Dėl žodžių ir darbų 2010-08-10

Dėl žodžių ir darbų (2010-08-10): Aišku, LKŽ nėra žodžio batauti. Bet galima imtis tokios veiklos. O jai įvardinti reikia žodžio.
Jei bent keli grybaudami ne tik uogaus, bet dar ir bataus, atsiras šansas gyvuot ir žodžiui.
Užfiksavus batą miške, šalikelėj ar dar kur nors, galima jį pasiimt į namus ir imtis asambliažą kurti. Jei seksis, ir parodą surengti.
Eksponuot ant grindų. Batavimas įgautų aukštesnį statusą, gal net A.A. dėmesį atkreiptų. Ir prasivertų vartai istorijon ir žodynan.
Bet visai gana tik nufotografuot batą, likusį be šeimininko, pasimetusį, – ir išsiųst el. paštu vgasiliunas@gmail.com.
Ir batautojo nekrologo pavadinimas aiškus: „XY padžiovė batus“. Skambù.

2018-12-01

(273) ក្រុងសៀមរាប -batis

Kolekcijos papildas iš Kambodžos, atkeliavęs tą pačią dieną, kai buvo užfiksuotas, 2018 XI 30:
Virgiui batas iš Siem Reapo. Turbūt milijoną kartų pervažiuotas motorolerių.
Pakeliui į Angkor Wat.
Netoliese mačiau Lietuvos vėliavą.

















 — Ačiū, Gintare. Šitas kambodžbatis priminė, ką neseniai rašiau apie raudonųjų khmerų genocidą pergyvenusiųjų dainavimo suvokimą. Nedidelis didelis tas pasaulis.

2018-11-23

(272) Dar vietnambačių

Keliauninkės Gintarės jau penktas siuntinys –
iš didžiausios Vietnamui priklausančios salos,
kurios pavadinimą vietnamiečiai taria  [fǔ wək],
o lt.wikipedija rašo 
Fukuokas:
2018 XI 21, Phu Quoc sala
Nuėjau pusryčiauti – po stalu Ryžius saugo šliopkes. Bet nežinia, ar saugo, ar man atnešė... 😁😁
— Ačiū, Gintare!
Pagalvojau: vietnamiečiai katinams vardus tikriausiai pagal spalvą irgi duoda, bet šiuo atveju juokingai sutampa nevietnamietiškas spalvos pavadinimas ir nevietnamietiškas vieno iš maisto produktų pavadinimas.

2018-11-17

(271) Pietų Kinijos jūros dovana

Laukiau tikėjaus jūrbačio iš Vietnamo – ir sulaukiau:
Nha Trango paplūdimys, 2018 XI 17
Sako, kai kam jūra iki kelių, bet čia panašiau – iki pažastų. Na, jei iki kelių, tai batai nekrenta dažniausiai, jei iki pažastų, tai jau turėtų kristi :)))













— Ačiū, Gintare!

2018-11-10

(270) Aukobatis iš Vietnamo

Kai atkeliavo pirmasis Gintarės radinys Vietname (vos nuvykusi tas basutes pastebėjo), ėmiau puoselėt viltį, kad ir daugiau bus. Štai dar vienas:
Huê, 2018 XI 9.
Panašu, kad drakonas ką nors prarijo ir vieną batą išspjovė.
Taip, drakonas stuburinių mėsa minta – ne banginis, kuriam gana planktono ir bestuburių; tikėtis, kad tą nelaimėlį po trijų dienų išspjaus kaip pranašą Joną – gyvą sveiką su vienu batu – vargu ar beverta :)

 












— Dar kartą: ačiū, Gintare!

2018-11-09

(269) Radinys Lào Cai provincijoj šiaurės vakarų Vietname

Gintarė, keliaujanti po Vietnamą, atsiuntė dar vieną radinį:
2018 XI 5, Sapa, po 25 km žygio po vietinius ryžių laukus. Turbūt kažkas daug ryžių privalgė ir pametė batą – per sunkus buvo crocsas.
— Ačiū, Gintare, už antrą dovaną; Tavo rastas crocsas labai panašus į nupaišytą palei Nerį – matyt, iš Vietnamo grįžęs Vilniaus graffitininkas prisiminimais norėjo pasidalint :)
[Wikipedijoj apie Sa Pả beskaitant dingtelėjo: angliškai vos ne rimas išeitų: crocs from rice crops.]

2018-11-02

(xxxi) Jei Romualdo Lankausko apysakos veikėjas būt buvęs batautojas

Coll. Donata atsiuntė dvi nuotraukas, tarp kurių maždaug trijų savaičių skirtumas (fiksuota 2018 X 6 ir 26). Piešinys iš vad. valčių prieplaukos Olimpiečių gatvėj palei Nerį netoli Sporto rūmų. (Viena mėgstamesnių graffitininkų vietų; 2009-ais ten vieną dieną viešai buvo galima piešt; jei atmintis nemeluoja, būta norų ir pastangų, kad ta vieta, t.y. tos atraminės sienos visam laikui būtų atiduotos graffitininkams, kad jie ten be baimės būt nubausti galėtų reikštis; nežinau, kaip viskas baigės.)
— — šitas piešinys ir jo pakoreguotas variantas iš atminties išpešė Romualdo Lankausko apysaką Atspindžiai jūros veidrody, pirmąkart paskelbtą 1972-ais. Dailininkas Neimantas pasirašo sutartį su leidykla, kad nupaišys 10 iliustracijų eilėraščių rinkiniui; artėja laikas atiduot darbus, o nei noro, nei jėgų, nei įkvėpimo nėr. Viduržiemis. Nuskrenda Neimantas prie jūros – gal ten grįš noras dirbt. Kaip būdamas Palangoj nenueisi pasivaikščiot prie jūros?
Neimantas nuėjo keletą kilometrų ir grįžo atgal. Ant kranto šlapiame smėlyje kyšojo juodas batas; toliau gulėjo oranžinė guminė pirštinė, pilkos žuvėdros plunksnos ir balti griaučiai. Aitriai kvepėjo juosvos jūržolės, išmestos bangų ir išdraikytos aplinkui. Neimantas godžiai traukė į plaučius tą malonų svaiginantį kvapą. Batas, pirštinė, paukščio griaučiai... Juk visa tai kažką reiškė, slėpė savyje neaiškią, sunkiai suvokiamą prasmę. Simboliai? Bet kokie? Apie ką jie byloja?
Neimantas sustojo. Atsigręžęs jis įdėmiai pasižiūrėjo [deja deja, ne į batą] į paukščio griaučius, stengdamasis gerai įsiminti jų formą: jam dingtelėjo į galvą, kad reikėtų nupiešti tuos griaučius jūros fone. Tada jie būtų iškalbingi, nes verstų susimąstyti apie mirtį ir gyvybę, apie laikiną kiekvieno sutvėrimo gyvenimą ir begalinę amžinybę. (RL, Žiaurūs žaidimai, 1982, p. 175)
Kaip ten kas darės toliau – šiuokart visai nesvarbu; kad jūrbatis apysakos pagrindiniam veikėjui jokių komplikuotesnių minčių nesukėlė – tiek tenorėjau užfiksuot.

2018-10-31

(268) Batus mėtyt humanum est

Coll. Justė ką tik atsiuntė:
2018-10-31, Karoliniškės, kitoj pusėj gatvės nei Sodra. Humanos stovėjimo aikštelėj. Gal naujus nusipirko ir pasikeitė :)
— Ačiū, Juste!
Tik va: o kur antras?
Negi Humanoj ir po vieną batą jau pradėjo pardavinėt?

(267) Hà Nội -bačiai

Na štai, ir iš Vietnamo sostinės kolekcijos papildas atkeliavo:
Rasti 2018 X 30 pačioje Hanojaus ir Vietnamo gatvių sankirtoje, pilnoje pristatytų motorolerių. Bandant kirsti gatvę, saugantis, kad nepartrenktų išprotėję vietnamiečiai, tik žiū, ir batai – pamesti ar palikti, kas ten žino. Gal žmogus tik op ant motorolerio – ir kam tie batai.
— Ačiū, Gintare! Sveikinu prisijungus prie garbingos batautojų draugijos.
Sėkmės tolesnėj kelionėj. O gal dar kur batų pastebėsi?
越南 didelis, t.y. ilgas, gyventojų daugiau negu 95 milijonai; tikrai sunku įsivaizduot, kiek Vietname batų, o kiek dar jų Pietų Kinijos jūra į pakrantes išmeta.

2018-10-29

(266) Dar rudeninio derliaus

Šįryt kartu su pirmuoju šiųmečiu sniegu atkeliavo tikriausias (nes miškinis) radinys:
Gulbino miškas,
prie Pagubės,
2018 X 26.
– Ačiū, Aliau
(ir tarpininke Rūta)!

2018-10-26

(265) Gatvėbatis

Coll. Justė važiuodama į oro uostą vakar, 2018 X 25, Antano Gustaičio gatvėj užfiksavo; „dar ir kitas vyriškas gulėjo, bet nebuvo kaip nufotkint“. — Ačiū, Juste! Taip, bataut sėdint mašinoj kartais būna komplikuota; keliskart esu šaukęs: „O! batas, stabdyk“, bet važiuodavom ir nuvažiuodavom – dėl bato atsidurt avarinėj situacijoj tikrai neverta, – atvėsęs pritardavau vairuotojos sprendimui.

2018-10-20

(264) Triskart po vieną = pusantros

Coll. Justė patikrino savo išmaniojo telefono atvaizdų archyvą ir štai kiek susikaupusių turtų rado:
[1] 2018.08.08 prie PC Norfa priešais PC Mandariną Fabijoniškėse; atsimenu, buvo laaabai karšta ir pagalvojau, kad poilsiautojai, nuo karščio beskubėdami link ežerų, pameta šlepetes.
























[2] 2018.08.13, nusileidimas į požeminį VCUP pravažiavimą.






[3] 2018.10.10 prie Šilo (Balžio) ežero:
poilsiautojų likučiai, tik nežinia, kelintų metų :)




















— Ačiū, Juste!
Dėdamas nuotraukas ir nuorodas įrašan, šypsodamasis galvojau: va žmogus jau viską perpratęs – vos pamato grobį, iškart aišku: pirmiausia bendras vaizdas, po to – jau pats batas užfiksuotinas. — Antras atvaizdas be pirmojo – kaip citata be konteksto; labai gerai, kai jis yr.
[P.S. Kodėl įrašo pavadinime = pusantros? Nes dvi dešinės šliopcės ir viena kairė.]

2018-10-19

(263) Panerinė pora


Coll. Donatos vakarykštis radinys pakeliui namo:
Šiandien 17.39 prie valčių stoties. Baso žmogaus nėra.
— Ačiū!
Ir vandeny plūduriuojančio tikriausiai nesimatė.

2018-10-11

(262) Radinys Lietuvos Šveicarijoj


Šituos botus vidury kelio užtiko coll. Justė, kopinėdama po Nevaišių kalvą 2018 X 7.
Mažiausiai fantazijos reikalaujanti versija, kaip jie ten galėjo atsirast, – iškrito iš vežimo ar kokios priekabos galo.
Kad kas būtų persiavęs batus tokioj vietoj ir numetęs kaip nebereikalingus – mažiau tikėtina, nors visko juk būna.
(Spėliot apie tai, kaip batai atsiranda netikėčiausiose vietose, beveik tas pat, kaip spėliot, ką poetas ar poetė norėjęs ar norėjusi pasakyt kokia nors metafora.)

— Ačiū, Juste!
(Įdėjęs šitą radinį, spustelėjau įrašo žymą justės radiniai – ohohohoho! kiek jau Tu pribatavusi; visokiausių visur.)

2018-10-08

(261) Klinikų pora

Sekmadienį buvom nuvažiavę į Antakalnio klinikas, ofic. Vilniaus miesto klinikinę ligoninę – draugės mama reanimacijoj guli. Paprastoj palatoj gulėtų, abu būtumėm ėję, o dabar, sakau, palauksiu čia, mašinų statymo aikštelėj.
Pradžioj parinkau kaštanų (kai tik įvažiavęs pasuki dešinėn, kaštanas auga), nors ir abejoju, ar jie atbaido kandis. Ką dar paveikus? Aišku, galima pabataut.
Gal kokį 30 metų paėjus palei tvorą, ligoninės teritoriją skiriančią nuo Antakalnio gatvės, – štai ir pora. Guli taip, lyg kas būtų padėjęs saugodamas, kiek įmanoma, nuo lietaus.









P.S. Gaila, kad retai bepasitaiko progų pabataut. Ir per pietus beveik niekur neišlendu, ir grybaut nebevažiuojam.








Prieduras 2019 VII 28 vėl teko būt toj pačioj vietoj. Na ir kaip susilaikysi nepatikrinęs, ar tavo radinys dar yr? Patikrinau. Tebėr. Nors ir sunkiau pastebėt.

2018-09-29

(260) Pora iš Preilos miško


Prieš trejetą dienų įlipam liftan kartu su kaimyne Indre.
– Ar dar renkat batus?
– Renku, o kaipgi kitaip. Radot? Atsiųskit.
Ir atsiuntė:
Batai rasti Preilos miške, rugsėjo pradžioje.
Kažkas nusiavė ir iš miško parėjo basas.
— Ačiū, Indre!

2018-09-26

(259) Radiniai Pabradės miškuos


Coll. Rūta atsiuntė, ką rugsėjo 15, šeštadienį rado Pabradės miškuos; jei tiksliau, arčiausia vieta, turinti vardą, regis – Padvarė.
Batinga vieta pasitaikė, ir kartu grybavęs jos vyras Alius vieną netoliese užtiko – jau tikrą senbuvį, tapusį vos įžiūrima miško paklotės dalim.

















— Ačiū abiem!

2018-09-05

(258) Plaukia sau [ne] laiveliai

Coll. Donata radinį pristatė lakoniškai:
2018 09 04. Rytas. Olandų žiedas (Olandų g.)
— Ačiū, Donata.
Rudeniop akys ima kreipt daugiau dėmesio į spalvas, tai šita pora man kažkokios kriauklinės spalvos pasirodė. Tik nežinau, kaip tokią vadint.
Ir, kaip dažnai būna, tas neatsakomas klausimas: kaip jie ten atsirado? Taip tvarkingai padėta, tikrai ne iškrito iš kokio maišelio ar kaip nors netyčia tokio vietoj atsidūrė.
P.S. Donatos reakcija:
Manau, kad ten – ne laiveliai. Oranžiniai.
— Dar kartą ačiū. Patikslinau pavadinimą.

(257) Palanginė pora iš Žemųjų Panerių

Vėl Vilma parašė:
Laba diena,
neseniai jums parašiau apie porą porinių kedų, dabar siunčiu dar ir porą moteriškų batukų, šįkart pačios sužvejotų... likimas juokauja, savojoje daugiabučio laiptinėje Žemuosiuose Paneriuose rugpjūčio 19 d. Kažkas iš mano kaimynių nutarė su jais atsisveikinti šitaip, kitą dieną jų jau nebebuvo. Buvusi šeimininkė arba jos bendramintė neilgai trukus netoliese ant grindų paliko ir tokius pat nedidelius guminius botus, bet jų jau nebefotografavau. Pirmoji mūsų laiptinės pora buvo žaismingas draugams kruopščiai apipasakotas atradimas, džiūgavom trise kartu su nežinoma naująja savininke, bet kitos jau kvepėtų rutina ir pasyvumu, o batavimas su jais nedera.
Kūrybingo Jums rudens -- Vilma
— Ačiū už radinį, Vilma.
Jei jau apie laiptinių palanges prakalbom, kodėl jos turėtų būt vieta, kur statomos dažniausiai lapinės gėlės vazonėliuos? Jas kuo puikiausiai būtų galima panaudot ir kaip batų lentynas. Neįprasta? Taip. Bet juk įprasta–neįprasta tėr, galima sakyti, susitarimo, kad ir nerašyto, reikalas. Palangės kaip batų mainų vieta. Ir linksmiau, įdomiau būtų tokioj laiptinėj.

2018-08-28

(256) Natiurmortas su aukštakulniu

Yra batautojų, nežinančių, kad jie batautojai, – kaip ir menininkų: juk menininkas tik tas, kuris žino toks esąs.
— šeštadienį, prieš pradedant plaukt baidarėmis Verkne, draugė kompanijai paskelbė, kad jei pamatytų kokį upėj plūduriuojantį pamestą batą, nufotografuotų – yra, kas kolekcionuoja tokius atvaizdus. Ir atsiliepė žmogus: turiu mobiliam bato nuotrauką, galiu persiųst; persiuntė su visais reikiamais duomenim:
nuotrauka daryta 2018 m. rugpjūčio 22 dieną, 12:39, kairiajame Neries krante tarp senojo Žvėryno ir Pedagoginio tilto +– priešais Barclays pastatą. — Mano akimis, šitą nuotrauką natiurmortu galima vadint: pastipusi antis – juk nature morte.
Po kiek laiko prisiminė turįs dar vieną – irgi persiuntė. Pamatęs antrąją, prisiminiau kartais vis apninkančią dilemą: ar jau batas/batai užtektinai atsiskyręs nuo šeimininko, kad jį galėtum vadint pamestu, nuklydusiu, kitaip sakant – vadint radiniu, t.y. tinkamu dėt kolekcijon. Bet tatai kartą ir visam laikui neišsprendžiama dilema.

2018 VI 9, Tel Avivas








— Nuoširdžiai ačiū, Mariau! Sveikinu oficialiai tapus batautoju.

2018-08-26

(255) Radinys karvidėj

Karapolio kaime (Trakų r.) stovi apleistos ir griūvančios kolchozo laikų karvidės;
patalpoj, kuri, spėčiau, buvo skirta veršeliams laikyt,
ir užtikau šitą aulinį, matyt, avėtą fermos darbuotojos;
2018 VIII 25











        (vakar dar teko ir Verkne 17 km paplaukt – per mažai)

2018-08-24

(254) Dvi Vilniaus poros

2018 VIII 18
Vilma šiuokart tarpininkė:
Laba diena,
džiaugiuosi, galėdama pasidalinti kolegos Dainiaus vilnietiškais trofėjais. Atrodo, dvi tokios simetriškos sportbačių poros, bet abeji skirtingo būdo: juodieji mėgsta ramią gamtos žalumą Kalvarijų gatvėje, o raudonieji įsikūrė prie ekspresyvios sienos netoli Basanavičiaus gatvės.
Grybingu metu net batų padaugėjo batautojų džiaugsmui.
Su gerais linkėjimais -- Vilma
2018 VIII 20









— Ačiū abiem!

2018-08-16

(253) Postžolinė

Ogi batingas postŽolinių rytas!
Tik įdėliau Danguolės radinius, coll. Donata M. atsiuntė:
For you personaly. Kalvarijų 110 kiemas šįryt.
P.S. Dabar, aišku, pasakysi, kad basutės netinka, tik batai :)
— Oi, Donata, basutės puikiausiai tinka, va jei kokį lastą (ne Adomą Juodąjį) būtum atsiuntus, gal ir būčiau suabejojęs.
Didžiai dėkui!

(252) Radiniai Pašilaičiuos

Ne mano, Danguolės radiniai, ir ne pliki, su paimprovizacijom:

--- pavargęs, susenęs, apdriskęs, ligotas... einu į polikliniką – gal dar palopys... jau taip nedaug beliko – tik pereiti gatvę...
Batas rastas Laisvės prospekte, Vilniuje, priešais Vilniaus rajono polikliniką kitoje gatvės pusėje 2018-08-06.









„Gėriau gėriau, pamečiau batelį...“
Batas rastas Laisvės prospekto gale Vilniuje miškely ankstyvą Žolinių rytą (2018-08-15).


— Ačiū už kolekcijos papildus, drauge!

2018-07-16

(251) Ratai ir batai








Dar vienas Karolinos M. radinys –
šitas Vilniuj liepos 13-ą Minties gatvėj Žirmūnuos.
– Vienas apie batus, kitas apie ratus, – pridūrė batautoja.

Ratai riedės, o va batai – kiemsargis greičiausiai juos išlydės pas bendrąsias šiukšles; bet prisiminimas liks virtualybėj.
— Ačiū, Karolina, už batingą vasarą!

(250) Verksnio paežeriniai

Karolina M. atsiuntė birželio 29-os radinį prie Alaušų ežero Molėtų rajone su pranašingu komentaru:
Vieniši švedų crocsai priliejo pilną ežerą ašarų dėl anksti pasibaigusio Pasaulio futbolo čempionato.

— Ačiū! — Per radiją girdėjau, kad Švedijoj vis dėlto džiaugtasi, nors rinktinė ketvirtfinaly ir pralaimėjo; džiaugtasi, kad po ketvirčio amžiaus taip toli buvo nukeliauta; pasirodo, potencialūs švedų verksniai futbolą žiūrėjo prie Alaušų :) Viskas aišku.

2018-07-06

(249) Dangus ant šaligatvio

Vilmai ėmė sektis:
Laba diena,
mano horizonte sušmėžavo mažas vaikiškas batukas, labai gražios giedro dangaus spalvos, tik vienišas – lyg būtų pabėgęs nuo šeimininkės ar šeimininko.
Vilnius, Salomėjos Nėries gimnazijos šonas netoli Dominikonų ir Trakų g. sankirtos, liepos 3 d.


 — Ačiū, Vilma!
Ir man kartais atrodo, kad batai savarankiškesni, negu mes linkę manyt.

2018-07-05

(248) Juodi prie Balto

Coll. Justė, savaitę paatostogavusi miške, lauktuvių atsiuntė:
2018-06-20, Labanoro regioninis parkas, netoli Balto ežero
man tie batai panašu darosi į žmonių išnaras :D
baigėsi sezonas – ir išsinėrė



 — Ačiū, Juste!
O man retsykiais dingteli mintis, kad jie labai savarankiški, kartais ima ir išeina, kur panorėję.

2018-06-04

(247) Trys pavasario poros

Smagu, džiugu, šypsotis noris...
Bataudamas tik gerų emocijų patiri.
— Vilmos laiškas su priekabais:
Laba diena,
smagu matyti iš Jūsų tinklapio, kad tokį gražų pavasarį bendraminčiams sekėsi batauti. Ypač sužavėjo Marokbatis, tikra palimpsesto priešingybė.
Norėčiau prisidėti kolegos Dainiaus ir savo kukliu derliumi iš Vilniaus. Kvadratas pamatytas jo trajektorijoje netoli Kalvarijų turgaus balandžio viduryje. Kažkas tarsi paliko ant padėkliuko visai nenudrožtus ir nepurvinus batus galimam naujam šeimininkui. [žr. ]
Pagaliau pagaliau ir mano kelyje pasitaikė tikri, nepabėgantys batai – porą kartų autobusas ar troleibusas pravežė pro panašius, tik liūdnesnius paliktuosius, nespėjus išsitraukti jokių pykšėjimo priemonių – jausmas lyg būtum radęs gražų baravyką, bet negalėtum pasiekt. O nufotografuotieji – iš pirmo gegužės šeštadienio, "Humanos" lango ant Pylimo g. kampo pakeliui į stotį. Kažkas turbūt apsibatino naujais-senais ten ir be gailesčio atsisveikino su turėtaisiais arba atvirkščiai – nutarė pradžiuginti kokį nors benamį, netgi kojinės šalia. Šįkart batai porom, matyt todėl, kad pavasaris.
Kūrybingos ir batingos vasaros!
Su gerais linkėjimais – Vilma






— Ačiū! Vilma; ačiū, Dainiau.
Batingos vasaros ir jums,
ir visiems tiems, kurie žino:
galima ne tik uogaut, grybaut, bet ir bataut.

2018-05-25

(246) Kolekcijos papildas iš Dùn Èideanno

vėliava, regis, Bolivijos
Daug kas piktinas, kad aplink juos sukiojas visokios fake news, o mane džiugina good news.
Va gavau gal porą, o gal net daugiau dešimtmečių nematytos prozininkės ir vertėjos Anitos K. laišką su priedabu:
Sveikas, Virginijau.
Na ir užkrečiamas tas batavimas. Štai jau trečias tos pačios šeimos narys (Vido M. žmona ir Karolinos M. mama) pasigauna virusą.
Edinburgas - toks miestas, kur daugybė gatvių veda arba įkalnėn, arba nuokalnėn. Nenuostabu, kad ir batai pradeda nuo kojų kristi... Gaila, nesusipratau nufotografuoti bendresnio vaizdo, dabar jau šaukštai popiet.
Edinburgas, 2018 gegužės 7.
P.S. Dvi savaites basčiausi po visą Britaniją. Ir kad žinotumei, kaip tai smagu: vos bepavelkant numintas kojas kažkur tolybėj nuo namų, svetimo miesto gatvėj pamatyti numestą batą ir pagalvoti ne ką kita, o štai ką: dar vienas egzempliorius į Gasiliūno kolekciją!









Tokį laišką per silpna vadint gera žinia, – nuostabia reikia vadint.
— Ačiū, Anita!