(lxvii) Prahos inmemoriambačiai

Vakar gavau Karolinos laišką:

Labas vakaras, Virginijau,

šį kartą nepavyko rasti tikro pamestinuko, tačiau bent kažkokią „lauktuvę“ vis tiek „parvežiau“.

Prahos senamiestis, sausio 25 d.

— Dėkui, Karolina, už lauktuvius (jie; pora)! Laukdamas šį tą nuveikiau – prie visų radinių atsirado dar po vieną žymą – nurodžiau, kokioj šaly rasta. — O žiūrint į šitas slides šmėkštelėjo mintis: jų savininkas – visai gali būt – jau padžiovęs batus; anūkas ar anūkė kokiam sandėliuke rado ir nusprendė: tegu žmonės pamato šitą Čekoslovakijos in memoriam, gal kam kils klausimas: ką labiau mėgo šitų slidžių savininkas – Špindlerův Mlýną ar vis dėlto slovakų Tatrus?

(462) Brnobatis

[batautojų radinių kolekcijos pildymas buvo stabtelėjęs; atostogavau;

baigės pabėgimas į Šepečius, grįžau ir su džiaugsmu imuos darbo, —vg]

Vidas M. savo radinį net rimuotai apeiliavo:

Tėvynė Šveiko, liepos vidurys,
upeliais liejasi ne kvasas,
iš balto namo veja pro duris,
bet neBrnoji, nes jau basas.

— Dėkui, Vidai! Net nemėginu atsiliept kupletu; nes vos grįžtelėjau ton pusėn, iš už kampo rusiškas inicialinis rimas išlindo: Видас – видел :)

(212) Ir vieniši, ir porom, ir grupėmis

— gal Pasvalys, 2016, kovas —

Yra žmonių, užsikrėtusių batavimo bacila, tik gal nesąmoningai vengiančių prisipažint. Pamato, užfiksuoja, bet atsiųst į peronum conquisitoris captura vis atidėlioja.
Per Poezijos pavasario almanacho pristatymą sutikau prozininką Andrių Jakučiūną. Gyvą priekaištą išvydęs, iškart: „Turiu turiu, atsiųsiu.“ Ir atsiuntė; komentarų tiek, kiek suteikė; negražu juk būtų kabinėtis prie žmogaus, pagaliau pasiryžusio prisipažint: taip, aš – batautojas :)

— Dūkštos pažintinis takas, 2015, lapkritis —

— Praha, 2016 —

— Valakampiai, 2016, gegužė —

— Paupio g., 2016, balandis —

— Ačiū, Andriau. Šambolui, spėju, gal jau ir sveikatos pristigtų, o batavimas brandžiam vyrui juk labai prie veido.