Dėl žodžių ir darbų 2010-08-10

Dėl žodžių ir darbų (2010-08-10): Aišku, LKŽ nėra žodžio batauti. Bet galima imtis tokios veiklos. O jai įvardinti reikia žodžio.
Jei bent keli grybaudami ne tik uogaus, bet dar ir bataus, atsiras šansas gyvuot ir žodžiui.
Užfiksavus batą miške, šalikelėj ar dar kur nors, galima jį pasiimt į namus ir imtis asambliažą kurti. Jei seksis, ir parodą surengti.
Eksponuot ant grindų. Batavimas įgautų aukštesnį statusą, gal net A.A. dėmesį atkreiptų. Ir prasivertų vartai istorijon ir žodynan.
Bet visai gana tik nufotografuot batą, likusį be šeimininko, pasimetusį, – ir išsiųst el. paštu vgasiliunas@gmail.com.
Ir batautojo nekrologo pavadinimas aiškus: „XY padžiovė batus“. Skambù.

Rodomi pranešimai su žymėmis ievos radiniai. Rodyti visus pranešimus
Rodomi pranešimai su žymėmis ievos radiniai. Rodyti visus pranešimus

2024-11-05

(638) Pora iš Stambulo ir prieduras

(Vis dėlto daug žmonių esu įpainiojęs į batavimo tinklą...)
Coll. Ieva buvo Turkijoj, štai jos parvežtos lauktuvės:
Mano stambulbačiai rasti tik priešpaskutinę buvimo ten dieną (10-27), skverelyje (maždaug: Kamer Hatun, Çatıkkaş Sokak, Tarlabaşı No:14, 34435 Beyoğlu/İstanbul, Türkiye) visai netoli laikinų namų, pro kurį kasdien bent porąkart praeidavau (regis, anksčiau jų ten nebuvo). Skverelis skyrė link turistinio centro su turgumis judriu Tarlabaşı prospektu vedančią kryptį ir mano rajoną – kiek apgriuvusį, kiek apleistą, bet nepaprastai šarmingą ir fotogenišką kvartalą, talpinantį ne tik daug XIX–XX a. sandūros pastatų, kasdienio buitinio vietinių gyventojų chaoso, bet ir Adomo Mickevičiaus muziejų.
Labai sunku galvoti apie tai, kas iš viso šio grožio ir žmonių gyvenimų liks po greitai turinčio įvykti didžiausio šio amžiaus žemės drebėjimo, kurio epicentras numatomas būtent Stambulo centre.












— Dėkui, Ieva! Apie numatomą žemės drebėjimą nieko nebuvau girdėjęs; bet tai juk tik prognozė, juk gali būt ir ne stipriausias... norėtųs tikėt.
Prieduras Ieva ne tik Adomo Mickevičiaus muziejų paminėjo, ir nuotrauką su Mickevičiaus gatvės lentele prie laiško prikabino. Ir bemat prisiminiau, ką skaitęs prieš jau beveik 15 metų: kaip Herkus Kunčius temstant ieškojo Mickevičiaus muziejaus (2010-ais per du Kultūros barų numeriu ėjo jo rašinys „Stambulas: apie tariamą laisvę ir pavydėtiną vyriškumą“). Štai tas prisimintas gabaliukas su džiūstančių skalbinių girliandom kaip Ievos nuotraukoj:
Įkvėptas paskutiniųjų Adomo Mickevičiaus laiškų, rašytų iš Stambulo, pasiryžau rasti gatves, kuriomis Poetas vaikščiojo, namą, kuriame jis keletą mėnesių gyveno ir nelemtai mirė.
Delsiau. Kasdien bastydamasis po Stambulą jaučiau, kaip konkretybė, dar Vilniuje sukurta vaizduotės, sklaidosi tarsi migla. Apėmė nusivylimas, kad jau niekur neberasiu vietų, kurios Adomui Mickevičiui priminė Lietuvą ir apie kurias prieš pusantro šimto metų jis rašė laiškuose.
Tačiau paskutinę kelionės dieną vis dėlto ryžausi. Kai Stambule gyvenantiems draugams iš vakaro prasitariau rytoj eisiąs į Dolapdere rajoną ieškoti niekam nežinomos Tatli Badem gatvelės, šie prašė verčiau nerizikuoti. Tačiau supratę, kad geruoju manęs neperkalbės, primygtinai reikalavo, kad eičiau ten tik šviesiuoju paros metu.
Deja, tądien lemtingai užtrukau Beyoglu apylinkėse.
Tik pavakary, sėkmingai įveikęs Istiklal gatvės grūstį, praėjęs pro Didžiosios Britanijos konsulatą, kurį prieš keletą metų susprogdino „Al Qaeda“, atsidūriau nepažįstamoje Tarlabaši gatvėje.
Žemėlapyje mano ieškomos Tatli Badem gatvelės nebuvo, klausti praeivių nedrįsau, mat kuo toliau ėjau, tuo sutiktų vyrų veidai man rodėsi rūstesni, atšiauresni, o moterys varstė vis nepatiklesniais žvilgsniais. Tad pasiklioviau vien intuicija ir, pro nebylią žmonių spūstį irdamasis pirmyn, akimis ieškojau, kur turėčiau pasukti, kad atsidurčiau Kalyoncu Kullugu gatvėje, kuri galbūt nuves į tikslą...
Ir staiga šiame nejaukiu tapusiame mieste, tirštėjančiai prieblandai grėsmingai pranašaujant, kad netrukus Stambulas nugrims į akliną tamsą, ties gatvės kampu išvydau lentelę. Joje buvo parašyta: „Adomo Mickevičiaus muziejus“ ir nurodyta kryptis.
Stačiu kalno šlaitu pasileidau žemyn, stebuklingai atrasdamas dar Vilniuje susikurtą Stambulą, kuris prieš pusantro šimto metų Adomui Mickevičiui atrodė toks panašus į prarastąją Lietuvą.
Ir nors šiandien čia nebebuvo snaudžiančių šunų, tarp kurių ramiai vaikštinėtų vištos, kalakutai ir kiti „sutvėrimai“, o grindinio nedengė nei mėšlo, nei pūkų kilimas, pasijutau taip, tarsi prieš gerus dvidešimt metų leisčiausi Naugarduko gatve žemyn, Pylimo gatvės link.
Žmonių buvo vos vienas kitas. Netrukus išsislapstė ir vėlyvieji praeiviai. Niūriuose skersgatviuose mačiau džiūstančių skalbinių girliandas. Ant suklypusių šaligatvių riogsojo viryklės, spintelės, šaldytuvai, taburetės, stalai... Viskas užgriozdinta. Paslaptingos landos – aklinai užbarikaduotos. Nei dviračiai, nei motociklai, nei automobiliai čia nevažinėjo. Keletas apšepusių vaikų, prie griūvančio namo išvydę nelauktą svečią, turbūt paskubomis jau tarėsi, ar nevertėtų pranešti augesniems broliams apie priklydusią auką.
Nuojauta, kad iš Stambulo – kaip ir Adomas Mickevičius – gyvas neištrūksiu, vis giliau skverbėsi į nutirpusią sąmonę. Sparčiai temstant, viltis surasti poeto namą geso. Prie mečetės sutiktas mula, kai to paklausiau, tik gūžtelėjo pečiais. Ir tada, mano laimei, daržovių pardavėjas, jau bandantis užrakinti skurdžią savo parduotuvę, riktelėjo, kad taip, jis žino: kadaise šioje gatvėje gyventa poeto Adomo Mickevičiaus. O jo namas – šalimais, vos už keleto žingsnių.
Muziejaus durys, kaip ir reikėjo tikėtis, buvo užrakintos. Ant fasado kabojo marmurinė lenta, liudijanti, kad šiame niekuo neišsiskiriančiame name iš tikrųjų gyveno Adomas Mickevičius. Išsitraukęs fotoaparatą ketinau, nors ir prietemoje, padaryti keletą nuotraukų. Tuo metu iš Tatli Badem gatvelės atklydo klegančių vaikų ir moterų pulkelis. Įsidrąsinęs juos sustabdžiau ir paprašiau, kad mane nufotografuotų šioje „atminties vietoje“...
Kai kopdamas į kalną jau visiškoje tamsoje ėjau atgal iš Adomo Mickevičiaus „lietuviškojo“ Stambulo, pasižadėjau, kad būtinai čia sugrįšiu – gal ne rudenį, o šviesesniu metu, ir ne pavakary, o tada, kai namo (muziejaus) durys bus atvertos, kai miestas, kuris man pasirodė sklidinas gyvenimo džiaugsmo, skleis Orhano Pamuko diagnozuotą ilgesį. (KB, 2010, nr. 11, p. 61–62)
Atminty apie dieninį Herkaus K. apsilankymą Mickevičiaus muziejuj Stambule – nieko; gal neaprašė, gal neskaičiau.

2024-05-31

(607) Milanbatis ir medbačiai

Vakar gavau coll. Ievos laišką:
Labas, Virgi,
siunčiu jums batų. Milane [V 14] pastebėjau šį sportbatį Via Cappuccini (gaila, kampas estetiškesnei fotografijai nebuvo palankus). Kita vertus, žiūrinčiųjų į šį ne itin patraukliai užfiksuotą eksponatą vaizduotę galbūt galėčiau sužadint pasakydama, kad, visgi, vieta, kurioje batas atrastas – buvo ne tokia jau ir neįdomi. Visai greta esti kiemas, kuriame ganosi flamingai. Už tvoros esančių tankių krūmų juos galima įžiūrėti žirgliojančius po sodą su fontanais. Man rodos, jie ten ir gyvena, esu juos ten pat mačius ir rudenį.




















 

Kita batų pora iš tiesų yra skola. Pamiršau, jog fiksavau juos šį ankstyvą pavasarį [IV 6] nuo Karoliniškių draustinio skardžio šlaito, kur atsiveria panorama link Panerių ir kitapus upės esančio Vingio parko stadiono.

Gražios dienos,
retkarčiais batautoja Ieva
— Dėkui, Milano gerbėja!
Šitas milanbatis jau antras.
Pirmasis – čia.

2023-06-28

(538) Barzdobačiai

2023 VI 24
Coll. Ieva atsiuntė:
Šį savaitgalį plaukiau baidare Baltąja Ančia ir netoli nakvynės vietos, saulei leidžiantis, kažkur miškuose tarp Žaliakalnio dvaro ir Pinčiaragio (tik tokius artimiausius orientyrus pavyko aptikti), radau šiuos du. Dabar mąstau, ar tik nereiktų tokių radinių miškuose pasiimt su savim ir išmesti, truputį graužia sąžinė.

— Dėkui! Tikriniai, kaip esu pavadinęs miškinius. — O dėl sąžinės graužaties, tiek galiu pasakyt: batai – ne dažniausia miško šiukšlė; užfiksavus nepajudintus, jei yra galimybė, aišku, galima paimt ir nugabent iki kokio konteinerio; bet miškuos pilna ir kitokių šiukšlių (man tai liūdniausia,
kai pamatau stiklinius butelius), ar ir jas pasiimt su savim? Tačiau kyla dilema:
arba, tarkim, grybauji, arba renki šiukšles; ir tą, ir tą daryt, bent man, tikrai nepavyktų.

2023-06-22

(534) Tapk.ee.s

Coll. Ieva atsiuntė „estiškų linkėjimų“:
Nors jau kuris laikas esu grįžusi, siunčiu pavėluotus estiškus linkėjimus.
Vėlyvą ketvirtadienio [VI 15] vakarą atvykus į Taliną, senamiesčio prieigose, supant stikliniam kapitalistinio klestėjimo gigantiškų namų-dėžių fonui, mane pasitiko FILA tapkės (beveik) tautiniame kolorite. Tik praleidus Taline keletą dienų supratau, koks simboliškai simptomiškas radinys tai buvo(:
















— Dėkui! Spalvos išties estiškos, .ee.

2022-09-30

(480) Nowos Pragos dėjinukai ir mestinukas

Viskas klojasi puikiai: batautojų radiniai el. paštu keliauja viens po kito. Ir gan ramus jaučiuos: nors pats nieko, kiti randa. Coll. Ieva grįžo iš atostogų:
Siunčiu jums porą laimikių iš Varšuvos metropolio – šarmingo ir dvasingai kontrastingo Nowa Praga rajono ul. 11 Listopada [Lapkričio 11-osios g-vė; liet. atitikmuo būtų Vasario 16-osios] pamestinukai.
Pora lūkuriavo kažkur šalia namo nr. 4, 



[NB! vaizdas užfiksuotas IX 18, o skelbime rašoma, kad drabužių surinkimas vyks IX 21, kur – neįskaičiau, bet vargu ar čia, prie šios metalinės dėžės]

 

 

o skraiduolis  buvo įstrigęs prie nr. 26.

























         

— Dėkui, college!

2021-11-16

(431) Milanbatis

Ieva atsiuntė 2021 X 29 pastebėtą milanbatį:

Taip jau išėjo, kad Vėlinių savaitgalį buvau Milane, kur gana prabangiame Breros rajone (nors, tikiu, kad iš nuotraukos taip neatrodo(: ) radau šį. Brangus rajonas – rodos, prabangus ir batas(:

— Dėkui! Dar nė vieno bato iš Milano kolekcijoj nebuvo (regis).

2021-10-31

(427) Rudeniniai vilniabačiai iš Antakalnio

Coll. Ieva prisidėjo prie batautojų kompanijos; jos radiniai Instituto [LLTI]  apylinkėse:
vyriškų pora tolėliau – Sluškų g. 2021 X 19,
vaikiškas batukas visai šalia – Kazimiero Būgos g. 2021 X 25.






— Dėkui už kolekcijos papildus, Ieva, ir – sveikinu!
[Pagalvojau: o jei į CV prie pomėgių kas nors įrašytų: mėgstu batauti, – tatai būtų + ar – darbdavio supratimu? aišku, visokių darbdavių yr, sunku atsakyt.] 

Patikslinimas I
(2021 XI 15) Kai radinys šalia, galima jį ir sekti. Štai vaikišką batelį kažkas pakabino ant tvoros smaigo. Tikimybė, kad jis ten ilgai kabos, labai didelė. Gal net peržiemos?
















Patikslinimas II
(2021 XII 16)
Šįryt eidamas darban žvilgtelėjau ton pusėn, kur ant tvoros smaigo turėtų kabėt batelis. Nėr! Priėjau arčiau. Pasirodo, jis jau kitoj tvoros pusėj, prie pirštinės (užfiksavau maždaug 13:30, nes iš ryto per tamsu buvo). Pats nušokt negalėjo, žmogaus ranka turėjo padėt. — Peržiemos apačioj? Nuo LLTI kiemsargio priklauso.









Patikslinimas III (2021 XII 20) Ieva užfiksavo jau ir apsnigtą mūsų „globotinį“. Ramios žiemos galima palinkėt.

Patikslinimas IV (2021 XII 31) Paskutinę metų dieną buvau nuėjęs aplankyt. Užklotas. 2022-ų tikrai sulauks. O pavasario? Greičiausiai irgi.






















     Patikslinimas V
(2022 V 9)
     Peržiemojo; tikro pavasario sulaukė. Spėju, tarp šiukšlių
     atsidurs, kai bus pirmąkart pjaunama žolė.

     Paskutinis patikslinimas (V 23)
     Žolę pjovė prieš gerą savaitę, bet tik šiandien nuėjau
     patikrint spėjimo. Atspėjau: nebėr.