(85) Ex Turciae calceamentum

Buvo moteriškų pora iš Prancūzijos, o šita – iš Stambulo. Dosnioji kolekcijos donatorė Gitana D. prisiminė ir ten batavusi. Ačiū!

(84) Keturi pabaltijiniai

Vėl gavau dovanų iš Gitanos D. (pradėjusios bataut Lukiškių aikštėj) – net keturias su bendra nuoroda: Nida, Latvija. Rugpjūtis. Ačiū, paldies!
Ta proga pataisiau tinklaraščio paantraštę. Dabar ji geriau atspindi tikrąją situaciją: batautojo radiniai virto batautojų radiniais. Išties – mūsų juk jau visa šutvė.






Kadangi šitie batai rasti pajūry, prisiminiau neseniai vėl perskaitytą Aldonos Liobytės knygą Tėveli, būk mažas (1973; jau vienąkart ją citavau). Pirmajam pasakojime apie Monikos lėlę Aili yra užfiksuota istorija bato, kurį mergaitė randa Palangoj su mama atostogaudama:

[...] ant kranto gulėjo ant šono negyva juoda antis, išskleidusi vieną sparną, jos akys buvo kaip stiklo karoliukai su apelsino spalvos apvadėliu. Dar toliau – bangų švelniai teliuskuojamas, drybsojo vyriškas batas.
– Kieno šis batas? Kodėl vienas? Kodėl jūra jį išmetė? Mamyt, sakyk tikrą teisybę! Juk laivas nenuskendo? Juk žvejo batas? Ar jūrininko?
– Ką tu, vaike! Tikriausiai jūreiviai išdykavo. Jie svaidėsi batais, kaip tu su Simu. Jie jauni, linksmi, jie mėnesių mėnesiais nemato žemės. Štai vienas išdykėlis ir sviedė batą į savo draugą. Nepataikė. Batas pliumptelėjo už borto. kapitonas rūstus, su styrančiais ūsais, neleido jūreiviui šokti į vandenį bato gelbėti. O bato savininkas labai mėgo šokti. Pats negalėjo grįžti į žemę, tai va jo batas grįžo ir šoka. (p. 17–18)

(74) Telefonbatis ir [lavon]bačiai

Kad ir ką kas sakytų (snobizmas ir pan.), smagu: žmonės pamato batą (neavimą, ne ant kojos) ir pasidalina ne tik atvaizdu, bet ir su rastim (nom.: rastis) susijusiom emocijom. Batavimas – ne kiaulių gripas, bet vis dėlto užkrečiamas (ne specialisto diagnozė:) Ofic. informacija. Ne ofic.!:

Ech, aš vėl radau batą Vilniaus gatvėj Kaune (beveik po pat poetės Dovilės Zelčiūtės langais), – praneša Viediškių [= Facebook] paštu Tatjanos R. iš Kauno. – Suprantu, kad Jus domina tik laukinės gamtos avalynė, bet išsiunčiu. Vien tik „ant smagumo“, nes vasarą žvilgsnį juk traukia visa, kas žalia. ;))

Mieloji coll. batautoja, kaip visad (ne, dažniausiai) būna: kartelė nepastebimai – žemyn, griežtieji kriterijai – blausyn, ir pasiteisinimų išdygta: esą kaupiama medžiaga lyginamajai batotyrai etc.:) Ačiū! Šiuo radiniu džiaugiuos su Jumis; bet: niekaip negaliu prisimint pavadinimo seno seno humoristinio detektyvinio serialo, kur vis pagr. agentui būdavo sukuriama įvairių „štučkių“, tarp jų – ir telefonbatis. 

P.S. (1) Dėl žalumo. Kol kas gražiausias šįmet matytas žalumas – asiūklių (dešinėj). Buvo šmėkštelėjusi galvoj mintis: vėliavos invariantai iš „natūralių“ spalvų, pvz.: rapsai–asiūkliai–raudonų plytų siena. Gal ir įdomu būtų komponuot?




Gitana D., batavusi Lukiškių aikštėj, manau, irgi безнадёжно больна (diagnozė: batautoja su literatūrkūrybos pašaliniais simptomais):

Jei rasiu, įmesiu iš maps’ų nuorodą, kur tatai įvyko. Neįtikėtina vieta: važiavom pro džiugias, skambias ir vaiskias vasaros nokime vietas, o staiga – niūruma pilkuma, sukriošę nušepę nubuvę, apžėlę supuvę – ir posūkėlis, tupintis susigūžęs berniukas, kažkur kėblinantis jaunas vyras, šiukšlinas kiemas, apleisti trobesiai... Dar už kelių šimtų metrų nieko, dangus, žemė, kelias – ir du batai. Vyras sako, lavono eisi ieškot, turi būt žolėse?

P.S. (2) Jei taip pasakė Jūsų, o ne tas „jaunas“ vyras, – deja (ne, neteisinga reakcija; tebūnie: beje), ir aš taip būčiau pamėginęs pajuokaut – 50-mečių humoras apie mirtį ir liavonus ribotas? Gal.