nes kojytės labai mažos

(https://youtu.be/ihYc3H0rqVs?feature=shared)

Jau ne pirmi linkėjimai nuo lofto Švitrigailos gatvėje.
Karolina, 2024.03.15

— Labai ačiū, Karolina! Išties tame įraše, youtube.com paskelbtame prieš septynerius metus, po sceną nešiojamas lygiai tokios pačios formos batas, kokie užpurkšti po Lofto iškaba; o kas dar smagiau (vos pamatęs Jūsų atsiųstą atvaizdą prisiminiau), kad tokius raudonus batukus kolekcijon įkėliau prieš beveik šešerius metus, užfiksavęs Tuskulėnų rimties parko stotelėj Žirmūnuos; spėčiau, ir ten, ir prie Lofto buvo pasitelktas tas pats trafaretas.

Prieduras (2024 IV 16) Iš kur dainos tema apie batukus? Greičiausiai iš 1948-ais pasirodžiusio britų filmo The Red Shoes (skaitydamas Vytauto O. Virkau dienoraštį radau; Chicagoj 1949 XII 26 žiūrėjo: „Puiki filma, ak, kokia puiki filma. Taip, tai vėl akstinas, kodėl taip greit pasiilgau Europos“, p. 216). O pirminis šaltinis – Anderseno pasaka „De røde Skoe“ (1845). Galėjo raudoni batukai dainon ateit tiesiai iš pasakos? Vargu. Būt atėję bateliai?

(584) Paleitakbačiai

— 1 —

Vakar atkeliavo Karolinos laiškas, pavadintas „Gausa“:

Laba diena, Virginijau,
kadangi lauke gražus pavasaris, nusprendžiau išnaudoti laisvą laiką ir praeiti 100 km taką aplink Vilnių. Antrajame etape negalėjau atsigrožėti, kokiuose miškuose yra Vilnius, o trečiuoju negalėjau atsibaisėti. Visur ištisi šiukšlynai, tai nebuvo smagus pasivaikščiojimas. Beeidama galvojau: šitiek šiukšlių, o batų tai tik vieną liekaną sugeba numesti. Tačiau, kaip liaudies išmintis byloja, nesiskųsk, kad nerandi batų, kol nepabaigei trasos.

Liekana (1) – Jotvingių g. laukymėje; 2 ir 3 – šalia aplinkkelio, artėjant prie Burbiškių miško; crocsas (4) – jau nebe trasoje, grįžtant namo, Prūsų gatvės pradžioje.
2024.03.13

— 2 —

— 3 —

— 4 —

    

 

   — Ačiū, Karolina, kad taip gausiai pildot

   batautojų radinių kolekciją!

   Pavasaris – tinkamas laikas bataut.

   Ir mane darbo dienom per pietus apima noras pasivaikščiot

   paneriu, bet vis atsiranda kokių neatidėliotinų darbų.

Vakar Karolina atsiuntė priedurą:

Virginijau,
kaip ten vakar sakiau apie liaudies išmintį?
Šiandien ėjau ketvirtąją Tako aplink Vilnių atkarpą, kuri driekėsi 14 km, o man iš viso išėjo daugiau nei 18. Batai rasti Titnago gatvėje, likus 400 m iki finišo.

(582) Rausvaburnis prietiltiniukas

Vakar atkeliavo naujas Karolinos radinys:

Sveiki, Virginijau,

pastebėjau vieną dalyką – jau kone prie visų buvusių/einamųjų darbų esu radusi bent vieną batą.
Štai šiandien radau netoli vieno iš buvusių darbų, Liepkalnio ir Pelesos gatvių sankryžoje, šalia geležinkelio tilto. / 2024.03.10

— Dėkui, Karolina; puikus radinys! Labai gerai įamžintas. Ir pavadinimą paskatino sugalvot ypatingesnį.

(580) Įvairiabačiai

Karolina M. kovo 3-ą, 4-ą ir 5-ą savo radinių atsiuntė. Sesė Gabrielė po Torontą daugiausia, o ji įvairuose vietose batauja – ir po Lietuvą, ir Vilniuj, ir net prekybos centruos:

Laba diena, Virginijau,
vakar saulėlydžio fone radau basutę, ko gero, pamirštą nuo praėjusios vasaros. Nors žygiuose rasti batai paprastai būna kažkur miške arba kažkur pakelėje, šį kartą galiu truputį sukonkretinti – Drąseikių kaimo apylinkėse, netoli Basų kojų tako ir žirgyno Biržų rajone. 2024.03.02.

Kitos dienos laiškas ir vaizdas:

Sveiki, Virginijau,
šįkart nereikėjo nei Biržų, nei Palangos, nei kitų tolimų kraštų – užteko išeiti iš namų.

Mano batai buvo du,
Abu dingo, nerandu.
Štai pro langą aš žvelgiu,
Guli jie po medeliu.

Naujininkai

2024.03.04

O kovo 5-ą sulaukiau metonimijos, įdėklo, iš vasario pabaigos:

     Kur jis rastas?
     Žygyje? Ne.
     Pakelėje? Ne.
     Miške? Ne.
     Ant tilto? Ne.
     Toronte? Ne.
     Naujininkuose? Ne.
     Vilniaus Akropolyje? Taip!

     Vasario 28

— Dėkui, Karolina! Ir už radinius, ir už puikius juos palydinčius tekstus.

Su priartėjusia švente, Kovo 11-ąja!

(577) Netikras pavasario pranašas

Sausio 31-ą atkeliavo Karolinos laiškas:

Laba diena, Virginijau,
kol sesė jums spamina, visai neseniai šeimos susirašinėjime sakiau, kad čia pilna sniego, todėl beveik nėra šansų rasti batą. Ir štai, praėjo vos pora dienų, sniego beveik nebėra ir batas atsirado. Ir tai tik dėl to, kad pasivaikščioti ėjau ne įprastu maršrutu, o nusprendžiau kitomis Senamiesčio gatvėmis prasieiti.
Ar nutirpęs sniegas ir rastas batas reiškia, kad galime sveikinti pavasarį? Gal dar palaukime, visgi vasaris žiemos mėnuo. :)

Vokiečių g. 11
Paskutinė sausio diena

— Dėkui, Karolina! Išties noris tikėt, kad tas pavasaris jau tuoj tuoj, bet bent iki Užgavėnių dar tikrai neverta tikėt pavasario pranašais – greičiausiai apsišaukėliai.

(573) Dovaniniai?

Vakar Karolina atsiuntė savaitgalio radinį:

Sveiki, Virginijau,

aptikti praėjusį šeštadienį, 25 d., Vienaragių stotelėje. Nebuvo labai jauku fotografuoti, nes stotelėje ir prie Lofto buvo labai daug žmonių. Tiesa, einant atgal nei batų, nei eilės prie Lofto nebebuvo. Tik smarkiai ir nuostabiai gražiai snigo.

— Dėkui!

Iš vienos poros raišteliai išverti, iš kitos – ne; bent vieni – su kailiuku, tad tinkami ir kai šaltoka, – paliko žmogus tikėdamasis, kad kam nors prisigadys? Greičiau taip ir atsitiko – kas nors pasiėmė?

(572) Lostbačiai

Esu rytinis padaras, tad to, kas atkeliauja vakare, tik kitą rytą imuos. Kaip kad vakar vakare atkeliavusio naujo Karolinos radinio:

Sveiki, Virginijau,

vienam savo radiniui turiu papildymą, tačiau jam reikia padaryti gerą paaiškinimą, kad suprastumėte esmę. Na, o kol prisiruošiu jį padaryti, siunčiu kitą – šiandienos laimikį.
Kauno gatvė, netoli sankryžos su Vytenio gatve.
2023.11.18 popietė

— Ačiū!

Tie kedai tvarkingai padėti, nosim į sieną, šalia – lyg ir marškiniai, nors gal šiaip nežinia kas baltas ar balta; lietuviškas žodis su šaknim -mest- nelabai tinka, angliškas lose, lost labiau, – ir prarasti, ir netekti, ir nuėję niekais, gal net nebenaudojami gali būt; todėl būtent taip kolekcijos eksponatą pavadinau.

(570) Šlepetės skraiduolės? – vargu bau

Vakar vakare atkeliavo naujas Karolinos radinys, vaizdingai apipasakotas:

Laba diena, Virginijau,
einame šiandien su kolegomis į darbo vietą ir staiga pamatau – šlepetė! Kol imuosi fotografuoti, kolegė, kuri jau žino apie batavimą, plačiai nusišypso ir jie išeina, nes iki vietos dar gerą gabalą kelio reikia nueiti. Atlikusi pareigą, ateinu pas kolegas ir išgirstu kolegos klausimą:
– Kam tau ta tapkė?
– Ai, nesuprasi.
– O tai kam tau ji? Suprasiu.
– Nesuprasi...

Beje, man čia kažkaip panašu, kad ji gali būti atskridusi iš šalia esančio gyvenamojo namo balkono, nes po statybvietę niekas su šlepetėmis nevaikšto.

Markučiai, lapkričio 13

— Dėkui, Karolina, už kolekcijos papildą. Jūsų istorija, kaip ta šlepetė atsidūrė statybvietės teritorijoj, labai įtikinamai skamba; ja remdamasis ir pavadinau skraiduole; voverės skraiduolės Lietuvoj išnykę, tai bent šlepetės kartkartėm paskraido.

Papildas (2023 XI 19) Vakar vakare gavau:

Sveiki dar kartą,
kaip prisimenate, pirmadienį radau šlepetę. Tuo metu galvojau, kad vėjas iš balkono išpūtė ar išmetė kažkas. Po dviejų dienų radau antrą. Kad būtų aiškiau, prisegu nuotrauką. Raudonu tašku pažymėta pirmoji (šiuo metu ten statybvietė), geltonu – antroji.

Na ir nebegalvoju, kad pirmoji išskrido iš balkono, bet ir paaiškinimo, kaip čia atsitiko, neturiu. Trečiadienį dar perklausiau kolegės ar ta šlepetė tebeguli statybvietėje. Kolegė patvirtino, o vėliau ir pati įsitikinau, kad antroji yra pora.

Markučiai, lapkričio 15, trečiadienis

— Ačiū, Karolina, už patikslinimą. Hm, išties sunkoka patikėt, kad šlepetės, išskridusios ar išskraidintos iš tos pačios vietos, galėtų nusileist ant žemės taip toli viena nuo kitos; nebent koks vėjo sūkurys vieną pačiupo? nors vargu. Atvejis, lyg ir buvęs paprastas, susikomplikavo; ir aš nerandu galvoj paaiškinimo, bent šiek tiek panašaus į įtikinamą.

(564) Miniukas

[kelioms dienoms buvau atsijungęs nuo batautojų džiaugsmų, atsiprašau] — X 29 vakare Karolina atsiuntė (radinio pavadinimas radėjos):

Sveiki, Virginijau,
šiandien radau pačios neįdomiausios kategorijos batą. Na, tokį, kurį radęs iškart žinai, kaip jis buvo pamestas.
Beje, eidama Vingio parku, nusukau nuo tako link upės ir atradau vietą, kurioje niekada nesu buvusi, nors Vingio parke nuolat lankausi visą savo gyvenimą. Eidama paupio takeliu dairiausi dar kokio bato, bet radau tik termosą.

Kadangi termosas NĖRA batas, pakėliau ir nunešiau iki artimiausios šiukšlių dėžės. Batą būčiau palikusi. :)

— Ačiū, Karolina! Gal toks teiginys ir klaidingas, bet kartkartėm išnyra: dažniau randi tai, ko neieškai, negu tai, ko ieškai; arba: prieš rasdamas tai, ko ieškai, randi bent kelis dalykus, kurių neieškojai; tai vis ãtmainos įsitikinimo, kad tiesiausias kelias per aplinkui. Dėl termoso – ir aš greičiausiai taip būčiau pasielgęs, jei šiukšlių dėžė būtų buvusi ne per toliausiai. Beje, apie tai (palikt/paimt) esam svarstę su Ieva.

(563) Sumenintas conversbatis

Vakar vakare batautoją emeritą pradžiugino Karolinos laiškas; aišku, ir kolekcijos papildas:

Sveiki, Virginijau,
pietaujame šiandien su kolege ir ji klausia:
– Ar šiandien namo važiuosi?
– Namo, bet iki Lidl pavežti galiu, nes man dar reikia nueiti pasivaikščioti, bato nufotografuoti, kurį mačiau atvažiuodama į darbą.
Kolegė suklūsta:
– Bato?
– Pala, aš tau dar nepasakojau apie batautoją?
– Na, girdėjau kažką apie batus.

Taigi važiuoju namo, sustoju Rasų g. Lidl aikštelėje ir išeinu kelis šimtus metrų iki Gedimino miesto mokyklos bato fotografuoti. Kadangi batas vaikiškas ir prie mokyklos, visai lengvai susikuriu vaizdą, kaip buvo pamestas.
Na, o didžioji dalis pietų pertraukos praėjo su pasakojimais apie batavimą bei dar vienas žmogus sužinojo, kas tai yra.

— Nuoširdžiausiai ačiū, Karolina! Ypač už tokį gyvą pasakojimą. Ir batavimo idėjos sklaidą.

(556) Lūšių batmedžiai

Karolina sekmadienį atsiuntė:

Sveiki, Virginijau,
šį savaitgalį buvau valčių žygyje Ignalinos rajone. Stoviu su kitais dalyviais, laukiu starto ir staiga akis užkliūna už medyje kabančių batų. Po keleto minučių – jau kitame matau: dar yra! Ir dar! Visų, regis, net ir neužfiksavau.
Dėl lapų gausos trūksta aiškumo, bet gyvai atrodė gana įspūdingai.

Lūšių ežero pakrantė
2023.09.16

— Dėkui! Pagalvojau: Lūšiai – iš lūšies, tai ir batai ne ant žemės, o medžiuos, kur ir min. žvėris mėgsta būt įlipęs.

(554) Taip, ruduo – nebe basučių metas

Kam sekasi – tam sekasi; parašiau ir dingtelėjo: pala, šitaip jau esu pradėjęs kažkurį įrašą; kurį? radau, štai šitą – kai praeitą rudenį Karolinos radiniai ėmė keliaut kolekcijon viens paskui kitą. Vakar vakare sulaukiau trečio tądien jos laiško:

Sveiki, Virginijau,
vėl rizikuoju papulti į juodąjį sąrašą. Va taip ir būna, kai visą vakarą galvoji, kuo užsiimti – knygą paskaityti ar eiti pasivaikščioti. Win win, kaip sakoma.

Pelesos gatvė. Netoli pėsčiųjų tilto per geležinkelį.
2023.09.11 vakaras

— Dėkui, Karolina. Jokian sąrašan papult nerizikuojat, nėr nei juodojo, nei baltojo. Tik kai kuriuos radinius (ginkdie ne radėją) kartais tenka „išbrokuot“, jei atsiųsto bato niekaip nepavyksta galvoj pritempt prie daugmaž – lost lost lost.

(553) Laisvas ir laisvės netekę

                           2023.09.10, kažkur netoli Trakų Vokės                           

Pirmas Karolinos siuntinys atkeliavo šiandien iš ankstaus ankstaus ryto (spėju, prieš išeidama darban išsiuntė):

Sveiki, Virginijau.
Vakar važiuodama į kaimą sustojau Maximoje šalia Trakų Vokės, o iš jos išvažiavus, neilgai trukus pastebėjau batą. Tradiciškai, į vieną pusę važiuodama pastebiu, grįždama žinau, kur planuoti sustojimą.
Taigi, važiuojant atgal, artėjant link Maximos, ėmiau stebėti priešingą eismo juostą, nes maždaug žinojau, kur batas guli. Na ir niekaip nemačiau jo. Galiausiai privažiavau Maximą ir padariau išvadą: arba jis guli ten, kur atgal nevažiavau, arba jau kas nors paėmė. Ir tik pravažiavus Maximą kelis šimtus metrų, žiūriu – yra!
Koks keistas kartais vietos suvokimas. Pasirodo, mačiau jį dar nesustojus parduotuvėje, o visą kelią atrodė kitaip.
Nuotraukos kokybė nekokia, nes dėl didžiulio srauto nebuvo galimybės išlipti iš automobilio. Šį kartą pasisekė loterijoje, nes buvo labai patogu sustoti jį nufotografuoti.
O kartu važiavusios močiutės pirmas klausimas buvo, ko sustojom, antras – kur batas. Nebereikia aiškinti. Tiesa, trečias klausimas buvo, kiek batų jau turite.

— Ačiū, Karolina! O močiutei dėkui už trečią klausimą. — Kiek įrašų kolekcijoj – aišku, nes įrašai sunumeruoti. O kiek batų? Ir prasideda skaičiavimo keblumai. Šiaip juk batus skaičiuojam porom: kiek batų turi? – trejus, t.y. tris poras. O kaip skaičiuot radinius? Vienetais? Pora = du? Oi, daug laiko užtruktų suskaičiuot. — Ką atsakyčiau močiutei? Apie 1000, gal jau daugiau.

— — — neilgtrukus atkeliavo dar vienas Karolinos laiškas:

Laba diena, Virginijau,
atvažiuoju šiandien vėluodama į darbą, matau, man laimikis paliktas. Galvoju, vis tiek vėluoju, tad koks jau skirtumas, kiek minučių, batautojo pareigą irgi reikia atlikti.

Pakalnės/Geležinio vilko g.
2023.09.11 rytas

— Antrąkart ačiū!

(550) Pievobatis

Šiandien iš ankstaus ryto atkeliavo džiugus Karolinos laiškas su priekabais:

Laba diena, Virginijau,

vakar buvau žygyje Kauno marių regioniniame parke. Visas tas gamtos grožis – didžiulė atgaiva kūnui ir sielai. O rastas batas – vyšnaitė ant torto. Beje, rastas tuomet, kai žygio vedlė pasiūlė nusukti nuo keliuko ir paeiti iki vandens.

2023.08.26, Kauno marių regioninis parkas

— Dėkui, Karolina, už laiško pabaigoj esančius žygeiviškus linkėjimus. Savaime suprantama, už kolekcijos papildą irgi ačiū! Ech, pasiguosiu: vakar teko paplaukt 10+ km Širvinta, nuo Liukonių malūno pradėjom; vilčių turėjau; deja, šiukšlę (tuščią plastmasinį butelį), ir tą tik vieną pastebėjau, ką jau ten koks plūduriuojantis ar žolėse įstrigęs batas; priežastis neradybų, manau, štai ši: vanduo nusekęs, baidarės retai verčias, tad batą pamest – jokių šansų.

P.S. Šitas Karolinos atvejis – dar vienas įrodymas, kad pamokymas nemesk kelio dėl takelio tinka tik tam tikrais atvejais (pvz., jei nenori pasiklyst), o jei nori ką nors rast – verta mest kelią dėl takelio arba išvis pasukt kur akys veda.

(548) Bendrabatis

Vakar, sekmadienį, apie pietus atkeliavo du laišku su prikabintais radiniais. Kaip mėgstantis tikslumą, galiu nurodyt: 14:17 – Karolinos siuntinys:

Laba diena, Virginijau,
dar to nesam darę – šį kartą jungtinis šeimyninis radinys, užfiksuotas dviem telefonais.
Vakar, rugpjūčio 19-ąją, su tėčiu, a.k.a Vidu M., važiavome per Lietuvą bei Latviją ir aš vis sakiau, kad reikia batą rasti. Taigi aš vis primindavau, o rado jis.
Jūrmala, Muižas iela, kitaip tariant, Miško gatvė.

Laukite antrosios jungtinio radinio dalies.

14:42 atkeliavo Vido laiškas su priekabu:

Sveikas.                                                                                                                                         ↑
Štai kita kolektyvinio su Karolina radinio dalis. → → → → → → → → → → → → →

— Nuoširdžiai ačiū abiem! Kilnūs tikslai žmones sutelkia :)

(542) Pievabatis

Karolinos radinys nebe gamtinėj, o civilizacinėj aplinkoj:

Laba diena, Virginijau,
vakar ėjau per Žirmūnus, o ten – ištisas šiukšlynas. Ėmiau dairytis batų, juk tarp visų šiukšlių gali voliotis koks. Pėsčiųjų/dviračių take šalia Neries mačiau numestus džinsus ir marškinius, taip pat apžiūrėjau atidžiau, gal ir batai šalia bus. Bet ne – kai dairaisi, niekada nerasi, o surasi ten, kur nesitiki – atviroje pievelėje.

Liepos 23 d. Sekmadienis
Žirmūnų g. šalia Šilo tilto ir Neste degalinės

— Dėkui! (jei ant bato būtų raidė, panaši ne į S, o į N, tai reklama galėtumėm vadint)