(lxx) Medinis dekoratyvinis

Būdama Biržuos Agnė dar vieną batą pastebėjo:

Levandų ūkis, rugpjūčio 20 d.

— Ačiū už dekoratyvinį akcentą!

Bet turiu prisipažint, kad pirmąkart pamačius akys iškart užkliuvo už augalo dešinėj – taigi garbanotasis kopūstas; šiaip – valgomas, nors kodėl neauginus ir dėl grožio?

(lxix) Coromandelio šlepetynas

Pabiro... Gabrielė ką tik atsiuntė dar vieną Naujojoj Zelandijoj užfiksuotą vaizdą:

Labas vakaras/diena,
radinys jau ne pirmo šviežumo, bet kantriai sulaukė, kol bus atsiųstas. Tenka prisipažinti, kad šlepečių (ar tolumoje matomo dviračio) reikšmės nežinau.
Driving Creek Road, 2025-02-27

— Ačiū! Apie reikšmes irgi neišmanau, o tų šlepečių ir dviračio funkcija, sakyčiau, dekoratyvinė. 

(lxviii) Nashvillbačiai

Karolina atsiuntė:

Sveiki, Virginijau,
o būna ir taip: vaikščiodamas po miestą nerandi nė vieno bato, tada grįžti namo, atsisėdi ant sofos ir štai – prašau! Šiuos batus Amerikos mieste Našvilyje rado turbūt vienas mylimiausių Lietuvos žurnalistų Orijus Gasanovas, man beliko padaryti ekrano nuotrauką ir atlikti savo pareigą.

Našvilis–Vilnius
2025.02.01

— Ačiū! — Keldamas kolekcijon šį radinį, vėl prisiminiau bene gausiausiai JAVbačiais peronum conquisitoris captura papildžiusį Mindaugą R. (kai dėliojau prie įrašų žymas buvau prisiminęs) – būna, batavimo šišas užeina ir praeina, ir nieko čia nepadarysi.

(lxvii) Prahos inmemoriambačiai

Vakar gavau Karolinos laišką:

Labas vakaras, Virginijau,

šį kartą nepavyko rasti tikro pamestinuko, tačiau bent kažkokią „lauktuvę“ vis tiek „parvežiau“.

Prahos senamiestis, sausio 25 d.

— Dėkui, Karolina, už lauktuvius (jie; pora)! Laukdamas šį tą nuveikiau – prie visų radinių atsirado dar po vieną žymą – nurodžiau, kokioj šaly rasta. — O žiūrint į šitas slides šmėkštelėjo mintis: jų savininkas – visai gali būt – jau padžiovęs batus; anūkas ar anūkė kokiam sandėliuke rado ir nusprendė: tegu žmonės pamato šitą Čekoslovakijos in memoriam, gal kam kils klausimas: ką labiau mėgo šitų slidžių savininkas – Špindlerův Mlýną ar vis dėlto slovakų Tatrus?

(lxvi) Coromandelio vazonbačiai

Vieni Gabrielės atsiųsti vazonbačiai jau yra kolekcijoj, Vilniuj užfiksuotieji, o vakar iš ryto gavau laišką su priekabais, kuriame dauuuuug aulinių batų panaudota ne pagal pirminę paskirtį Pietų pusrutuly:

Labas vakaras/rytas,
Kadangi šis radinys turėtų būti numeruojamas romėniškai, pažeidžiu eiliškumą ir atsiunčiu prieš ankstesnius radinius (jie dar atkeliaus).

Radinio vieta matoma vienoje iš nuotraukų.

Gruodžio 6 d.

— Dėkui!

Paskaitinėjau, bent wikipedijoj, apie Coromandelį, maoriškai – Kapangą.

Coromandel Town is noted for its artists, crafts, alternative lifestylers, mussel farming, and recreational fishing.

Hmm, prie kurių tiksliau būtų priskirt žmogų, sugalvojusį gėles sodint auliniuos? Menininkų ar alternative lifestylerių? Gal šiuo atveju hibridinis tipas: meniškos prigimties alternative lifestyleris ar lifestylerė (tvora ir suoliukai batams sustatyt mediniai)?

(lxv) Eilėraščio vandenynbačiai

Ką tik (regis, vakar, o gal užvakar) bibliotekon atkeliavusiam naujam Metų numery perskaičiau štai šitą Manto Balakausko eilėraštį:

sportbačiai

į krovininį laivą tėškėsi uraganas

tūkstančiai Nike sportbačių

per bortą išlėkė į atvirą jūrą

jie iki šiol guli

vandenyno dugne

bangų purslai

tarsi primindami apie gelmėse tūnančius turtus

kartais išmeta juos į krantą

man praverstų

kokybiški sportbačiai

iš vandenyno dugno

vis dar esu

pilnas nenueitų kilometrų

tik kažin kur eičiau

jei tai pavyzdžiui būtų

Air Jordan bateliai

dėl kurių žmonės

vis dar lengvai vienas kitą

išduoda ar netgi pražudo – – (nr. 11, p. 53)

Jūrbačių kolekcijoj tikrai daug, bet ar yra bent vienas vandenynbatis? Neatsimenu.

Jei toks radinys – Nike firmos vandenynbatis – kada nors atkeliaus, manau, šį eilėraštį prisiminsiu ir priminsiu.

(lxiv) Batų medis

Šį pavasarį Alius nufotografavęs atsiuntė batų namą – batais apkaltą namą; penktadienį Agnė prie birminghambačio pridūrė tądien nufotografuotą batų medį – batais apkaltą medį, vietinį.

Tas medis auga Olandų gatvės pradžioj: jei išlipi Vasaros stotelėj iš, tarkim, 34 autobuso, važiuojančio į stotį, ir grįžti atgal, žiedo link, kairėj pusėj kelias dešimtis metrų paėjus.

Batai prikalti ne bet kaip, vadinas, kalęs žmogus kokią žinią norėjo praeiviams pranešt?

Jei batai būtų nosim į viršų, galėtum pagalvot apie žmogaus augimą; šiuo atveju – galvoj tesiklosto posakis: sendami vaikėjam.

(lxiii) Pal. batai

Anita atsiuntė:

Sveikas, Virgi.
Kai nerandi tikrinių bara... oi, atsiprašau, batų, smagu ir tokius rast.
Kaunas, Šv. Mikalojaus benediktinių bažnyčios laiptai.
Spalio 11

Radinys bendras su trumpam Lietuvoj sušmėžavusia Gabriele.

— Dėkui abiem!

Daugiau apie šį atminimo ženklą, skirtą pal. Teofiliui Matulioniui,

galima pasiskaityt, pvz., čia.

(lxii) Be pėdų, bet su batais – kas?

Žinot, yra laiškų, kurie ypač džiugina, ir yra laiškų, kurie – ypatingai. Šiandien gautas Edgaro S. laiškas pradžiugino ypatingai: ne tiek dėl to, ką atsiuntė, o kad tai antras laiškas, kad batavimas žmogui liko atminty (cvirkbačius prieš metus+ Edgaras buvo atsiuntęs). Štai (laiško pavadinimas perkeltas įrašo pavadinimo eilutėn):

Laba diena.
Nežinau, ar šis atvejis tinka Jūsų rinkiniui.
Ir gal jau mane kažkas aplenkė.

Bet visgi siunčiu.
Manau, puikiai žinote vietą.
O laikas – 2024.10.08, ~ 17 val.

— Ačiū!

Kaip matot, tiko kolekcijai, tik – kadangi ne pamesti, o gražiai padėti – romėniškai sunumeravau.

Ne, nieks Jūsų neaplenkė.

Vietą žinau – Užupis (tikslaus adreso – ne).

Ir dar vieno dalyko nežinau: kas šios skulptūros autorius? Padorumas reikalautų nurodyti.

(Gal kas kaip komentarą parašys?)

(lxi) Lodžbatis

Prieš trejetą dienų atkeliavo laiškas iš Kanados; Gabrielė naują radinį atsiuntė:

Labas rytas/vakaras,
Batas gal ir ne visai atitinka taisykles (buvo judintas, nors tą padariau ne aš), tačiau tikrai pamestas. Kolegė rado cabin 2 po lova ir atnešė į pagrindinį lodge, kur aš jį ir nufotografavau. Kiek laiko pragulėjo po lova, pasakyti negaliu.

Booi’s fly-in lodge, Ontario
Rugpjūčio 19 d.

— Dėkui! Kadangi „ne visai atitinka“, įrašo numeris romėniškas; kaip ir ankstesnių lentynbačių.

(lx) Knygbačiai

Šeštadienį, VIII 17, gavau štai tokį Vido M. laiškelį su dviem priekabais:

Sveikas.

Nežinau, ar šitie pritiks. Vilnius, vasara, Jogailos gatvė.

— Dėkui, pritiko! Ir kaip galėjo nepritikt, jei batai knygų lentynoj, nors ir, švelniai tariant, nelabai tvarkingoj.

(lix) Rbatis

Anita atsiuntė sekmadienį:

Batas, deja, nei pamestas, nei rastas.
Užtat atsakymas – rastas!

Virgi, prisimeni, buvo tvorbačiai, vorbačiai, orbačiai. Tada svarstėm, kaip turėtų atrodyti rbatis. Atsakymo taip ir neradom. Užtat dabar suradom (atsakymą):
štai šitaip!

Mano prašymu teorinį rbatį nufotografavo Karolina.

Tai tiek, tik dėl linksmumo.

— Dėkui, Anita! Beje, Karolina ir pajuokavo, esą kitas radinys būsiąs rbačiai (na, dėl skaičiaus apsiriko, bet iš principo pranašystė išsipildė). Pamatęs iškart prisiminiau čekų abėcėlės Ř ř.

P.S. Tikras Karolinos radinys Jūrmaloj bus kitam įraše.

(lviii) Iš namų pabėgęs apavas

Vidas ir Anita (kartais) batauja žiūrėdami futbolą,

o Karolina (pirmąkart?) – naršydama facebooke:

Sveiki, Virginijau,

šį kartą radinys mano, bet ne mano. Kažkas pasidalino facebooke apie Darbininkų gatvės laiptinėje pabėgusią šlepetę. Na, jeigu žmogus nežino, ką reikia daryti radus apavą, aš tą padarysiu už jį.

2024.07.13

Naujininkai

— Dėkui, Karolina, už printscreeną! (Tikėkimės, autoriaus teisių nepažeidžiam; juk jokios naudos sau nesiekiam.)

Pagalvojau: o kaip tą pabėgusią iš namų šlepetę užfiksavusiam žmogui pranešti, kad tatai vadinasi batavimas, o kas užfiksavo – batautojas? Bent jau šypsnį tokia žinia pažadintų.

Šįryt (VII 16) dar vienas Karolinos radinys iš ibidem atkeliavo:

         Sveiki, Virginijau,
         dar vieną „feisbukinį“ radau. Šį kartą Žvėrynas, Kęstučio gatvė.

         Tėvukai ir gyvai galėjo rasti.
         Įkelta vakar – 15 d.

— Ačiū! Bet vis dėlto, kai pagalvoji, tai panašiau į meilės romanų skaitymą, užuot pačiam tą jausmą patyrus :)

(lvii) Futbolbačiai

Vakar vakare atkeliavo futbolo žiūrovų laiškas su priekabu:

Sveikas, Virgi.

Na, neįmanoma atsispirt pagundai. Kokios rungtynės, matyti ekrano kampe. Liepos 2.

Bendras siuntinukas nuo Vido ir Anitos

— Dėkui abiem! Vos pamatęs šitą vaizdą, iškart prisiminiau Vido atsiųstas vengierkas; anas rungtynes žiūrėjau, o šitų – ne; ir tada olandai žaidė, irgi buvo aštuntfinalis; bet pralošė čekams 2:0. (Keistai atrodo mėlynas olandas.)

(lvi) Laikinieji stogbačiai ir batai kaip pro memoria

Jau senokai, beveik prieš savaitę (VI 19 vakare) gavau štai šį laišką su dviem prikabintais vaizdais:

Laba diena, pagaliau pasisekė subatauti keistą radinį Cėsyje, Palasta gatvėje, birželio 18 d. Batai aiškiai pasidėti ant mašiniuko krašto, ne pasimetėliai, tai net nežinau, ar telpa į batavimo trofėjų apibrėžtis. O antroje nuotraukoje batai prie lentelės su įvardintais 1941 metais iš to paties Cėsio yra metonimija, subtilus paminklas žmonėms, kurių mieste vėliau nebeliko. Nufotografavau su mintim, kad kartais batai gali ne mažiau už skulptūras pasakyti.

Su gerais linkėjimais – VilmaB

— Dėkui, Vilma! Batautojų trofėjo apibrėžtį galima apeiti pasitelkus kitokią kolekcijos įrašo numeraciją :)

Tie batai ten atsirado 2022-ų vasarą. Ir, kaip suprantu, jų galima rast keliose vietose.

(lv) Raudoni batukai 2

Vakar vakare gavau darbščiosios batautojos Karolinos laišką:

Sveiki, Virginijau,
šį kartą turiu papildymą į tą kitos kategorijos kolekciją.
Pati esu nustebusi, nes jau ne vienerius metus labai dažnai vaikštau pro šią vietą ir tik šiandien pastebėjau.
Prisiminiau dainą, kurią vaikystėje mums dainuodavo mama:

Aš nupirksiu batukus tau
Bus raudoni labai gražūs
Tik sunku bus išsirinkti
Nes kojytės labai mažos

(https://youtu.be/ihYc3H0rqVs?feature=shared)

Jau ne pirmi linkėjimai nuo lofto Švitrigailos gatvėje.
Karolina, 2024.03.15

— Labai ačiū, Karolina! Išties tame įraše, youtube.com paskelbtame prieš septynerius metus, po sceną nešiojamas lygiai tokios pačios formos batas, kokie užpurkšti po Lofto iškaba; o kas dar smagiau (vos pamatęs Jūsų atsiųstą atvaizdą prisiminiau), kad tokius raudonus batukus kolekcijon įkėliau prieš beveik šešerius metus, užfiksavęs Tuskulėnų rimties parko stotelėj Žirmūnuos; spėčiau, ir ten, ir prie Lofto buvo pasitelktas tas pats trafaretas.

Prieduras (2024 IV 16) Iš kur dainos tema apie batukus? Greičiausiai iš 1948-ais pasirodžiusio britų filmo The Red Shoes (skaitydamas Vytauto O. Virkau dienoraštį radau; Chicagoj 1949 XII 26 žiūrėjo: „Puiki filma, ak, kokia puiki filma. Taip, tai vėl akstinas, kodėl taip greit pasiilgau Europos“, p. 216). O pirminis šaltinis – Anderseno pasaka „De røde Skoe“ (1845). Galėjo raudoni batukai dainon ateit tiesiai iš pasakos? Vargu. Būt atėję bateliai?

Prieduro komentaras (2024 VIII 23) Vakar vakare gavau štai tokį Anitos laišką:

Virgi, nežinau, ar prie seno radinio rastum komentarą (o aš – atsakymą, jei toks būtų :) ), aš ir Tavo priedurą radau šiandien visai netyčia. Tad rašau laišką.
Daina su visais batukais su filmu ničniekaip nesusijusi. Daina (tikėtina) atkeliavusi iš Meksikos ar bent panašiai. Tai dainos versijai, kurios nuorodą atsiuntė Karolina, trūksta pirmo posmo:

Laikas laužus jau uždegti
Miega sutemoj Sijera [vienas iš daugelio Sierra kalnynų yra Meksikoj]
Kas gražiau pašoks šią naktį
Šokį ant kraštų sombrero?

Apie Meksiką tik spėju iš Sijeros, iš sombrero ir iš nelabai aiškaus vietovardžio, kuris mano variante yra Gerles, o gal Cherles, bet čia kažkur veikiausiai įsivėlusi klaida, nėra tokio miestelio. Neturiu žalio supratimo, kas dainos ar jos žodžių autorius (o gaila).
Savo ruožtu filmas su Meksika nesusijęs niekaip. Labai gražus, labai liūdnas, tragiškas filmas. Veiksmas vyksta Britijoj, personažai britai. Apie baleriną. „Raudoni batukai“ – jos „firminis“ baletas, specialiai jai parašytas, baleto (kuris rodomas filme) siužetas apie atrastus nuostabius raudonus batukus, kuriuos apsiavusi mergina puikiai šoko, bet nebegalėjo liautis, šoko, šoko ir šoko, kol krito negyva (tad į Anderseno pasaką tikrai panašu). Tą merginą šokančiai balerinai irgi baigiasi liūdnai. Esu tą filmą mačius. Tragiškas filmas ir smagi meksikietiška dainelė – kaip dangus ir žemė.

Tai tiek žinių. :)
Linkėjimai,
Anita

[P.S.] Prisimenu iš filmo tokią fantasmagoriją. Filme parodomas praktiškai visas baletas apie raudonus batukus, o aš vienu momentu sėdžiu ir galvoju: pirmąsyk gyvenime matau laidotuvių procesiją, stypčiojančią į kapines ant pirštų galiukų 🤭

— Dėkui, Anita! CD Populiariausi retro šlageriai (2004) apraše nurodyta, kad „Raudoni batukai“ – meksikiečių liaudies daina; kas lietuviškų žodžių autorius – matyt, taip ir liks neaišku.

(liv) Batų namas

Vakar gavau:

Sveikas,
Ką čia po vieną batą ar porą siųsti, reikia iš karto daug 😊
Štai kokią instaliaciją aptikome pakelėje iš Kriokšlio į Dubyčius Dzūkijoje praeitą savaitgalį [III 2].

Linkėjimai
Alius

— Žagarėj yra puodų namas, pamatyklietuvoje.lt kaip išskirtinis objektas įvardintas, o batų namas (regis, tik dvi sienos apibatintos?) Dzūkijoj kol kas plačiau nežinomas, bent aš nežinojau tokį esant. Dėkui! dabar žinosiu.

(liii) Melagbatis

Neseniai buvo poeto batų deskripcija, o štai vakar atkeliavo melagio sportbačio istorija:

Lietuvos rytas, 2023 XI 9, p. 11

Matai, Virgi, kas darosi?

Net laikraštyje pradedi už pamestų batų kliuvinėti!! Gaila, turbūt joks batautojas nespėjo pro įvykio vietą praeiti :)

Linksmai,
Anita

— Dėkui! Ką skaitydamas subatauji, dar gali parodyt, pasidalint, o jei sapnuose pradėsim batauti?

(lii) Poetbačiai

Dušano Simićiaus (*1938 Belgrade), virtusio Charlesu Simicu (†2023 Doveryje NH) eilėraštis apie savo batus iš Selected Early Poems (iš anglų kalbos vertė Gediminas Pulokas, LM, 2023 X 20, nr. 18, p. 60): 

Mano batai
Batai – slaptas mano vidinio gyvenimo veidas:
Dvi pražiotos bedantės burnos,
Dvi apirusios gyvūnų odos,
Kvepiančios pelių lizdu.
Mano brolis ir sesuo, kurie mirė gimdomi,
Tęsia savo egzistenciją jumyse,
Kreipia mano gyvenimą
Savo nesuvokiamo nekaltumo link.
Kas man iš knygų,
Kai jumyse gali skaityti
Mano gyvenimo šioj žemėj –
Ne tik ligšiolinio, o ir būsimo – Evangeliją?
Aš noriu liudyti religiją,
Kurią sukūriau jūsų tobulam nuolankumui.
Ir tą keistą savo statomą bažnyčią,
Kurios altorius esate jūs.
Jūs, asketiški ir motiniški, pakeliat visa:
Jūs giminiuojatės su galvojais, šventaisiais ir pasmerktaisiais,
Savo nebylia kantrybe jūs perteikiate
Vienintelį nesumeluotą mano atvaizdą.

— jei gerai supratau, Simico batai – tikros odos, tik todėl gali būt nuolankūs ir kantrūs.

P.S. Kas nori originalą skaityt – prašom.

(li) Du pasakojimu, kaip pametamas apavas

— radę vis spėliojam, kaip batas buvo pamestas; štai pora istorijų, kaip tai atsitinka.

1

Vytauto Kubiliaus, būsimo prof. habil. dr., pasipasakota laiškely žmonai Janinai, ką tik pagimdžiusiai sūnų, kuris bus vardu Andrius, abu dar ligoninėj; rašyta 1956 XII 12, pradžia:

Janiok!

Aš jau Tavęs pasiilgau ir to Kubiliuko. Graužiuosi, kad vakar neatėjau. Gal Tu valgyti nebeturėjai? Nežinau, kaip tas vyrukas laikosi? Ar jau valgo? Kaip pienas? Ar miegi?

Mes tai vykdom sąžiningai Tavo paliepimus. Aš nusimečiau gerąjį paltą, kuris sveria 10 kg, lakstau su prastu – šitaip daug lengviau. Vakar buvo sąmojingas atsitikimas. Lėkiau skersai gatvę, skubindamas nuo mašinos, ir nukrito kaliošas. Jį ir pervažiavo mašina, bet nieko neatsitiko. Šiandien buvau namų valdyboj (vėl teka vanduo pagal duris) ir išeidamas žiūriu – ant laiptų kaliošas – tai mano paliktas. (Lauksiu atsakymo: laiškai, novelės, sud. Janina Žėkaitė, 2006, p. 275–276)

2

Liudviko Jakimavičiaus papasakota istorija (veiksmo vieta – Mielitilčio kaimas, šeši km iki sienos su Gudija, laikas – XXI amžiaus pradžia):

Už miško gyvena toks Eugenijus – buvęs apylinkės elektrikas, dabar jau gal penketą metų pensininkas. Kai per perkūniją dingdavo elektra, pažadėjęs tuoj pat ateiti ir sutvarkyti išmuštus pastotės saugiklius, pasirodydavo tik trečią dieną. Nepuoli priekaištauti (kurgi ne – kitą kartą išvis neateis), dar privalai sodinti užstalėn. Tiesiog nereikia net kviesti – pats atsisėda ir laukia, kol pastatysi puslitrį. Kartą po vienos tokios užstalės grįždamas namo mišku „po tiesumui“ pametė guminį pusbatį. Teiravosi kitą dieną, ar ne pas mus palikęs, ar miške nematę. Tik po kelių savaičių atrado. („Valstybė kaip nebereikalingų prieglauda“, Vamzdis: rašinėliai, 2010, p. 97–98)

— šįryt pakeliui į darbą Antakalnio gatvėj netoli kavinės „Trys pušelės“ radau kepurę su snapeliu – gal kokio paspirtukininko ar dviratininko? vėjas nupūtė? Balažin. Pirštinių tai dažnai tam tikru laiku gali pamatyt, kepurių – daug rečiau. / P.S. Po darbo, apie penkias, vėl ėjau pro tą vietą – kepurės nebebuvo.