(334) Š.m. paskutinbačiai

Kaip reikiant šįmet batautojų radinių kolekcija pasipildė – beveik 70 įrašų, o batus vienetais suskaičiavus – tikrai 100 perkoptų. Dėkui visiems!
Štai paskutinis siuntinys – Agnės:

laba diena,
radau jums batą prie Smiltynės perkėlos. 2019 12 29 →
kiti ↓ iš Užupio skvero. 2019 09 07

— Dėkui, Agne! Na štai, jau ir gali vadint save tikra batautoja, kai radiniai kolekcijoj :)

(333) Du pagubiniu

Coll. Rūta persiuntė du Aliaus radiniu gruodžio 27 dieną (ech, reiktų ir man pradėt eit pasivaikščiot):

Pagubės sodų keliuke  →
Pagubės miškely  ↓

— Dėkui, Aliau ir Rūta! — Tas keliuky rastasis visokių nelinksmų minčių kelia: negi žmogus toliau nuėjo vieną avėdamas? Aišku, kai batas pilnas vandens – nieko gero, bet vis tiek geriau negu viena koja be bato.

(332) Palaisvinis

Sekmadienį laiptinės kaimynė Indrė dovanų atsiuntė:

Sveiki, mielas kaimyne,
Gal matėt šį batą, o gal ne. Dėl visa ko nufotografavau. Kito niekur nepastebėjau, gal savininkas tiesiog nuvažiavo. Tamsu, bet tikrai ne vidurnaktis. Tiesiog antroji Šv. Kalėdų diena, vėlyva popietė.

Ne, nemačiau, – atsakiau. O juk galėjau matyt – čia Laisvės prospekto pabaiga, prie Vilniaus rajono poliklinikos stotelės, kurioj išlipu grįždamas iš darbo. Pirmdienį pakeliui į darbą patikrinau – nebėr to bato.

— Ačiū, kaimyne!

(331) Dar lisabonbačių, šįkart gruodinių

Coll. Donata rado atasvarą rūškanam Petrapiliui, – Lisaboną. Sausį pirmąkart būdama šį tą pamatė prie keltuvo, šįkart – vėl:

Virgi,
čia prie keltuvo Gloria bėgių žmogus batelius taip tvarkingai pasidėjo. Fotografavau šiandien [2019 XII 13] 14.54.
Vakar kitoj vietoj radau išdrabstytus. Atsiųsiu.
Linkėjimai iš Lisabonos.

Atkeliavo ir išdrabstyti –
vis dėlto irgi pora vadintini,
iš padų sprendžiant;
su patikslinimu:    ↓    ↓    ↓

Šie du batai

prie Rua das Flores

85 namo,

2019 m. gruodžio 12 d.,

11.18.

— Dėkui, Donata!
Dar vieniem metam baigiantis, žmogus darais sentimentalus, tai pridursiu: baisiai malonu žinot, kad tave prisimena ir tada, kai nėr jokio rimto reikalo.

(330) Dar vieni pakaruokliai

Draugė persisiuntė bendradarbės Sigitos radinį:

Išėjau pasivaikščiot per pietų pertrauką paupiu. Einu einu, žiūriu – batai 😊
Prisiminiau, kad žinau žmogų, kuris kolekcionuoja batus, bet į medį nebelipau – aukštai 😊
Tai pamaniau sau: gal užteks nuotraukos

2019-12-09, Nėries krantinė kažkur tarp Pedagoginio ir Žvėryno tilto

— Ačiū, Sigita! Į medžius laipiot tikrai nereikia, visiškai gana atvaizdo; čia juk atvaizdų kolekcija, o ne tikras pamestų, užmestų ir pan. batų muziejus.

(329) Nuviltoji

Per Rūtą atkeliavo Aliaus radinys:

Verkių seniūnija,
keliukas prie Pagubės sodų, 2019 XI 30

Ilgai sukau galvą, kaip pavadint šitą kolekcijos eksponatą (vis sunkiau rast įvardą). Pagalvojau: taigi į nosį net buvo prikišta laikraščio, vadinas, ketinta padėt žiemai; bet va: žlugo viltis sausai ir šiltai peržiemot.

— Ačiū, Aliau! Ir Rūtai, tarpininkei, dėkui.

(328) Batauti galima ne tik Australijoj

Kad būtų aiškiau, pradžioj pasakytina: šeštadienį, XI 30, buvo Vido M. išversto Tadeuszo Konwickio romano Meilės įvykių kronika pristatymas. Dabar jau laiškas su priekabais:

Sveikas gyvas.
Po smagaus Paviljono knygų savaitgalio metas ir pabatauti :)
2019.12.02 Žvėryno tiltas
Nusimetė koks nors ekvilibristas basutes ir patraukė tilto turėklu į Žvėryną. Kol perėjo, ir žiema užklupo. O gal vis dėlto didžiapadė jaunoji išsiavė, kad jaunajam būtų lengviau ją per tiltą nešti.

      — Dėkui, Vidai!

      Patriarchališkas priedėlis būtų: batautojų šeimos galva :)

(327) Kabikas žemaitinis

[pavadinimas – pagal kabiką latvinį]

Šitą batą – spalvingą, nelyg kokia iš tropikų šiaurėn atklydusi Ara chloroptera – miške prie Priekulės rado Sigitas š.m. rugsėjį.

(Ir su šypsniu prisimenu jo pusseserės jubiliejų, kuris buvo metų pradžioj; ir mes su drauge ten buvom, nes draugės draugė; o! viskas vyko rimtai: didelė salė, muzikantai, vienas ne tik dainavo, ir, taip sakant, conférencier darbą dirbo: svečius vienus kitiems pristatinėjo etc.; mes kaip matematikė ir batautojas buvom pristatyti; tai teko su žmogum, renkančiu butelių kamštelius pabendraut, ir Sigitas prie rūkančio lauke už durų priėjo, sako, turiu nufotografavęs telefonu batą, tik dėl atvaizdo kokybės abejojantis; jei gerai beprisimenu, užrašiau ant lapelio el. pašto adresą, sakau, ar tą rastąjį, ar rasimą atsiųskit; — gal ką ir papainiojau prisimindamas; svarbiausia, kad žmogus neužmiršo, per savo pusseserę pasiuntė naują radinį, net septynis jo atvaizdus, iš visų pusių užfiksavęs; kelias ilgokas pasidarė, per dvi tarpininkes, bet svarbiausia – pasiekė tikslą, ir jūs galit pasigrožėt, kokie spalvingi batai Žemaitijoj.)

— dėkoju ir sveikinu tapus tikruoju batautoju, Sigitai!

(xxxviii) Šimtadieninis

Štai kokių laiškų gaunu – džiugesio kupinų:

Sveikas.
Virgi, kokį radau batą... kokį radau batą!! :)
Tiksliau, Gabrielė rado. Pasiunčiau nuotrauką jai, o ji ir klausia: čia iš Gasiliūno kolekcijos? Aš tik tada pastebėjau, kad tai batas!!
Iš tikrųjų tai Kauno Jablonskinės 11b klasės šimtadienio vinjetė. :)
Laikas – 1982–1983 sandūra.
Va, kas nutinka, kai močiutė pradeda praėjusio tūkstantmečio popierius kraustyti ir užverčia mane seniai mano pačios pamirštais archyvais.
Nežinau, ar į kolekciją tinka, jei ne, laibūnie bent tau pačiam nusišypsoti. Vis dėlto batas! Neiškenčiu nepasidalinusi!
Smagaus,
Anita

— ačiū, Anita; tinka, net įvardą parinkau: Vytautas Martinkus parašė knygą Literatūra ir paraliteratūra, tai tebūnie ir čia taip pat: batavimas ir parabatavimas. (Mėginau ieškot parabatautojos A. veido toj vinjetėj, deja, nesėkmingai.)

(326) Valakupių pora keliauninkė

Simonos nuotrauka iš pinterest.com

Jei gerai prisimenu, jau esu šičia fiksavęs ant ŠMC sienos užrašytos minties (kas prieš bet – Josepho Beuyso, o patikslino kas? vaidenas Bogdanas jaunesnysis, bet greičiausiai klystu) parafrazę: „Kiekvienas yra batautojas, bet tik batautojai tai žino“.
— štai kaip būna: lapkričio pradžia, draugės [prašė patikslint: pastarųjų dviejų dešimtmečių draugės; patikslinu] pusbrolio gimtadienis; dauguma svečių – tie patys kaip ir prieš metus; juokaudamas vienam iš dviejų Robertų primenu, kad prieš metus žadėjęs atsiųst miške rastą batą. Pernai nebuvęs Saulius: ir aš esu radęs batus; neseniai [lyg ir rugsėjo vidurį paminėjo] su Žilvinu, pažįstat [poetas onirikas], einam pasivaikščiot, prie Valakampių tilto nusprendžiu, kad reikia įlįst miškelin, ieškau vietos, ir žiūriu – batai; turiu nufotografavęs. Tai persiųsk, bus kolekcijos papildas. Nuotrauka išmaniajam telefone, mano paprastas. Ir prasidėjo atvaizdo kelionė (kiek išsiaiškinau): Saulius persiuntė solinezantui, tas po kurio laiko – pusseserei į WhatsAppą, ta ilgai, nes laiko neturėjo, suko galvą, kaip persiųst man į gmailą; sugalvojo, persiuntė [XI 17], bet aš kitkuom buvau baisiai užsiėmęs – dar pamarinavau; iki šiandien. Beveik mėnesį viskas užtruko. Bet pagaliau – štai ir kolekcijoj radinys:

— Labai ačiū, Sauliau! Ir tarpininkams dėkui.

(325) Priesuoliniai, tapę pasuoliniais; ne Pasolinio

Tris savaites laukęs Vilmos laiškas su priekabu (gavau XI 6):

Laba diena, dar pasitaiko ne tik grybų miške, bet ir batų mieste. Žemieji Paneriai, lapkričio 6 d. rytas. Tarsi Nematomas Žmogus būtų užsukęs pasportuoti. Tiesa, netoli sukiojosi dėdulė su įtartinai panašiais juodais sportbačiais baltu padu, ėmiau mintyt, kaip čia jo kojas į kadrą užgriebus, bet jis jungė bėgį tolyn nuo aikštelės, o rytiniai pakampių brūžintojai taip smalsiai ėmė stebėt befotografuojančią, kad pasistengiau fotosesiją užbaigt kuo greičiau. Nekoks paparacis, bet Nematomas Žmogus kantriai pozavo...
Su daug gerų linkėjimų -- Vilma

Neilgtrukus atkeliavo dar vienas el. laiškas:

Laba diena, antras laiškas papildymui -- po dviejų dienų batai dar buvo maždaug ten pat.
Su gerais linkėjimais -- Vilma

— Dėkui, Vilma, už vaizdinį kolekcijos papildą, o ypač už autoironišką lydlaiškį (aplinkybės, kuriom kas nors subataujama, kaip kokie metaduomenys – smagu žinot, kas ir kaip).

(xxxvii) Undinbatis

Dukra Gabrielė batauja Australijoj, mama Anita – namie knygose. Lapkričio 3-ią gautas laiškas su priekabu:

Sveikas, Virginijau.
Kol Gabrielė svarsto, ar nebūsi persisotinęs australietiškais batais (gal nebespėji kelti į kolekciją?), nesusilaikau smagumo dėlei neatsiuntus dar vienų literatūrinių. Šiaip ar taip, rasti. Undinės juos rado, o Jurga Tumasonytė, matyt, nufotografuot negalėjo, tai aprašė ir į knygą sudėjo. O aš radau ten.

— Ačiū, Anita!
Literatūrbačiai prašos rūšinės žymos, tai pridėjau.

(324) Australbačiai; daug!

Mėnesį buvau atsijungęs nuo tinklaraščių (visokie neatidėliotini darbai). Per tą laiką Gabrielė Australijoj tiek pribatavo, kad... net nebežinau, kaip pateikt kolekcijoj jos radinius. Nusprendžiau: tokia miniparoda su komentarais tebūnie.

2019 X 24: Nebegaliu ramiai išeiti į gatvę, vis kas nors mėtosi... Šįkart mieste esančioje degalinėje.
Fourth avenue, Mount Lawley, WA

2019 X 30: Pavasaris įsibėgėja, batų nemažėja...
Weld Square pakraštys, Newcastle street,
Northbridge, WA

2019 XI 3: Čia labai anksti švinta, tad nutariau pasinaudoti ryto šviesa. Neprireikė daug laiko, kad rasčiau... Panašu, kad Australija kolekcijoje veržiasi į priekį.
Walcott Street, Mount Lawley, WA

          2019 XI 9: Gražią dieną nutarėme šiek tiek pasivažinėti.
          Tačiau vis tiek ramybės neturiu!
          Prie Town Beach, Mandurah, WA
                              ↓          ↓          ↓          ↓          ↓          ↓

2019 XI 18: Ko gero, batai, sužinoję, kad Gasiliūnas jų neįkelia, kiek susigėdo ir nebesirodė.
Vis dėlto neištvėrė...
Pier street, Northbridge, WA

2019 XI 24: Kiek netikėtai teko išlipti iš traukinio.
Ir štai dar vienas radinys.
Shenton Park train station, WA

                                   — Ačiū, Gabriele!
                                   Ir atsiprašau, kad taip užtrukau.

(323) Pamestos/nepamestos, su digresija

Dar vienas Gabrielės radinys, vakar (X 22) iš Australijos atkeliavęs:

Labas rytas,
Tiesą sakant, neatrodo labai pamestos – tvarkingai padėtos prie sienos. Vis dėlto jeigu kažkas palieka šlepetes šitaip kepti saulėje, manau, galima laikyti pamestomis (arba bent jos pačios taip jaučiasi).
Newcastle street, Northbridge, Perth, WA

— Dėkui, Gabriele, už kolekcijos papildą!
Pačios pasvarstymas: jeigu šitaip palieka, vadinas, pamestos, – ėmė ir ištraukė iš atminties naujojoj Tavo tėčio knygoj Pakeleivingų stotys esantį pasakojimą iš beginklių grupės apie Sigutį (p. 68–69): vaikas universalinėj parduotuvėj, pastatytas priešais žaislų skyrių, laukia mamos – sakė grįšianti po penkiolikos minučių; visą dieną laukia, kol galų gale paaiškėja, kad nesulauks – aplinkiniams paaiškėja, ne pačiam vaikui; motina pametė vaiką, ne vaikas pasimetė. — Taip, šlepetės – ne vaikas, tiesiog prisiminiau ką skaitęs.

(322) Dykynbačiai iš Australijos

Džiaugtis, kad kitiem džiugu, – argi gali būt kas malonesnio? Šiąnakt Gabrielė atsiuntė:

Laba naktis, Virginijau,
Išlipusios iš autobuso su drauge ne į tą pusę nukulniavome gal du kilometrus.
Tačiau aš jau susirgau ta nepagydoma – batavimo – liga, tad nemanau, kad laikas buvo iššvaistytas – juk tik dėl to pavyko atrasti šitai!
Lord Street, kažkur už Perto, WA.
↓   !   ↓   !   ↓   !   ↓   !   ↓   !   ↓   !   ↓   !   ↓   !   ↓   !   ↓ 

— Dėkui už kolekcijos papildą, Gabriele!
Spėju, kai pamatėt batus, tie du priešinga kryptim nueiti kilometrai tiesiog pranyko. O Jūsų draugei – vargu?

(321) Pakaruokliai

Ketvirtadienį iš ryto atkeliavo šitas Donatos laiškas su priekabais (bet va tik šeštadienį, irgi iš ryto, prisiruošiau praturtint batautojų radinių kolekciją):

Virgi,
fotografavau vakar [X 16], ketvirtis po vienuoliktos (fotikas laiką išsaugojo), bet vakar gyvenimas nugalėjo batus ir juos pamiršau. Štai tokia bobų vasara prie LR Vyriausybės. Ten yra ir daugiau kabančių batų porų, bet mano fotikas nebesugebėjo užfiksuoti. Interpretacijų nesugalvojau, bet Tu juk pats – interpretacijų meistras.

— Ačiū, Donata, už medbačius,
ir už pareikštą pasitikėjimą interpretuot – dėkui.
Manyčiau, tai galėtų tapt protesto prieš nepatinkančius Vyriausybės sprendimus forma: užuot pats pasikoręs, savo batus pakari. Įsivaizduok: susirenka būrelis žmonių Kudirkos aikštėj, nusiauna ir užmeta batus ant medžių šakų. Ir nueina.
Tokia, sakyčiau, gandhiška protesto forma.
Ir varnom, kurios tuoj sugrįš į miestą, būtų įdomiau: į ką ten tie apačioj žiūri galvas pakėlę – mus ar tuos negyvėlius?

(320) Dar pertbačių (ir pamokslininko Bootho mintis)

Australijoj pavasaris, ir Gabrielė M. batauja išsijuosus – šįkart ne tik radiniai, ir fonas įspūdingas – štai koks Perto socialiai angažuotas viešmenis (užfiksuota vakar, 2019 X 8):

Laba diena,
Ką gi, panašu, kad Pertas nėra nusiteikęs nusileisti South Coast. Batai po tokiu įdomiu užrašu mėtosi, ar kažkas tiek kovojo, kad net pametė? O tokių sudraskytų kaip ta šlepetė dar neteko matyti...
Batai: William street, Perth, WA

                          Šlepetė: Adelaide Tce, Perth, WA





















— Ačiū, Gabriele! Įspūdingi radiniai, ir Gelbėjimo Armijos įkūrėjo Williamo Bootho citata susimąstyt verčianti.
Beje, sakinys iš Visuotinės lietuvių enciklopedijos: „Lietuvoje Gelbėjimo armija veikė 1892–1944 Klaipėdos krašte, veiklą atnaujino 2001, centras Klaipėdoje (5–6 nariai, 2003).“

(xxxvi) Dar literatūrbačių

Taip, kai negali bataut iš tikrųjų, imi bataut knygų puslapiuos. (Šį tą šįmet radau Elenos Karnauskaitės naujajam eilėraščių rinkiny, žr. čia.) Pasirodo, ne vienas toks esąs – Rimantas K. tuo pačiu užsiima, Sigitą Parulskį iš naujo skaitydamas:

Virgi, čia batautojų literatūros kanonan :) iš Trijų sekundžių dangaus. / R.

(319) Radiniai iš neDanijos

Vakar, X 2, atkeliavo Gabrielės el. laiškas su prikabintais tos dienos radiniais:

Sveiki, Virginijau,
Atvažiavau čia, nes labai smagu susidurti su nelietuvių draugų reakcijomis: “You are not in Australia anymore?!” Dėl tos pačios priežasties knietėjo rasti batų. Ir – pavyko!
Batas: South Coast Highway, Denmark, WA.
Šlepetė: Hollings Road, Denmark, WA.

— Ačiū, Gabriele!
Tai galima būtų vadint pėdų mėtimu; kaip kad kiškis koks norėdamas pasprukt sumėto pėdas; pačioj pradžioj spėjau pagalvot, kaip čia reiktų daryt – ar vieną raidę pataisyt (Danmark), ar iškilmingai lietuviškai pateikt: pirmieji batautojo radiniai Danijos Karalystėj. Tikrai, iš Danijos nė vieno nėr; bet iš Denmarko Vakarų Australijoj yr.

-------- 2019 X 4 ------------------- 
Vakar, jau kai nauji eksponatai buvo įkelti kolekcijon, atkeliavo dar vienas Gabrielės radinys:

Labas rytas,
Danijos karalystė – gerai gyvenanti šalis. Denmark, panašu, irgi, tik jie turtingi batų...
2019-10-03, kažkur prie Denmark River, Denmark, WA. ↓      ↓      ↓      ↓      ↓      ↓      ↓      ↓      ↓      ↓      ↓      ↓      ↓

— Dar kartą: dėkui!
(Ne tik turtingi, ir įžvalgūs. Pradžioj tas aulinis tikriausiai gulėjo ant žemės; praeivis pastebėjo, pamovė ant šakos: gal kitam einančiam upės pakrante prireiks atsarginio? O gal kad batautoja Gabrielė netyčia nepražiopsotų, nepraeitų pro šalį, nufotografuotų ir išsiųstų gasiliūnui?)

(318) Kalino kiaurabačiai

Kalino kaimas, Kalino gatvė, pakelės griovys, rugsėjo 23, – be jokių beletristikų savo radinį pristatė neurobiologas Alius.

— Ačiū!
Ir tarpininkei Rūtai dėkui.

(317) O Australijoj pavasaris, dygsta batai

Nuo mokyklos laikų lyg ir žinai žmogus, kad kai pas ateina ruduo, Pietų pusrutuly prasideda pavasaris. Bet gal tik šiandien, keldamas kolekcijon Gabrielės M. radinius, pamėginau tatai įsivaizduot; aišku, kiek vaizduotė leido.

Laba diena, Virginijau,
Atėjo pavasaris – pastarosiomis dienomis šilta ir saulėta. Tačiau vos tik atėjus lietui stotelėje kažkas paliko batus. Ar taip skubėjo į autobusą, kad net paliko? Nežinau.
2019-09-18, William street, prie Hyde Park, Perth, WA

       Labas rytas, Virginijau,
       Kai ištirpsta sniegas, išlenda visoks šlamštas.
       Čia sniego nebuvo, bet vis tiek batai
       pradėjo lįsti į paviršių...
       2019-09-20, parkiukas ant gatvių kampo,
       ↓ Regent / Beufort street, Mount Lawley, WA ↓


















— Labai ačiū už kolekcijos papildus, Gabriele, ir:
su pavasariu! (su pavasariu lyg ir sveikinama, o su rudeniu – lyg ir ne?)