Laba diena, Virginijau,vakar buvau žygyje Kauno marių regioniniame parke. Visas tas gamtos grožis – didžiulė atgaiva kūnui ir sielai. O rastas batas – vyšnaitė ant torto. Beje, rastas tuomet, kai žygio vedlė pasiūlė nusukti nuo keliuko ir paeiti iki vandens.2023.08.26, Kauno marių regioninis parkas
![](https://blogger.googleusercontent.com/img/b/R29vZ2xl/AVvXsEguE-rkzLZ4NONKiBEPmtG2hwDxfngrzYuS75vs7l3pSOF86n8nNuG6-4ohUqhMB9JT6PVtGdFozM4IAZeQez6vNOvv5bzZOhxq6FYkhlEzE-9j8b-IjVwHBOrQquV7ueKV9ha1FDG2lA6HN-Q00sekobmvbuoFilH1uJ0ehdTRt_zO3e7rDMzxvJBW_9qB/w400-h318/2a.jpg)
— Dėkui, Karolina, už laiško pabaigoj esančius žygeiviškus linkėjimus. Savaime suprantama, už kolekcijos papildą irgi ačiū! Ech, pasiguosiu: vakar teko paplaukt 10+ km Širvinta, nuo Liukonių malūno pradėjom; vilčių turėjau; deja, šiukšlę (tuščią plastmasinį butelį), ir tą tik vieną pastebėjau, ką jau ten koks plūduriuojantis ar žolėse įstrigęs batas; priežastis neradybų, manau, štai ši: vanduo nusekęs, baidarės retai verčias, tad batą pamest – jokių šansų.
P.S. Šitas Karolinos atvejis – dar vienas įrodymas, kad pamokymas nemesk kelio dėl takelio tinka tik tam tikrais atvejais (pvz., jei nenori pasiklyst), o jei nori ką nors rast – verta mest kelią dėl takelio arba išvis pasukt kur akys veda.