(645) Galgibočiai

Štai ir pirmas kolekcijos papildas 2025-ais; Karolina šįryt atsiuntė:

Sveiki, Virginijau,

ką tik patikrinau blog’ą, matau – sesė [Gabrielė] siautėja. O štai aš laaabai ilgai nieko nebuvau radus.

Vakar sustojau prie Lidl parduotuvės Galgiuose, išlipau iš automobilio ir iškart – tarsi specialiai man (Jums) numesti!

— Dėkui, Karolina!

Gal net galima sakyt: gražu, kad vienos sesės radinys užsklendė 2024-us, o kitos – atsklendė 2025-us?

P.S. (dėl juoko) Iš vartosenos dingo sovietmečio žodis soclenktynės, apie kurias su sarkazmu vienoj satyroj apie 1950-us yra rašęs Bronius Krivickas („Soclenktynės! Soclenktynės! / Duoklės, duoklės viršplaninės! / Jom maišelis paskutinis. / Nors nuo bado tu patinęs, / Čiupk tą pūdą paskutinį! / Ant pečių! Ir soclenktynių!“). Pagalvojus apie batautojas Karoliną ir Gabrielę, ėmė ir išdygo galvoj panašios darybos naujažodis – seslenktynės, neturintis jokių blogų konotacijų.

(lxiv) Batų medis

Šį pavasarį Alius nufotografavęs atsiuntė batų namą – batais apkaltą namą; penktadienį Agnė prie birminghambačio pridūrė tądien nufotografuotą batų medį – batais apkaltą medį, vietinį.

Tas medis auga Olandų gatvės pradžioj: jei išlipi Vasaros stotelėj iš, tarkim, 34 autobuso, važiuojančio į stotį, ir grįžti atgal, žiedo link, kairėj pusėj kelias dešimtis metrų paėjus.

Batai prikalti ne bet kaip, vadinas, kalęs žmogus kokią žinią norėjo praeiviams pranešt?

Jei batai būtų nosim į viršų, galėtum pagalvot apie žmogaus augimą; šiuo atveju – galvoj tesiklosto posakis: sendami vaikėjam.

(634) Dar vienas pamestinukas

Dainius M. atsiuntė, jau senokai (X 24, sykiu su prieduru prie vasarinio savo radinio). Info apie šį radinį tiek:

Pamestinukas Rato g., Vilniuje

2024-10-23

          — Dėkui!

          Ar pamestinukas virto rastinuku – nežinia.

(633) Du radiniu.lt

Praeitą trečiadienį Gabrielės radinys Eindhovene atkeliavo, o ketvirtadienį – jos sesės Karolinos laiškas su priekabais, pavadintas „Draugų radiniai“:

Sveiki, Virginijau,
persiunčiu draugų radinius.
Pirmasis – jau etatinės batautojos Rasuolės. Šlepetė rasta prie Apvalasų ežero spalio 5 dieną (prisegu tikslų tašką).

← Antrasis – Rasuolės bičiulio Karolio Druskininkuose, Ratnyčioje, vakar, spalio 16 d. Galvoju, net nežinau, kas ta Ratnyčia, rajonas koks? Šįkart aš išvis niekuo dėta, pati nustebau, kad Karolis apie batavimą žino. Virusas plinta. :)

Linkėjimai nuo visų.
K.

— Dėkui visiem trim! O Karolį – sveikinu tapus tikru batautoju (tikru tampi, kai tavo radinys atsiduria kolekcijoj)!

(lxiii) Pal. batai

Anita atsiuntė:

Sveikas, Virgi.
Kai nerandi tikrinių bara... oi, atsiprašau, batų, smagu ir tokius rast.
Kaunas, Šv. Mikalojaus benediktinių bažnyčios laiptai.
Spalio 11

Radinys bendras su trumpam Lietuvoj sušmėžavusia Gabriele.

— Dėkui abiem!

Daugiau apie šį atminimo ženklą, skirtą pal. Teofiliui Matulioniui,

galima pasiskaityt, pvz., čia.

(lxii) Be pėdų, bet su batais – kas?

Žinot, yra laiškų, kurie ypač džiugina, ir yra laiškų, kurie – ypatingai. Šiandien gautas Edgaro S. laiškas pradžiugino ypatingai: ne tiek dėl to, ką atsiuntė, o kad tai antras laiškas, kad batavimas žmogui liko atminty (cvirkbačius prieš metus+ Edgaras buvo atsiuntęs). Štai (laiško pavadinimas perkeltas įrašo pavadinimo eilutėn):

Laba diena.
Nežinau, ar šis atvejis tinka Jūsų rinkiniui.
Ir gal jau mane kažkas aplenkė.

Bet visgi siunčiu.
Manau, puikiai žinote vietą.
O laikas – 2024.10.08, ~ 17 val.

— Ačiū!

Kaip matot, tiko kolekcijai, tik – kadangi ne pamesti, o gražiai padėti – romėniškai sunumeravau.

Ne, nieks Jūsų neaplenkė.

Vietą žinau – Užupis (tikslaus adreso – ne).

Ir dar vieno dalyko nežinau: kas šios skulptūros autorius? Padorumas reikalautų nurodyti.

(Gal kas kaip komentarą parašys?)

(629) Prietiltinis

Vakar į pavakarę gavau „vietinį“ laišką – Kanadoj batavusios Gabrielės sesė Karolina atsiuntė:

Sveiki, Virginijau,

radau batą krūmuose prie Karaliaus Mindaugo tilto. Tiesą sakant, šiom dienom radau jų visai nemažai, bet dalinuosi tiktai tuo tikruoju pamestuoju.

— Ačiū! Tikrieji pamestieji labiausiai džiugina :)

(625) Paleilaiptinė

Vakar popiet gavau dar vieną Karolinos laišką;

pavadinimas – klausimas: „Šimaitės ar Milošo?“

(iškart intriga):

Sveiki, Virginijau,
vėl pavyko rasti apavą, tik va nežinau, kieno – Onos Šimaitės ar Česlovo Milošo. Lyg ir moteriška šlepetė, ar ne?

Šiandien, spalio 1 d.
O. Šimaitės gatvė, Č. Milošo laiptai

— Ačiū, Karolina!

Kaip sakoma, kai jau prakiūra, tai ir pabyra. 

Nesiryžau Jūsų radinio imt ir susiet su konkrečiu asmeniu; bet abi gimines galima rast įvarde paleilaiptinė: laiptai – jie, radinė/šlepetė – ji.

(624) Du palangibačiu

Paskutinę rugsėjo dieną gavau Karolinos laišką:

Sveiki, Virginijau,
savaitgalį praleidau įvairiose pajūrio vietose, tačiau abu radiniai vakarykščiai – priešpaskutinę rugsėjo dieną Palangoje.
Pirmasis [↓] rastas prie viešojo tualeto ant elektros skydinės. Na, jei kažkas rado Palangoje batą, tai galėjo ir padėti ant palangės.
Antrasis [→] – Birutės / Dariaus ir Girėno gatvių sankryžoje.

Pagaliau ir aš radau batus po gana ilgos pertraukos.

— Dėkui, Karolina! Praeiviai suteikė pamestiems batams vilties, bet abejoju, ar savininkai eis jų ieškoti. Taip, pesimistas esu.

(622) Naujokas

Jau daugiau kaip prieš savaitę gavau anūkės Felicijos (iš Kauno) laišką su priekabais:

Šiandien [IX 15, sekmadienį] važinėdama dviračiu užtikau batą „Naujoką“. Jis buvo labai keistoje vietoje, prie pat parduotuvės „Norfa“, Eigulių mikrorajone. Atrodė naujas, nesuplyšęs.

— Labai ačiū už kolekcijos papildą! Radinių iš Kauno palygint nedaug. O dėl paties bato – na, senelio manymu, jis jau panešiotas, nors dar tikrai galėjo patarnaut.

(618) Konwickio kabikai

Vakar popiet sulaukiau dvidalio Anitos laiško:

Sveikas, Virgi.

Ruošdamasis pokalbiui apie Tadeuszą Konwickį Knygų aikštėje, Vidas apsilankė Žemajam Pavilny atmosferos pagaudyt. Šitas yra Konwickio namas.

(Aš buvau palyda.)

Lauk tęsinio :)

[laukdamas pasitikslinau: pokalbis „Tadeuszas Konwickis ir Vilnius: nesibaigianti meilės istorija“ prasidės VIII 31, šeštadienį, 14:00 Katedros aikštėj]

O čia fone tas pats namas iš kitos pusės.
Ir radinys Gasiliūnui :)

— Dėkui, gerb. palydove! :)

Pokalbio pasiklausyt neišeis (atostogauju), bet šiokį tokį pasiteisinimą sugalvojau: esu perskaitęs visus tris Vido išverstus Konwickio romanus; ypač patiko Raistai (ne tik kaip meninis tekstas, ir kaip pažintinis).

P.S. (IX 12) Vakar per radiją, LRT Klasikos programą, buvo transliuota Aurimo Švedo vedama laida „Istoriko teritorija“, kurioj kalbėta apie Tadeuszą Konwickį. Beje, Naujojoj Vilnioj gyvenanti prof. Ainė Ramonaitė pasiūlė prie žaliojo namo pritvirtint memorialinę lentelę, kad praeiviams būtų aišku, kas tai per namas, o Vidas Morkūnas pateikė pasiūlymą Lietuvos geležinkeliams: Pavilnio stotelei suteikt Konwickio vardą.

(lx) Knygbačiai

Šeštadienį, VIII 17, gavau štai tokį Vido M. laiškelį su dviem priekabais:

Sveikas.

Nežinau, ar šitie pritiks. Vilnius, vasara, Jogailos gatvė.

— Dėkui, pritiko! Ir kaip galėjo nepritikt, jei batai knygų lentynoj, nors ir, švelniai tariant, nelabai tvarkingoj.

(617) Labanorbatis, ii

Coll. Justė atsiuntė šitą rugpjūčio 7 Labanoro girioj rastą batą. Kaip pavadint – iškart aišku, bet suabejojau: gal toks pavadinimas jau buvo? Išties buvo; taip pavadinau jau seniai, daugiau kaip prieš 10 metų, Augustės ten rastą batą. Tad teko patikslint, kad šis labanorbatis – antras. 

Kai pamačiau šitą radinį, prisiminiau Justės prieš 7 metus užtiktą dar porą, – ar čia ne vienas iš tų? Regis, ne.

— Labai labai ačiū!

P.S. (po pusantros valandos) Norėjau, kad visas dėmesys atitektų labanorbačiui ir bruknėm, bet radėja (komentare) pasigedo apvadėlio – gražiausios dalies. Ką gi, (a) matyt, suklydau prikirpdamas vaizdą, (b) prašom grožėtis viskuomi :)

(615) Dėmesio troškusioji ir sulaukusioji

Coll. Gražina, jau patarpininkavusi, šįkart atsiuntė savo radinį:

Liepos 20, Anykščiai. Blusturgis. Žvilgsnis bėgioja po visokias kačiukų, šuniukų skulptūrėles, senas knygas (kurių daugumą turiu), lėkštutes su paukščiukais ir nuslysta (žvilgsnis) žemyn... ir pirma mintis: Virgis🤣 Nes ten vieniša šlepetė, trokštanti dėmesio...

Gražios vasaros tau!

— Dėkui, Gražina, už kolekcijos papildą; ypač – už taip vaizdingai apipasakotą radimo situaciją.

Ir Tau gražios (+ batingos)! :)

(614) Nesugalvojukaippavadintbačiai

Vakar, sekmadienio vakare atkeliavęs Karolinos siuntinys:

Sveiki, Virginijau,
šis savaitgalis buvo kupinas batų, deja, iš penkių rastų tik du buvo galimybė užfiksuoti.
Pirmasis radinys Krūmų gatvėje Jūrmaloje (prisegu lokaciją) vakar, 13 dieną.

Antrasis – šiandien, 14 dieną, Šiaulių geležinkelio stoty.
Neužfiksuotieji – Lietuvoj pakelėse bei Bauskėje remontuojamoj gatvėj.

— Ačiū!

O kas ten per statinys prie kito medžio? ES tokių viešų išviečių lyg ir nebeturėtų būt likę? Kiemsargio sandėliukas?

(lviii) Iš namų pabėgęs apavas

Vidas ir Anita (kartais) batauja žiūrėdami futbolą,

o Karolina (pirmąkart?) – naršydama facebooke:

Sveiki, Virginijau,

šį kartą radinys mano, bet ne mano. Kažkas pasidalino facebooke apie Darbininkų gatvės laiptinėje pabėgusią šlepetę. Na, jeigu žmogus nežino, ką reikia daryti radus apavą, aš tą padarysiu už jį.

2024.07.13

Naujininkai

— Dėkui, Karolina, už printscreeną! (Tikėkimės, autoriaus teisių nepažeidžiam; juk jokios naudos sau nesiekiam.)

Pagalvojau: o kaip tą pabėgusią iš namų šlepetę užfiksavusiam žmogui pranešti, kad tatai vadinasi batavimas, o kas užfiksavo – batautojas? Bent jau šypsnį tokia žinia pažadintų.

Šįryt (VII 16) dar vienas Karolinos radinys iš ibidem atkeliavo:

         Sveiki, Virginijau,
         dar vieną „feisbukinį“ radau. Šį kartą Žvėrynas, Kęstučio gatvė.

         Tėvukai ir gyvai galėjo rasti.
         Įkelta vakar – 15 d.

— Ačiū! Bet vis dėlto, kai pagalvoji, tai panašiau į meilės romanų skaitymą, užuot pačiam tą jausmą patyrus :)

(612) Saločbačiukas

Ką tik Karolina persiuntė:

Sveiki, Virginijau,

šį kartą linkėjimai skrenda iš Lietuvos pakraščio Saločių nuo Batautojos Rasuolės.

Vakar, liepos 7.

— Dėkui abiem!

Rasuolei, aišku, labiau :)

P.S. Jei kam smalsu būtų paskaitinėt (ir pažiūrinėt) apie Saločius, galima mano tinklarašty:

locus memoriae, arba Saločiai, i

locus memoriae, arba Saločiai, ii

(611) Išdidusis

Dainius M. savo radinį Nemenčinės plente atsiuntė.

laikas:

2024 VII 4

vieta:

„tarp mano namo ir lidl“

[štai šito Lidlo]

— Ačiū, Dainiau, už kolekcijos papildą! Toks išdidus pasirodė ant pakilumos stovėdamas, tai taip ir pavadinau.

Priedurai (2024 X 25) Prieš tris dienas gavau Eglės, Dainiaus draugės, laišką, pavadintą „Batas pražydo“; iškart atpažinau: taigi čia tas pats, kurį Dainius atsiuntė liepos pradžioj, tik kažkas į jį viržių pasodino! [žr. apačioj kairėj]

O vakar pats Dainius atsiuntė vaizdą, kuriame jau visa šeimyna – jau trys batai, į kuriuos pasodinta viržių. [žr. apačioj dešinėj]

— Dėkui abiem! Pagalvojau: gal tai susiję su artėjančiom Vėlinėm? Kažkas daug viržių vazonėliuos prisipirko per kokią nors akciją; suprato: tiek į kapines nėr prasmės vežt; kur dėt? – ogi įsodinkim bent vieną į tą batą ant kalvelės prie Lidlo; patiko – dar į du batu įsodino ir padėjo šalia pirmojo. Nors gal viskas paprasčiau: Nemenčinės plento gyventojams grožis patinka – išties tie trys žydintys batai ant kalvelės džiugina akį (nors vienas ir nuvirtęs).

(609) Sėliškas vidpadis

Prieš savaitę, 2024 VI 20 iš ryto, teko būt prie ir ant Juodonių piliakalnio. Stabtelėjusiems papėdėj Vykintas Vaitkevičius papasakojo apie sėlius, šį tą iš piliakalnio archeologinių tyrimų istorijos; kai užkopėm į viršų, pratęsė pasakojimą apie patį piliakalnį. — Gasiliūnas toks padaras, kurs nelabai mėgsta būt būry. Mieliau iš šono žiūri ir klausos. Ir kai buvom piliakalnio aikštelėj vis atstu nuo daugumos laikiaus, aplinkui dairiaus. Besidairant akys ir užkliuvo už vidpadžio, gulėjusio vakarinio šlaito viršuj (nufotografavau iš coll. Loretos M. pasiskolinęs išmanųjį telefoną [ačiū!]; kad vaizdas būtų „geresnis“, teko šiek tiek nusileist šlaitu). O netrukus visi apžiūrėjom tam vakariniam šlaite, žemėliau negi vidpadis, esantį didžiulį akmenį. Vykintas apie jį papasakojo ir iš Vaižganto (visai netoli, Malaišiuos, gimusio) Pragiedrulių pacitavo. Vos pamatęs knygą, iškart atpažinau: tai 1989-ų leidimas, kurio dailininkas – aa. Romas Orantas. Turiu savo bibliotekoj būtent šitą. Pacitavo iš antros dalies, „Vaduvų krašto“, gabaliuko „Lietuvos Žodis“. Sūnaus Sauliaus paklausta, ar kada buvusi piliakalny, Iešmantienė „pasidavė sūnaus provokacijai ir ėmė liežuviu it miliniu klebetuoti, gal ne tiek Sauliui, kiek savo atminimams:

– Buvau, kur būsiu nebuvus, nors tai nebe mūsų dalis. Tai buvo seniai, kai jauna dar tebebuvau, kai visa, kas baisu, į save traukė. Dabar ko gi aš ten bevaikščiosiu? Galvos paguldytų? Dievai jo nematai! Nerami tai vieta ne tiktai vidudienį ar vidunaktį. Ten juda, ten stuksi. Ten uola [tas akmuo] iš šono balon [iki šiol vakarinėj papėdėj šlapynė] kiek jau amžių griūva ir vis neišgriūva. It koks kamštis. Mūsų jaunimas jau nebe kartą mėgino ją pakasti ir žemyn nuritinti. Tik nieko nepadarė. Esama kietai užkeiktos. Ir tasai ją tenuritins, kurs įspės – Žodį. Šito Žodžio patys lietuviai nebežino. Jį bežino kaimynai. Tik pavydėdami nepasako lietuviams. Nes kad pasakytų ar patys lietuviai susiprastų, atsivertų Piliakalnis, atsidarytų dabar ta uola užristos durys, pasirodytų – Nauja Valstybė, kur visi miega, žmonės ir kareiviai, kur visi Lietuvos ginklai ir turtai.“ (p. 468) — Čia ir įbeskim STOP.

(608) Pakelibatis žemaitiškas

Šiandien gavau Karolinos laišką:

Sveiki, Virginijau,
važiavome vakar iš Latvijos į Vilnių ir artėjant nuo Naujosios Akmenės link Šiaulių pastebėjau radinį. Du ekipažo nariai greitai suprato, kodėl reikia apsisukti ir grįžti, kitiems dviem teko aiškintis. Štai dvi medikės sužinojo apie batavimo ligą.
Beje, įdomu tai, kad aplink dar mėtėsi trys kojinės. Pasidairiau antro bato, bet nemačiau. Kaip visada, radinys, paliekantis kažkokią intrigą. Kodėl TRYS kojinės?

Linkėjimai nuo viso ekipažo,
Karolina

– Dėkui Pačiai už radinį, o visam ekipažui – už linkėjimus! — Kodėl trys kojinės? Neporinių arealas; batas juk irgi vienas.

P.S. Pakoregavau savo pakelibačio įvardą, patikslinau: aukštaitiškas.