(lv) Raudoni batukai 2

Vakar vakare gavau darbščiosios batautojos Karolinos laišką:

Sveiki, Virginijau,
šį kartą turiu papildymą į tą kitos kategorijos kolekciją.
Pati esu nustebusi, nes jau ne vienerius metus labai dažnai vaikštau pro šią vietą ir tik šiandien pastebėjau.
Prisiminiau dainą, kurią vaikystėje mums dainuodavo mama:

Aš nupirksiu batukus tau
Bus raudoni labai gražūs
Tik sunku bus išsirinkti
Nes kojytės labai mažos

(https://youtu.be/ihYc3H0rqVs?feature=shared)

Jau ne pirmi linkėjimai nuo lofto Švitrigailos gatvėje.
Karolina, 2024.03.15

— Labai ačiū, Karolina! Išties tame įraše, youtube.com paskelbtame prieš septynerius metus, po sceną nešiojamas lygiai tokios pačios formos batas, kokie užpurkšti po Lofto iškaba; o kas dar smagiau (vos pamatęs Jūsų atsiųstą atvaizdą prisiminiau), kad tokius raudonus batukus kolekcijon įkėliau prieš beveik šešerius metus, užfiksavęs Tuskulėnų rimties parko stotelėj Žirmūnuos; spėčiau, ir ten, ir prie Lofto buvo pasitelktas tas pats trafaretas.

Prieduras (2024 IV 16) Iš kur dainos tema apie batukus? Greičiausiai iš 1948-ais pasirodžiusio britų filmo The Red Shoes (skaitydamas Vytauto O. Virkau dienoraštį radau; Chicagoj 1949 XII 26 žiūrėjo: „Puiki filma, ak, kokia puiki filma. Taip, tai vėl akstinas, kodėl taip greit pasiilgau Europos“, p. 216). O pirminis šaltinis – Anderseno pasaka „De røde Skoe“ (1845). Galėjo raudoni batukai dainon ateit tiesiai iš pasakos? Vargu. Būt atėję bateliai?

(liv) Batų namas

Vakar gavau:

Sveikas,
Ką čia po vieną batą ar porą siųsti, reikia iš karto daug 😊
Štai kokią instaliaciją aptikome pakelėje iš Kriokšlio į Dubyčius Dzūkijoje praeitą savaitgalį [III 2].

Linkėjimai
Alius

— Žagarėj yra puodų namas, pamatyklietuvoje.lt kaip išskirtinis objektas įvardintas, o batų namas (regis, tik dvi sienos apibatintos?) Dzūkijoj kol kas plačiau nežinomas, bent aš nežinojau tokį esant. Dėkui! dabar žinosiu.

(liii) Melagbatis

Neseniai buvo poeto batų deskripcija, o štai vakar atkeliavo melagio sportbačio istorija:

Lietuvos rytas, 2023 XI 9, p. 11

Matai, Virgi, kas darosi?

Net laikraštyje pradedi už pamestų batų kliuvinėti!! Gaila, turbūt joks batautojas nespėjo pro įvykio vietą praeiti :)

Linksmai,
Anita

— Dėkui! Ką skaitydamas subatauji, dar gali parodyt, pasidalint, o jei sapnuose pradėsim batauti?

(lii) Poetbačiai

Dušano Simićiaus (*1938 Belgrade), virtusio Charlesu Simicu (†2023 Doveryje NH) eilėraštis apie savo batus iš Selected Early Poems (iš anglų kalbos vertė Gediminas Pulokas, LM, 2023 X 20, nr. 18, p. 60): 

Mano batai
Batai – slaptas mano vidinio gyvenimo veidas:
Dvi pražiotos bedantės burnos,
Dvi apirusios gyvūnų odos,
Kvepiančios pelių lizdu.
Mano brolis ir sesuo, kurie mirė gimdomi,
Tęsia savo egzistenciją jumyse,
Kreipia mano gyvenimą
Savo nesuvokiamo nekaltumo link.
Kas man iš knygų,
Kai jumyse gali skaityti
Mano gyvenimo šioj žemėj –
Ne tik ligšiolinio, o ir būsimo – Evangeliją?
Aš noriu liudyti religiją,
Kurią sukūriau jūsų tobulam nuolankumui.
Ir tą keistą savo statomą bažnyčią,
Kurios altorius esate jūs.
Jūs, asketiški ir motiniški, pakeliat visa:
Jūs giminiuojatės su galvojais, šventaisiais ir pasmerktaisiais,
Savo nebylia kantrybe jūs perteikiate
Vienintelį nesumeluotą mano atvaizdą.

— jei gerai supratau, Simico batai – tikros odos, tik todėl gali būt nuolankūs ir kantrūs.

P.S. Kas nori originalą skaityt – prašom.

(li) Du pasakojimu, kaip pametamas apavas

— radę vis spėliojam, kaip batas buvo pamestas; štai pora istorijų, kaip tai atsitinka.

1

Vytauto Kubiliaus, būsimo prof. habil. dr., pasipasakota laiškely žmonai Janinai, ką tik pagimdžiusiai sūnų, kuris bus vardu Andrius, abu dar ligoninėj; rašyta 1956 XII 12, pradžia:

Janiok!

Aš jau Tavęs pasiilgau ir to Kubiliuko. Graužiuosi, kad vakar neatėjau. Gal Tu valgyti nebeturėjai? Nežinau, kaip tas vyrukas laikosi? Ar jau valgo? Kaip pienas? Ar miegi?

Mes tai vykdom sąžiningai Tavo paliepimus. Aš nusimečiau gerąjį paltą, kuris sveria 10 kg, lakstau su prastu – šitaip daug lengviau. Vakar buvo sąmojingas atsitikimas. Lėkiau skersai gatvę, skubindamas nuo mašinos, ir nukrito kaliošas. Jį ir pervažiavo mašina, bet nieko neatsitiko. Šiandien buvau namų valdyboj (vėl teka vanduo pagal duris) ir išeidamas žiūriu – ant laiptų kaliošas – tai mano paliktas. (Lauksiu atsakymo: laiškai, novelės, sud. Janina Žėkaitė, 2006, p. 275–276)

2

Liudviko Jakimavičiaus papasakota istorija (veiksmo vieta – Mielitilčio kaimas, šeši km iki sienos su Gudija, laikas – XXI amžiaus pradžia):

Už miško gyvena toks Eugenijus – buvęs apylinkės elektrikas, dabar jau gal penketą metų pensininkas. Kai per perkūniją dingdavo elektra, pažadėjęs tuoj pat ateiti ir sutvarkyti išmuštus pastotės saugiklius, pasirodydavo tik trečią dieną. Nepuoli priekaištauti (kurgi ne – kitą kartą išvis neateis), dar privalai sodinti užstalėn. Tiesiog nereikia net kviesti – pats atsisėda ir laukia, kol pastatysi puslitrį. Kartą po vienos tokios užstalės grįždamas namo mišku „po tiesumui“ pametė guminį pusbatį. Teiravosi kitą dieną, ar ne pas mus palikęs, ar miške nematę. Tik po kelių savaičių atrado. („Valstybė kaip nebereikalingų prieglauda“, Vamzdis: rašinėliai, 2010, p. 97–98)

— šįryt pakeliui į darbą Antakalnio gatvėj netoli kavinės „Trys pušelės“ radau kepurę su snapeliu – gal kokio paspirtukininko ar dviratininko? vėjas nupūtė? Balažin. Pirštinių tai dažnai tam tikru laiku gali pamatyt, kepurių – daug rečiau. / P.S. Po darbo, apie penkias, vėl ėjau pro tą vietą – kepurės nebebuvo.

(l) Titaniko batai

Associated Press nuotrauka; screenshotas iš lrt.lt

Karolina ėmė bataut ir virtualiai:

Sveiki, Virginijau,
šį kartą nereikėjo nei po miškus bastytis, nei automobilio stabdyti, nei po pakeles dairytis. Užteko atsidaryti naujienų portalą ir surasti tai, ką kažkas pametė.

— Ačiū! Dar ir tekstą perskaičiau.

Prisiminiau, kaip karo pradžioj batavau žiūrėdamas TV.

(xlix) Batai kaip politinis pareiškimas

Vilma vakar į pavakarę persiuntė (įrašas pavadintas kaip laiškas):

Laba diena,
kolega Dainius dalijasi nuotrauka, 2023 m. birželio 18 d. popietę fiksuojančia vaizdą prie Rusijos ambasados Taline.

— Ačiū abiem!

(Galvoju: kokią žinią turėtų pranešt tie batai? (nežinau, gal kitaip reiktų formuluot klausimą) primenama apie aukas (kuriems nebeprireiks batų; žaislų, knygų)? — O ką kiti batautojai mano?) 

(xlviii) Vorbačiai

Vido akys užkliuvo:

Būna sportbačių, o būna, pasirodo, ir vorbačių.
Vilnius, Lvivo ir Slucko gatvių kampas.

— Dėkui! Iš toliau žiūrint, išties vaidenas voras milžinas, tupintis ant akmenų krūvelės.

(xlvii) Žydintys botai

Karolina M. atsiuntė ketvirtadienį, tik šiandien prisirengiau paskelbt (atsiprašau):

Labas vakaras, Virginijau,
šiandien Meda subatavo tam tikrą atsaką Gabrielės radiniui.
Tikslaus adreso nepasakysiu, kažkur Varšuvos Senamiestyje. O kodėl aš tokių neradau, kai buvau Varšuvoje? Turbūt dėl to, kad kovo pradžioje dar buvo žiema.

Lenkiški linkėjimai nuo Medos.
2023.05.18

— Dėkui, Meda! Ir Karolinai ačiū už patarpininkavimą.

(Kažkokios cheminės, mano akimis, tų gėlių spalvos. Žinau, kad yra toks dalykas kaip gėlių dažai. Gal jie šiuo atveju pasitelkti buvo? Tik spėju.)

(xlvi) Vazonbačiai

[tikriausiai atkreipėt dėmesį: jei radinys „tikras“, t.y. batą ar batus galima pavadint pamestu (-tais), atrodo lyg pamestas (-ti), tas įrašas numeruojamas arabiškais skaitmenim; jei radinys „netikras“ – įrašas numeruojamas romėniškais, kurie žymimi mažosiom raidėm]

Vakar vakare atkeliavo Gabrielės M. laiškas, pavadintas „Radinys po pertraukos“:

Laba diena,

jau kurį laiką nieko neradau, bet galbūt tiks į kolekciją. Narbuto stotelė Vilniuje lietingą sekmadienio pavakarę.

— Dėkui, Gabriele! Tiko, tik kitą įrašo numeraciją pasitelkiau. Tikrai toks pavasarinis radinys; čia kokie miežiai ar kas?

(xlv) Prizbatis

Popieryne radau išsiplėštą lapą iš senų Šiaurės Atėnų – labai senų, praeito amžiaus, 1990 II 14 (nr. 2; tiražas – 50 000 egz.; ir redaktoriai dar trys – Juozaitis, Stoma ir Šaltenis). Nemaža dalis tuolaikių savaitraščio skaitytojų, manau, pradėdavo nuo paskutinio puslapio, nuo „Haid parko“, kur būdavo skelbiami redakcijai siųsti laiškai įvairiausi. Išplėšoj, p. 8, yra laiškas be parašo („Galiu ir nerašyti, ponas Šalteni, bet kodėl nepasakyt visos teisybės į akis. Nepatinka. [...] Pasakysiu tiesiai į akis – visi, kas žino, juokiasi iš tokio laikraščio pavadinimo!.. Aš perduodu, ką girdėjau. Prie ko čia Atėnai?.. Dura išėjo su mano batais, kablas vos laikės. Kas tada? Gerai, tarkim Atėnai, bet ar gali normali lietuvaitė tik po technikumo už algą padorius žieminius batus nusipirkt? [...] Šiaurės Atėnai – dirbtinis, netikras, pižoniškas pavadinimas. [...]“). — Po laišku – Redakcijos pastaba:

Agniaus Tarabildos piešinys

Pradėdami leisti „Šiaurės Atėnus“ sutarėm nespausdinti anoniminių laiškų. Tačiau šis aistringas laiškas yra PIRMAS(!), įkritęs j talpią redakcijos statinę. Nors turime įvairių spėlionių dėl jo autorystės.

Kol kas esame neturtingi – atliekamos laimės, deja, nei stalčiuose, nei kasoj neturim ir su žieminiais batais striuka – tačiau atsistojusi ant kojų redakcija žada įsteigti įdomiausių laiškų autoriui ŽIEMINIO BATO PRIZĄ!

— neatsimenu, kad ką nors būčiau girdėjęs apie šio prizo teikimą (gal taip ir liko – tik sumanymas?). Galima būtų paklaust Gintarės A., Laimio J., kitų, bet tingis.

(xliv) Plokšti nesuavimi

Vakar gavau Karolinos laišką su priekabu:

Sveiki, Virginijau,

vakar dieną praleidau Varšuvoje ir patyliukais tikėjausi kokį batą surasti.

Kaip matote, vieną (porą) pavyko rasti.

— Dėkui, Karolina!

Pagalvojau: Žilvino užduotis Eglei – suavėti geležinius čeverykus – dar ne sunkiausia (nes juos bent gali apsiauti). O va plokšti – neįsivaizduoju, net kaip pradėt reiktų.

Beje, o kas čia per muziejus? (viršuj arklys, regis, su pavalkais; apačioj – tokie sapogai; agro/etno?)

(xliii) Daug daug tvorbačių

Pamatai kur besimėtantį batą – dzingt galvoj: gasiliūnas; pamatai daug daug – vis tiek vienaskaita: gasiliūnas.

Dalia iš Joniškio atsiuntė daug daug (nors ne pamesti, bet priešdėlis tas pats: pakabinti).

Tvora Šiauliuos prie Chaimo Frenkelio vilos, liepos 3.

— Labai dėkui, Dalia!
Bežiūrint kilo noras suskaičiuot, kiek tiksliai tų batų trijose nuotraukose. Jei nesuklydau, 46. Tiek ir ačiū :)

(xlii) Griuvėsbačiai

Batautojo instinktai niekur nedingsta. Vidas M. pastebėjo šlepetes žiūrėdamas futbolą, o aš jau bent du stebėdamas griuvėsių Ukrainoj vaizdus. Ir dar du. 

(xli) Naginė

Visokių radinių batautojai atsiunčia – ir visiškai atitinkančių keliamus reikalavimus (kad būtų galima vadint batą/batus pamestas/pamesti), ir nevisiškai. Tie nevisiškai kartais būna įdomesni už visiškai – tarkim, Vido M. per TV pastebėtos vengierkos. Kad nesimaišytų, tiesiog tokius radinius numeruoju romėniškais mažaisiais skaitmenim.

Žmonės tvarko sodybą ir randa naginę, kuriai, spėtina, koks šimtas metų. Na ar kas atsispirtų pagundai tokį daiktą parodyt ir kitiem? Tuolab kad atsiunčia radinį anūkė.

— Dėkui, Felicija!

(xl) Vengierkos

Vidas vakar atsiuntė:

Sveikas, Virgi.

Radinys gal ir neatitinka batautojo kodekso, ir vaizdas ne itin kokybiškas, bet basutės, pamestos legendinio Puskaso stadione Budapešte 2021.06.27, čekams ir nyderlandams kaunantis dėl kelialapio į Euro 2020 ketvirtfinalį, manau, nusipelno dėmesio.

— Dėkui, Vidai. Ir aš žiūrėjau tas rungtynes, bet vengriškų basučių nepastebėjau; gal parūkyt tuo laiku buvau išėjęs, gal dar kas. Labai keistas jausmas žiūrint, ypač kai antrą įvartį čekai įmušė: sykiu ir džiaugies (dėl čekų), ir liūdi (dėl olandų); aa. Leonidas Donskis buvo labai didelis olandų gerbėjas – prisiminiau žiūrėdamas.

(xxxix) Sumenintas batavimas

Coll. Donata atsiuntė:

Virgi, kadangi tu – ne feisbukinis, tai nukopinau. Turėtum įvertinti tokį mano pasiaukojimą :)

ir tik tam, kad pajustum turįs pasaulyje artimų batinių sielų.

dm

Лена Репетур придумала очень обаятельный цикл «чей туфля», ей присылают фото брошенной обуви, а она дорисовывает людей. Очень улучшает настроение. В инста тоже есть. Ссылка на инст 🥾! 

— Dėkui, Donata! Tik porą pavyzdžių iš Tavo atsiųstų penkių čia įdėjau; jei kas užkibs, nuosiuntos į facebooką ir instagramą yr.

Pagalvojau: tai, kuo mes užsiimam, vadintina dokumentiniu batavimu, o Tavo užtiktas atvejis vadintinas meniniu batavimu; skirtumas kaip tarp dokumentinio ir vaidybinio kino.

(xxxviii) Šimtadieninis

Štai kokių laiškų gaunu – džiugesio kupinų:

Sveikas.
Virgi, kokį radau batą... kokį radau batą!! :)
Tiksliau, Gabrielė rado. Pasiunčiau nuotrauką jai, o ji ir klausia: čia iš Gasiliūno kolekcijos? Aš tik tada pastebėjau, kad tai batas!!
Iš tikrųjų tai Kauno Jablonskinės 11b klasės šimtadienio vinjetė. :)
Laikas – 1982–1983 sandūra.
Va, kas nutinka, kai močiutė pradeda praėjusio tūkstantmečio popierius kraustyti ir užverčia mane seniai mano pačios pamirštais archyvais.
Nežinau, ar į kolekciją tinka, jei ne, laibūnie bent tau pačiam nusišypsoti. Vis dėlto batas! Neiškenčiu nepasidalinusi!
Smagaus,
Anita

— ačiū, Anita; tinka, net įvardą parinkau: Vytautas Martinkus parašė knygą Literatūra ir paraliteratūra, tai tebūnie ir čia taip pat: batavimas ir parabatavimas. (Mėginau ieškot parabatautojos A. veido toj vinjetėj, deja, nesėkmingai.)

(xxxvii) Undinbatis

Dukra Gabrielė batauja Australijoj, mama Anita – namie knygose. Lapkričio 3-ią gautas laiškas su priekabu:

Sveikas, Virginijau.
Kol Gabrielė svarsto, ar nebūsi persisotinęs australietiškais batais (gal nebespėji kelti į kolekciją?), nesusilaikau smagumo dėlei neatsiuntus dar vienų literatūrinių. Šiaip ar taip, rasti. Undinės juos rado, o Jurga Tumasonytė, matyt, nufotografuot negalėjo, tai aprašė ir į knygą sudėjo. O aš radau ten.

— Ačiū, Anita!
Literatūrbačiai prašos rūšinės žymos, tai pridėjau.

(xxxvi) Dar literatūrbačių

Taip, kai negali bataut iš tikrųjų, imi bataut knygų puslapiuos. (Šį tą šįmet radau Elenos Karnauskaitės naujajam eilėraščių rinkiny, žr. čia.) Pasirodo, ne vienas toks esąs – Rimantas K. tuo pačiu užsiima, Sigitą Parulskį iš naujo skaitydamas:

Virgi, čia batautojų literatūros kanonan :) iš Trijų sekundžių dangaus. / R.