Laba diena, Virginijau,vakar buvau žygyje Kauno marių regioniniame parke. Visas tas gamtos grožis – didžiulė atgaiva kūnui ir sielai. O rastas batas – vyšnaitė ant torto. Beje, rastas tuomet, kai žygio vedlė pasiūlė nusukti nuo keliuko ir paeiti iki vandens.2023.08.26, Kauno marių regioninis parkas
— Dėkui, Karolina, už laiško pabaigoj esančius žygeiviškus linkėjimus. Savaime suprantama, už kolekcijos papildą irgi ačiū! Ech, pasiguosiu: vakar teko paplaukt 10+ km Širvinta, nuo Liukonių malūno pradėjom; vilčių turėjau; deja, šiukšlę (tuščią plastmasinį butelį), ir tą tik vieną pastebėjau, ką jau ten koks plūduriuojantis ar žolėse įstrigęs batas; priežastis neradybų, manau, štai ši: vanduo nusekęs, baidarės retai verčias, tad batą pamest – jokių šansų.
P.S. Šitas Karolinos atvejis – dar vienas įrodymas, kad pamokymas nemesk kelio dėl takelio tinka tik tam tikrais atvejais (pvz., jei nenori pasiklyst), o jei nori ką nors rast – verta mest kelią dėl takelio arba išvis pasukt kur akys veda.
Jei pieva mieste - pievabatis (liepos 23), jei gamtoj - pievobatis? :)
AtsakytiPanaikintinežinau, ką pasakyt – gal: įvairovė gražiau už vienodybę? :)
PanaikintiP.S. Beje, pačių nuostabiausių dalykų (ne batų :)) yra tekę rast kaip tik pasiklydus.
AtsakytiPanaikinti