Yra batautojų, nežinančių, kad jie batautojai, – kaip ir menininkų: juk menininkas tik tas, kuris žino toks esąs.
— šeštadienį, prieš pradedant plaukt baidarėmis Verkne, draugė kompanijai paskelbė, kad jei pamatytų kokį upėj plūduriuojantį pamestą batą, nufotografuotų – yra, kas kolekcionuoja tokius atvaizdus. Ir atsiliepė žmogus: turiu mobiliam bato nuotrauką, galiu persiųst; persiuntė su visais reikiamais duomenim:
nuotrauka daryta 2018 m. rugpjūčio 22 dieną, 12:39, kairiajame Neries krante tarp senojo Žvėryno ir Pedagoginio tilto +– priešais Barclays pastatą. — Mano akimis, šitą nuotrauką natiurmortu galima vadint: pastipusi antis – juk nature morte.
Po kiek laiko prisiminė turįs dar vieną – irgi persiuntė. Pamatęs antrąją, prisiminiau kartais vis apninkančią dilemą: ar jau batas/batai užtektinai atsiskyręs nuo šeimininko, kad jį galėtum vadint pamestu, nuklydusiu, kitaip sakant – vadint radiniu, t.y. tinkamu dėt kolekcijon. Bet tatai kartą ir visam laikui neišsprendžiama dilema.
![](https://blogger.googleusercontent.com/img/b/R29vZ2xl/AVvXsEjdNyv21aUjfuNZW4wHrObwirtQ-Xu63_KHp418E3UvMcr7wnJxhMVlajWxViWSVnYQODHMd6ffdpDW-Sv7n-6F7JRVpQGx47jFRcZDQsvU8Hp5jaKTMhApPZ0JKqcHhS-WBRNN__92oVOd/s320/34872814_10216618798877898_5900735287415275520_n.jpg) |
2018 VI 9, Tel Avivas |
— Nuoširdžiai ačiū, Mariau! Sveikinu oficialiai tapus batautoju.