(lxv) Eilėraščio vandenynbačiai

Ką tik (regis, vakar, o gal užvakar) bibliotekon atkeliavusiam naujam Metų numery perskaičiau štai šitą Manto Balakausko eilėraštį:

sportbačiai

į krovininį laivą tėškėsi uraganas

tūkstančiai Nike sportbačių

per bortą išlėkė į atvirą jūrą

jie iki šiol guli

vandenyno dugne

bangų purslai

tarsi primindami apie gelmėse tūnančius turtus

kartais išmeta juos į krantą

man praverstų

kokybiški sportbačiai

iš vandenyno dugno

vis dar esu

pilnas nenueitų kilometrų

tik kažin kur eičiau

jei tai pavyzdžiui būtų

Air Jordan bateliai

dėl kurių žmonės

vis dar lengvai vienas kitą

išduoda ar netgi pražudo – – (nr. 11, p. 53)

Jūrbačių kolekcijoj tikrai daug, bet ar yra bent vienas vandenynbatis? Neatsimenu.

Jei toks radinys – Nike firmos vandenynbatis – kada nors atkeliaus, manau, šį eilėraštį prisiminsiu ir priminsiu.

(xxxvii) Undinbatis

Dukra Gabrielė batauja Australijoj, mama Anita – namie knygose. Lapkričio 3-ią gautas laiškas su priekabu:

Sveikas, Virginijau.
Kol Gabrielė svarsto, ar nebūsi persisotinęs australietiškais batais (gal nebespėji kelti į kolekciją?), nesusilaikau smagumo dėlei neatsiuntus dar vienų literatūrinių. Šiaip ar taip, rasti. Undinės juos rado, o Jurga Tumasonytė, matyt, nufotografuot negalėjo, tai aprašė ir į knygą sudėjo. O aš radau ten.

— Ačiū, Anita!
Literatūrbačiai prašos rūšinės žymos, tai pridėjau.

(xxxvi) Dar literatūrbačių

Taip, kai negali bataut iš tikrųjų, imi bataut knygų puslapiuos. (Šį tą šįmet radau Elenos Karnauskaitės naujajam eilėraščių rinkiny, žr. čia.) Pasirodo, ne vienas toks esąs – Rimantas K. tuo pačiu užsiima, Sigitą Parulskį iš naujo skaitydamas:

Virgi, čia batautojų literatūros kanonan :) iš Trijų sekundžių dangaus. / R.

(310) Rąžbatis + radiniai eilėrašty

Coll. Rūta Ž. atsiuntė savo radinį – Palangoj, Rąžėj, 2019 VIII 1.

— Dėkui, Rūta!


Ir ši paskui antį plaukianti pliažinė basutė stumtelėjo pasiguost. — Kai pats nerandi tikrų pamestų batų, kas lieka? ieškot jų kitur – pvz., eilėraščių rinkiniuos. Ir radau ne per seniai: Palangoj gyvenančios Elenos Karnauskaitės naujajam rinkiny Miegančios chimeros. Eilėrašty „Radausko Veneros beieškant“:

jau sakiau kad nėra geresnio laiko
negu dabar tad išvaikščiojau visą pakrantę
ieškodama tos putos iš kurios išnėrė
Venera pirmapradė moteris nužėrusi
nuo kūno sūrų jūros vandenį ir pasukusi
žemės vieškeliais deja jos pėdsakų
čia neradau kur ne kur mėtėsi plastiko
buteliai net vienas kitas stiklinis
dar radau kelis batus visi nuo kairės kojos
porą žaislinių smėlio kastuvėlių netgi pavyko
rasti visai neblogą termosą kaip vėliau
paaiškėjo jis leido vandenį tad teko palikti
prie šiukšlių konteinerio bandžiau ieškoti
kokių nors nuorodų ženklų kur toji
nenaudėlė galėtų būti patraukusi
po puotos pakelės smuklėje
ant kokių pasaulio podiumų
staiposi kratydama ryžas garbanas
ir geidulingai kraipydama klubais
tai kas kad ne visai standartas
šlakuota nosytė ir truputį kreivas
vienas priešakinis dantukas išryškėja
kai šypsosi ar sutikote tokią ar pastebėjote
kokiame nors skersgatvyje autobusų stotelėje
prekybos centre galbūt šio ryto veidrodyje (p. 75)

— juk vis šis tas, ar ne?

(xxxi) Jei Romualdo Lankausko apysakos veikėjas būt buvęs batautojas

Coll. Donata atsiuntė dvi nuotraukas, tarp kurių maždaug trijų savaičių skirtumas (fiksuota 2018 X 6 ir 26). Piešinys iš vad. valčių prieplaukos Olimpiečių gatvėj palei Nerį netoli Sporto rūmų. (Viena mėgstamesnių graffitininkų vietų; 2009-ais ten vieną dieną viešai buvo galima piešt; jei atmintis nemeluoja, būta norų ir pastangų, kad ta vieta, t.y. tos atraminės sienos visam laikui būtų atiduotos graffitininkams, kad jie ten be baimės būt nubausti galėtų reikštis; nežinau, kaip viskas baigės.)
— — šitas piešinys ir jo pakoreguotas variantas iš atminties išpešė Romualdo Lankausko apysaką Atspindžiai jūros veidrody, pirmąkart paskelbtą 1972-ais. Dailininkas Neimantas pasirašo sutartį su leidykla, kad nupaišys 10 iliustracijų eilėraščių rinkiniui; artėja laikas atiduot darbus, o nei noro, nei jėgų, nei įkvėpimo nėr. Viduržiemis. Nuskrenda Neimantas prie jūros – gal ten grįš noras dirbt. Kaip būdamas Palangoj nenueisi pasivaikščiot prie jūros?

Neimantas nuėjo keletą kilometrų ir grįžo atgal. Ant kranto šlapiame smėlyje kyšojo juodas batas; toliau gulėjo oranžinė guminė pirštinė, pilkos žuvėdros plunksnos ir balti griaučiai. Aitriai kvepėjo juosvos jūržolės, išmestos bangų ir išdraikytos aplinkui. Neimantas godžiai traukė į plaučius tą malonų svaiginantį kvapą. Batas, pirštinė, paukščio griaučiai... Juk visa tai kažką reiškė, slėpė savyje neaiškią, sunkiai suvokiamą prasmę. Simboliai? Bet kokie? Apie ką jie byloja?
Neimantas sustojo. Atsigręžęs jis įdėmiai pasižiūrėjo [deja deja, ne į batą] į paukščio griaučius, stengdamasis gerai įsiminti jų formą: jam dingtelėjo į galvą, kad reikėtų nupiešti tuos griaučius jūros fone. Tada jie būtų iškalbingi, nes verstų susimąstyti apie mirtį ir gyvybę, apie laikiną kiekvieno sutvėrimo gyvenimą ir begalinę amžinybę. (RL, Žiaurūs žaidimai, 1982, p. 175)

Kaip ten kas darės toliau – šiuokart visai nesvarbu; kad jūrbatis apysakos pagrindiniam veikėjui jokių komplikuotesnių minčių nesukėlė – tiek tenorėjau užfiksuot.

(xxvii) Postsezoniniai

Kai nėr galimybių bataut iš tikrųjų, imi ieškot batų skaitomuos tekstuos; ir randi, –
Sigitas Parulskis, „Tuščia“, Metai, 2009, nr. 1, p. 8–9:

Mano batai tušti, ėhė, tušti mano batai
matyti balti druskos dryžiai ant įtrūkusios odos

o kelnės, mano kelnės visiškai tuščios
kur vyriškumas, kur žemės trauka, verčianti
klupti prieš moterį
klešnės sukasi neapčiuopiamos kaip
pustomo smėlio kolonos

ir švarkas, ir švarkas visiškai
tuščias, rankovių nuleistos vėliavos
plakasi per išverstas kišenes, nieko
ir ten jau visiškai nieko

kaklaraištis kadaruoja ore
o ne, po velnių, o ne, niekada
neryšėjau kaklaraiščio, man užteko
ir savo minčių, kurios smaugtų

vis dėlto ten, kur būta manęs –
tuščia, visiškai tuščia
drabužiai, namai, pinigai
knygos, draugai, – nuo visų
pamažu nusitrina mano pėdsakas

dar matau, dar paskutinį sykį man leista:
kažkas paskubom kemša senus laikraščius
į tuščius mano batus, kad nosys
per šermenis nebūtų subliūškusios

senus laikraščius
su mano tuščia atmintim

(198) Trys jūrbačiai ir Charleso Simico eilėraštis

Gintautas S., aktyviausias batautojas, vėl šį tą rado:

Laba diena,
trys radiniai Lietuvos pajūryje, pirmosiomis rudens dienomis.

— Ačiū! – O aš? Ką aš, nebent prie konteksto galiu prisidėt – Charleso Simico eilėraščiu.

My Shoes
Shoes, secret face of my inner life:
Two gaping toothless mouths,
Two partly decomposed animal skins
Smelling of mice-nests.

My brother and sister who died at birth
Continuing their existence in you,
Guiding my life
Toward their incomprehensible innocence.

What use are books to me
When in you it is possible to read
The Gospel of my life on earth
And still beyond, of things to come?

I want to proclaim the religion
I have devised for your perfect humility
And the strange church I am building
With you as the altar.

Ascetic and maternal, you endure:
Kin to oxen, to Saints, to condemned men,
With your mute patience, forming
The only true likeness of myself.


Mano batai
Batai, slaptasis mano gyvenimo veidas:
Dvi žiojinčios bedantės burnos,
Dvi apirusios, pelių urvais atsiduodančios
Gyvūnų odos.

Mano brolis ir sesuo, gimę negyvi,
Tęsia savo egzistenciją jumyse,
Vesdami per gyvenimą
Neperprantamos jųjų nekaltybės link.

Kokia nauda man iš knygų,
Jeigu iš jūsų galima išskaityti
Mano žemiškojo gyvenimo Evangeliją
Ir kas toliau, ateities įvykius?

Noriu garsint religiją,
Kurią sukūriau jūsų tobulam nusižeminimui,
Ir keistą bažnyčią, kurią statau
Aplink jus kaip altorių.

Asketiški ir motiniški, jūs tveriate:
Panašios padermės kaip jaučiai, šventieji ar pasmerktieji,
Su nebylia kantrybe šlifuodami
Tikrąjį mano esybės gyvavaizdį.

— vertė Andrius Patiomkinas, ŠA, 2015-09-04, p. 9 —

(xix) Apie batelius iš Panerių

Dabar sunkoka patikėt, kad Respublikoj tokio pobūdžio publikacijos galėjo būt, bet buvo: 1992-07-18, Brigitos Balikienės „Gyvenimas su kunigo vėle kraujuotoje, prakeiktoje, brangioje žemėje“ – atpasakojimas Miriam Rolnikaitės-Lisauskienės atsiminimų, kaip ji 1944-ų pavasarį pabėgusi iš HKP (Heereskraftfahrpark/Ost/562 abreviatūra) Subačiaus gatvėj. Be kita ko, papasakota ir tokia istorija:

Jau išvaduotame Vilniuje, 1944 metų liepą, sutikau gatvėje tokį kirpėją, pavarde Rabotnikas. Ar jis pats buvo HKP, neatsimenu. [...] Atsimenu, už kelių dienų vėl sutikau gatvėje Rabotniką. Jis nešėsi rankoje moteriškus batukus. Sakė, kad buvo Paneriuose, ten užkasti žmonės iš HKP. Ne visai užkasti. Jis pažino žmonos batelius ir juos pasiėmė. Vadinasi, HKP kalinius šaudė ne tik vietoje, Subačiaus gatvėje, bet ir į Panerius vežė.

Senokai šita istorija sukiojas galvoj sykiu su klausimu: o ar tikrai žmonos, ar tik tokie pat kaip žmonos? Nors gal tai visai nesvarbu – žmogus tikėjo, kad žmonos, ir tas tikėjimas svarbiau už visokias proto kišamas abejones.
P.S. Beje, rašinio pradžioj Brigita Balikienė užfiksuoja: „Pykomės ir vėl taikėmės... Mat ponia Mirjam ne viską leido spausdinti, įkalbėti nepavyko. O jos gyvenimo patyrimas, ypač pokario metais, išties unikalus. Gal kada nors ateityje sutiks apie tai nuodugniau papasakoti ir paskelbti.“ Nežinau, ar sutiko, ar papasakojo.
Prieduras. Literatūroj ir mene 2017-09-22 – iš jidiš Mindaugo Kvietkausko išverstas Abraomo Suckeverio Vilniaus gete sukurtas (datuotas 1943-01-01) eilėraštis „Batai“, manau, išplečiantis Rolnikaitės pasakojimo kontekstą:

Rieda ir rieda ratai,
Ką jie atveža man?
Krūvą drebančių batų,
Sukrautų vežiman.

Gal jaunikis važiuoja
Su nuotaka vakare?
Gal susimaišę šokėjų
Batai tame vežime?

Gal tai vestuvės, šventė?
O gal pats apakau?
Batus, matytus andai,
Aš tarp jų pažinau.

Kaukši kulnys į taktą:
Kur link, kur link, kur link?
Iš senojo Vilniaus gatvių
Mus veža Berlyno link.

Nenoriu klausti „kieno jūs?“,
Bet plyšta mano širdis:
Batai, kur jūsų kojos –
Teisybę kas pasakys?

Kur koja to batelio
Su žibančia saga?
O šito – kur vaikelis,
O šito – kur dama?

Kiek čia mažų batukų –
Kodėl nematyt vaikų?
Kodėl tie su kulniukais
Be nuotakos pėdų?

Tarp pusbačių nudėvėtų –
Batai mano mamos,
Kuriuos jinai avėjo
Tik per šabą namuos.

Ir kaukši kulnys į taktą:
Kur link, kur link, kur link?
Iš senojo Vilniaus gatvių
Mus veža Berlyno link.

(x) Eilėraščio batai

Eugenijaus Ališankos eilėraštis šios dienos Nemune:

ir tik tada palengvėja

ir tik tada palengvėja
kai apsiauni sunkius batus
su pernykščio purvo gurvuoliais ant padų
vis dar atrodo kad nepradėjai gyventi
tik šiaip per dienas svyruoji
lyg sustojusio laikrodžio svarmuo
kaip vėjarodė keiti sapnų kryptį kelis kartus per naktį

pats sau labirintas minotauras
ir siūlų kamuolio galas
kurio nepagauni
žaidžia kažkas su tavimi tarsi katė su pele
o tau atrodo kad esi vienas

kraunies mintinai išmoktus daiktus
tarsi į pirmą kelionę