Coll. Ieva buvo Turkijoj, štai jos parvežtos lauktuvės:
Mano stambulbačiai rasti tik priešpaskutinę buvimo ten dieną (10-27), skverelyje (maždaug: Kamer Hatun, Çatıkkaş Sokak, Tarlabaşı No:14, 34435 Beyoğlu/İstanbul, Türkiye) visai netoli laikinų namų, pro kurį kasdien bent porąkart praeidavau (regis, anksčiau jų ten nebuvo). Skverelis skyrė link turistinio centro su turgumis judriu Tarlabaşı prospektu vedančią kryptį ir mano rajoną – kiek apgriuvusį, kiek apleistą, bet nepaprastai šarmingą ir fotogenišką kvartalą, talpinantį ne tik daug XIX–XX a. sandūros pastatų, kasdienio buitinio vietinių gyventojų chaoso, bet ir Adomo Mickevičiaus muziejų.Labai sunku galvoti apie tai, kas iš viso šio grožio ir žmonių gyvenimų liks po greitai turinčio įvykti didžiausio šio amžiaus žemės drebėjimo, kurio epicentras numatomas būtent Stambulo centre.
Įkvėptas paskutiniųjų Adomo Mickevičiaus laiškų, rašytų iš Stambulo, pasiryžau rasti gatves, kuriomis Poetas vaikščiojo, namą, kuriame jis keletą mėnesių gyveno ir nelemtai mirė.
Delsiau. Kasdien bastydamasis po Stambulą jaučiau, kaip konkretybė, dar Vilniuje sukurta vaizduotės, sklaidosi tarsi migla. Apėmė nusivylimas, kad jau niekur neberasiu vietų, kurios Adomui Mickevičiui priminė Lietuvą ir apie kurias prieš pusantro šimto metų jis rašė laiškuose.
Tačiau paskutinę kelionės dieną vis dėlto ryžausi. Kai Stambule gyvenantiems draugams iš vakaro prasitariau rytoj eisiąs į Dolapdere rajoną ieškoti niekam nežinomos Tatli Badem gatvelės, šie prašė verčiau nerizikuoti. Tačiau supratę, kad geruoju manęs neperkalbės, primygtinai reikalavo, kad eičiau ten tik šviesiuoju paros metu.
Deja, tądien lemtingai užtrukau Beyoglu apylinkėse.
Tik pavakary, sėkmingai įveikęs Istiklal gatvės grūstį, praėjęs pro Didžiosios Britanijos konsulatą, kurį prieš keletą metų susprogdino „Al Qaeda“, atsidūriau nepažįstamoje Tarlabaši gatvėje.
Žemėlapyje mano ieškomos Tatli Badem gatvelės nebuvo, klausti praeivių nedrįsau, mat kuo toliau ėjau, tuo sutiktų vyrų veidai man rodėsi rūstesni, atšiauresni, o moterys varstė vis nepatiklesniais žvilgsniais. Tad pasiklioviau vien intuicija ir, pro nebylią žmonių spūstį irdamasis pirmyn, akimis ieškojau, kur turėčiau pasukti, kad atsidurčiau Kalyoncu Kullugu gatvėje, kuri galbūt nuves į tikslą...
Ir staiga šiame nejaukiu tapusiame mieste, tirštėjančiai prieblandai grėsmingai pranašaujant, kad netrukus Stambulas nugrims į akliną tamsą, ties gatvės kampu išvydau lentelę. Joje buvo parašyta: „Adomo Mickevičiaus muziejus“ ir nurodyta kryptis.
Stačiu kalno šlaitu pasileidau žemyn, stebuklingai atrasdamas dar Vilniuje susikurtą Stambulą, kuris prieš pusantro šimto metų Adomui Mickevičiui atrodė toks panašus į prarastąją Lietuvą.
Ir nors šiandien čia nebebuvo snaudžiančių šunų, tarp kurių ramiai vaikštinėtų vištos, kalakutai ir kiti „sutvėrimai“, o grindinio nedengė nei mėšlo, nei pūkų kilimas, pasijutau taip, tarsi prieš gerus dvidešimt metų leisčiausi Naugarduko gatve žemyn, Pylimo gatvės link.
Žmonių buvo vos vienas kitas. Netrukus išsislapstė ir vėlyvieji praeiviai. Niūriuose skersgatviuose mačiau džiūstančių skalbinių girliandas. Ant suklypusių šaligatvių riogsojo viryklės, spintelės, šaldytuvai, taburetės, stalai... Viskas užgriozdinta. Paslaptingos landos – aklinai užbarikaduotos. Nei dviračiai, nei motociklai, nei automobiliai čia nevažinėjo. Keletas apšepusių vaikų, prie griūvančio namo išvydę nelauktą svečią, turbūt paskubomis jau tarėsi, ar nevertėtų pranešti augesniems broliams apie priklydusią auką.
Nuojauta, kad iš Stambulo – kaip ir Adomas Mickevičius – gyvas neištrūksiu, vis giliau skverbėsi į nutirpusią sąmonę. Sparčiai temstant, viltis surasti poeto namą geso. Prie mečetės sutiktas mula, kai to paklausiau, tik gūžtelėjo pečiais. Ir tada, mano laimei, daržovių pardavėjas, jau bandantis užrakinti skurdžią savo parduotuvę, riktelėjo, kad taip, jis žino: kadaise šioje gatvėje gyventa poeto Adomo Mickevičiaus. O jo namas – šalimais, vos už keleto žingsnių.
Muziejaus durys, kaip ir reikėjo tikėtis, buvo užrakintos. Ant fasado kabojo marmurinė lenta, liudijanti, kad šiame niekuo neišsiskiriančiame name iš tikrųjų gyveno Adomas Mickevičius. Išsitraukęs fotoaparatą ketinau, nors ir prietemoje, padaryti keletą nuotraukų. Tuo metu iš Tatli Badem gatvelės atklydo klegančių vaikų ir moterų pulkelis. Įsidrąsinęs juos sustabdžiau ir paprašiau, kad mane nufotografuotų šioje „atminties vietoje“...
Kai kopdamas į kalną jau visiškoje tamsoje ėjau atgal iš Adomo Mickevičiaus „lietuviškojo“ Stambulo, pasižadėjau, kad būtinai čia sugrįšiu – gal ne rudenį, o šviesesniu metu, ir ne pavakary, o tada, kai namo (muziejaus) durys bus atvertos, kai miestas, kuris man pasirodė sklidinas gyvenimo džiaugsmo, skleis Orhano Pamuko diagnozuotą ilgesį. (KB, 2010, nr. 11, p. 61–62)
Atminty apie dieninį Herkaus K. apsilankymą Mickevičiaus muziejuj Stambule – nieko; gal neaprašė, gal neskaičiau.