Coll. Donata atsiuntė dvi nuotraukas, tarp kurių maždaug trijų savaičių skirtumas (fiksuota 2018 X 6 ir 26). Piešinys iš vad. valčių prieplaukos Olimpiečių gatvėj palei Nerį netoli Sporto rūmų. (Viena mėgstamesnių graffitininkų vietų; 2009-ais ten vieną dieną viešai buvo galima piešt; jei atmintis nemeluoja, būta norų ir pastangų, kad ta vieta, t.y. tos atraminės sienos visam laikui būtų atiduotos graffitininkams, kad jie ten be baimės būt nubausti galėtų reikštis; nežinau, kaip viskas baigės.)— — šitas piešinys ir jo pakoreguotas variantas iš atminties išpešė Romualdo Lankausko apysaką Atspindžiai jūros veidrody, pirmąkart paskelbtą 1972-ais. Dailininkas Neimantas pasirašo sutartį su leidykla, kad nupaišys 10 iliustracijų eilėraščių rinkiniui; artėja laikas atiduot darbus, o nei noro, nei jėgų, nei įkvėpimo nėr. Viduržiemis. Nuskrenda Neimantas prie jūros – gal ten grįš noras dirbt. Kaip būdamas Palangoj nenueisi pasivaikščiot prie jūros?
Neimantas nuėjo keletą kilometrų ir grįžo atgal. Ant kranto šlapiame smėlyje kyšojo juodas batas; toliau gulėjo oranžinė guminė pirštinė, pilkos žuvėdros plunksnos ir balti griaučiai. Aitriai kvepėjo juosvos jūržolės, išmestos bangų ir išdraikytos aplinkui. Neimantas godžiai traukė į plaučius tą malonų svaiginantį kvapą. Batas, pirštinė, paukščio griaučiai... Juk visa tai kažką reiškė, slėpė savyje neaiškią, sunkiai suvokiamą prasmę. Simboliai? Bet kokie? Apie ką jie byloja?Kaip ten kas darės toliau – šiuokart visai nesvarbu; kad jūrbatis apysakos pagrindiniam veikėjui jokių komplikuotesnių minčių nesukėlė – tiek tenorėjau užfiksuot.
Neimantas sustojo. Atsigręžęs jis įdėmiai pasižiūrėjo [deja deja, ne į batą] į paukščio griaučius, stengdamasis gerai įsiminti jų formą: jam dingtelėjo į galvą, kad reikėtų nupiešti tuos griaučius jūros fone. Tada jie būtų iškalbingi, nes verstų susimąstyti apie mirtį ir gyvybę, apie laikiną kiekvieno sutvėrimo gyvenimą ir begalinę amžinybę. (RL, Žiaurūs žaidimai, 1982, p. 175)
Taip, Virgi. Laisva grafitininkų siena prie valčių stoties gyvena savo laisvą gyvenimą. O apie tokius batus, kaip nupiešta (kroksais, artodo, juos vadina), R.L. herojus turbūt dar nežinojo :) . Bet ir kam jam jų :)
AtsakytiPanaikintiTaip, Donata, įmonė crocs įkurta 2002-ais; „kam jam jų?“ – tų crocsų visokių yr – manyčiau, ir vaikščiot pajūriu žiemos metu tinkamų pasiūlytų :) Gal RL herojus ir nesitiktų tokių avėt, bet koks dabartinis, „sumaterialėjęs“ iliustratorius, spėčiau, neatsisakytų.
Panaikinti