(75) Nepriklausomybės tenbačiai

Dar vienas įrodymas, kad aš čia jau niekuo dėtas:) Mindaugo siuntinys (tekstas + vaizdai):

Buvo mums ilgasis savaitgalis – liepos 4, JAV nepriklausomybės diena. Taigi nuvažiavom į Pensilvaniją. Štai čia (kur žalia rodyklė, o ne ten, kur (A) burbulas) radau šlepečių.
Šiaip šlepetės man jau atsibodo, todėl šiandien tik viena, kažkiek kitaip, nors mačiau dar kelias.

O kitą bato padą taip pat ten netoli radau, šalia jo labai dailiai vandens, vėjo ir smėlio išdailintas medinis padas, kuris gal šiek tiek ir derinasi prie visos kolekcijos.

Daugiau apie savo kelionę parašysiu savo tinklarašty, kai šiek tiek pamiegosiu.
Sėkmės.

Ačiū, Mindaugai! O aš Mindaugines (su vardadieniu post factum!) praleidau pas tėvus Biržuos – darbus visokius dirbdamas: nuo vyšnių skynimo iki senelių kapų tvarkymo. Ir dar atostogos iki rugpjūčio 8-os: plaukimas baidarėm Širvinta etc.!

(74) Telefonbatis ir [lavon]bačiai

Kad ir ką kas sakytų (snobizmas ir pan.), smagu: žmonės pamato batą (neavimą, ne ant kojos) ir pasidalina ne tik atvaizdu, bet ir su rastim (nom.: rastis) susijusiom emocijom. Batavimas – ne kiaulių gripas, bet vis dėlto užkrečiamas (ne specialisto diagnozė:) Ofic. informacija. Ne ofic.!:

Ech, aš vėl radau batą Vilniaus gatvėj Kaune (beveik po pat poetės Dovilės Zelčiūtės langais), – praneša Viediškių [= Facebook] paštu Tatjanos R. iš Kauno. – Suprantu, kad Jus domina tik laukinės gamtos avalynė, bet išsiunčiu. Vien tik „ant smagumo“, nes vasarą žvilgsnį juk traukia visa, kas žalia. ;))

Mieloji coll. batautoja, kaip visad (ne, dažniausiai) būna: kartelė nepastebimai – žemyn, griežtieji kriterijai – blausyn, ir pasiteisinimų išdygta: esą kaupiama medžiaga lyginamajai batotyrai etc.:) Ačiū! Šiuo radiniu džiaugiuos su Jumis; bet: niekaip negaliu prisimint pavadinimo seno seno humoristinio detektyvinio serialo, kur vis pagr. agentui būdavo sukuriama įvairių „štučkių“, tarp jų – ir telefonbatis. 

P.S. (1) Dėl žalumo. Kol kas gražiausias šįmet matytas žalumas – asiūklių (dešinėj). Buvo šmėkštelėjusi galvoj mintis: vėliavos invariantai iš „natūralių“ spalvų, pvz.: rapsai–asiūkliai–raudonų plytų siena. Gal ir įdomu būtų komponuot?




Gitana D., batavusi Lukiškių aikštėj, manau, irgi безнадёжно больна (diagnozė: batautoja su literatūrkūrybos pašaliniais simptomais):

Jei rasiu, įmesiu iš maps’ų nuorodą, kur tatai įvyko. Neįtikėtina vieta: važiavom pro džiugias, skambias ir vaiskias vasaros nokime vietas, o staiga – niūruma pilkuma, sukriošę nušepę nubuvę, apžėlę supuvę – ir posūkėlis, tupintis susigūžęs berniukas, kažkur kėblinantis jaunas vyras, šiukšlinas kiemas, apleisti trobesiai... Dar už kelių šimtų metrų nieko, dangus, žemė, kelias – ir du batai. Vyras sako, lavono eisi ieškot, turi būt žolėse?

P.S. (2) Jei taip pasakė Jūsų, o ne tas „jaunas“ vyras, – deja (ne, neteisinga reakcija; tebūnie: beje), ir aš taip būčiau pamėginęs pajuokaut – 50-mečių humoras apie mirtį ir liavonus ribotas? Gal.