(579) Radiniai pavasario belaukiant

[susikaupusius turtus toliau viešinu]

— vasario 18-os vakare Vilma B. atsiuntė:

Laba diena,
dalinuosi pora nuotraukų su batais:
kolegos Dainiaus [↓] yra iš Žirmūnų, 2022-02-16,
mano [→] 2024-02-05 iš Šeškinės, prie Žemynos gimnazijos, šalia konteinerių. Didelių apibendrinimų padaryt šįkart negaliu, nebent tik tiek, kad pavasaris artinas.

— Dėkui! Kol lėtapėdis vg prisiruošė radinius įkelt kolekcijon, pavasaris jau beveik ir atėjo.

(524) Kabikai prie kino ir pora porų

Vilma šeštadienį atsiuntė:

Laba diena,
dalinuosi pirmiausiai kolegos Dainiaus trofėjumi, subatautu balandžio 28 d. tarp filmo pagal šiek tiek ir vilniečio Leopoldo Tyrmando romaną ir pasivaikščiojimo po pavasarinį Vilnių. Pora suvarstomų, rods, moteriškų batų, kabojo kleve tarp „Vingio“ kino teatro ir stotelės. Kadangi buvo sunku atsispirti batavimo pagundai, į medį nukrypo iš karto pora (telefonų) fotokamerų, siunčiu ir akylojo Dainiaus, ir savo nuotraukas.

— Dėkui, Dainiau ir Vilma, už kolekcijos papildą!

Vakar paskelbiau kabikus, o šiandien atkeliavo papildymas – dar Dainiaus radinių:

Kolegai Dainiui ir toliau sekasi, gegužės 13 d. vėlyvą vakarą jis Šeškinėje, Čiobiškio gatvėje subatavo dar porą porų. Perfrazuodama kupiškėnišką akatautoj! [maždaug: ohoho!], tegaliu tik su pasigėrėjimu apibendrinti: abatautoj! Viliuosi, kolega šias basutes subatavo pakeliui nuo vienos šeimininkės prie kitos.

Su gerais bat-linkėjimais -- VilmaB.

— Dar kartą abiem ačiū!

(422) Daug vilniabačių

Prieš savaitę, VIII 26 vakare, atkeliavo Vilmos laiškas su daug priekabų; užtrukau paskelbt, ir rugsėjis atėjo:

Laba diena,

senokai ketinau atsiųsti šio pavasario batų derlių, kol sulaukiau nedviprasmiško postūmio. Šiandien, einant pro Reformatų stotelę šalia jų bažnyčios, kažkas garsiai žnektelėjo visai šalia ir tai buvo pusbatis, pasivijęs porininką, nubrauktą nuo valomo stotelės paviljono stogo. Batautojo instinktas neleido praeiti nesustojus.

Kartu siunčiu ir ankstesnius vaizdus.

Pirmieji, „Tamaris“ juodas moteriškas batelis ir vienišas guminis padas – iš vieno ilgo ir šviesaus pasivaikščiojimo balandžio 18 d., sekmadienį – iš dykynės Subačiaus g. netoli Viešpaties Dangun Žengimo bažnyčios, juos skiria trys minutės.

Netrukus, balandžio 21 d., pamačiau vaikiškus kedus, rods, Domininkonų g. prie medinio gėlių vazono.

Po Mindauginių Lukiškių aikštėje išvydau Europos humanitarinio universiteto meninę instaliaciją „Kletka“, gal ir ne į temą, bet geras pavyzdys, kad batai gali pasakoti ne tik buitines, bet ir dramatiškas likimines istorijas.

Šlepetę Sodų g. pamačiau žingsniuodama į didžiausią šios vasaros atostogų kelionę, gal ji net vadintina užuomina apie iš tikrųjų turiningą ir džiugų pasižmonėjimą su draugais.

Pažiūrėsim, ar siunčia kokių gerų ženklų Reformatų pusbačiai nuo stogo iš dangaus.

Iš nuotraukų toks vaizdas, kad Vilnius pilnas ne tik erdvės, bet ir batų...

Su gerais linkėjimais – VilmaB.

— Dėkui, Vilma!

Solidus ir margas kolekcijos papildas.

(413) Markatnabatis

Vilma, iš profesijos ir pašaukimo istorikė, atsiuntė:

2021 VII 28

Laba diena, atostogos nuvedė į Gataučių apylinkes Joniškio rajone, o pasivaikščiojimų maršrutai – į Marcės Katiliūtės tėviškę, Ivoškių kaimą, kur ji yra gyvenusi ir veikė vienas iš jos muziejų. Netoliese, kaimo kapinėse, palaidoti jos artimieji. Dabar namui nebetaikomas paveldo objekto statusas, ir jis palengva virsta pastatu vaiduokliu [kaip pastatas atrodė 2013-ų pabaigoj, dar neišbrauktas iš Kultūros paveldo vertybių registro, galima pamatyti čia]. Ant sienų likę skirtingo meto tapetų pėdsakai, o ant grindų – jau gerokai vėlyvo sovietmečio ženklai, stiklai, draiskanos. Nors batas retro stiliaus, bet lietas, rods, sintetinio kaučiuko padas išduoda ne tokį garbų jo amžių. Gerai, kad muziejuje saugotus M. Katiliūtės darbus, tegu ir pasidalinę, priglaudė muziejai, greta esanti jos vardo Gataučių mokykla. Gaila įsimintino pastato, esančio netoli judraus plento – vargu ar atgims buvęs muziejus, ar atsiras šeimininkas, gebėsiantis išsaugoti namo autentiškumą. Neramu dėl kitų memorialinių sodybų, jų likimas labai priklauso nuo vietos savivaldybės požiūrio.

Su gerais linkėjimais – VilmaB.

— Dėkui, Vilma. Nežinia kodėl žiūrėdamas į šį batą prisiminiau žodį markatnas (lkz.lt yr toks skolinys užfiksuotas; aš kirčiuoju pirmą skiemenį tvirtagališkai, ant r riestinis); markatnas visas šitas reikalas, tai ir radinys tebūnie taip pavadintas – markatnabatis (dėl darybos abejoju, dėl prasmės – ne).

P.S. Gal ir ne tinkamiausia vieta, bet jei apie memorialinius dalykus užsiminta, noris pasidalint. 2017-ais, minint Dalios Grinkevičiūtės 90-metį, Laukuvoj buvo iškilmingai atidarytas jos memorialinis muziejus (dalyvavau, čia ir nuotrauka iš atidarymo yr). Liepos pradžioj planuodamas, ką būtų galima per atostogas Žemaitijoj aplankyt, pagalvojau ir apie Laukuvą: kaip dabar tas memorialinis muziejus atrodo? Prieš išvažiuojant nutariau apsidraust, kad netektų klemkos bučiuot, – Šilalės turizmo informacinio centro puslapy nurodytu el. adresu parašiau: „Laba diena, norėčiau sužinoti, kaip būtų galima aplankyti memorialinę ekspoziciją, skirtą Daliai Grinkevičiūtei, Laukuvoje? Į ką ir kokiu numeriu kreiptis?“ Muziejaus direktorė atsakė:

Laukuvoje ekspozicijos nebėra, kadangi pastatas vis dar laukia renovacijos. Jis tuščias. Visi eksponatai šiuo metu yra Šilalės Vlado Statkevičiaus muziejuje. Dalis jų eksponuojami nedidelėje ekspozicijoje, skirtoje Daliai Grinkevičiūtei. Dirbame pirmadieniais penktadieniais 8.00–17.00, šeštadieniais 8.00–15.45.

Tikėkimės (o kas belieka?), pastatas kada nors bus atnaujintas ir ekspozicija grįš į Laukuvą.

(356) Žemųjų Panerių turtai

Kad ir kas, pasitaiko progų patirt atradimo džiaugsmą.
Štai gavau Vilmos el. laišką su priekabais:

Laba diena,
karantino dienos, leidžiamos butuose, ypač padidina pasivaikščiojimo džiaugsmą. O jeigu dar pavyksta lauke šį tą subatauti, jos nušvinta naujomis spalvomis. Siunčiu Jums porą per karantininius pasivaikščiojimus sufotomedžiotų batų, o vienoje iš nuotraukų – netgi kelmelį žydinčių žibučių.
Žemieji Paneriai, 2020 04 03–05.

Stiprybės, gerų knygų, kiek galima šviesių švenčių – Vilma

— Dėkui, Vilma, už kolekcijos papildus!


Ir Jums gerų skaitinių ir kuo gražiau išmargintų kiaušinių (grožis pasaulio neišgelbės, bet pradžiugint pajėgus, manyčiau).

(325) Priesuoliniai, tapę pasuoliniais; ne Pasolinio

Tris savaites laukęs Vilmos laiškas su priekabu (gavau XI 6):

Laba diena, dar pasitaiko ne tik grybų miške, bet ir batų mieste. Žemieji Paneriai, lapkričio 6 d. rytas. Tarsi Nematomas Žmogus būtų užsukęs pasportuoti. Tiesa, netoli sukiojosi dėdulė su įtartinai panašiais juodais sportbačiais baltu padu, ėmiau mintyt, kaip čia jo kojas į kadrą užgriebus, bet jis jungė bėgį tolyn nuo aikštelės, o rytiniai pakampių brūžintojai taip smalsiai ėmė stebėt befotografuojančią, kad pasistengiau fotosesiją užbaigt kuo greičiau. Nekoks paparacis, bet Nematomas Žmogus kantriai pozavo...
Su daug gerų linkėjimų -- Vilma

Neilgtrukus atkeliavo dar vienas el. laiškas:

Laba diena, antras laiškas papildymui -- po dviejų dienų batai dar buvo maždaug ten pat.
Su gerais linkėjimais -- Vilma

— Dėkui, Vilma, už vaizdinį kolekcijos papildą, o ypač už autoironišką lydlaiškį (aplinkybės, kuriom kas nors subataujama, kaip kokie metaduomenys – smagu žinot, kas ir kaip).

(314) Vilniabačiai kol kas porom porom: Užupis – Dominikonų gatvė

Vidas M., savo naujosios knygos pristatymo laukdamas (IX 24 Rašytojų klube bus), dar ir pabatauja:

Sveikas.
2019.09.07
Užupis, Angelo aikštė.
Batai Lietuvos krepšinio ir futbolo rinktinėms. Arba kitaip: pereini perėją, mandagiai išsiauni, o tada – šast ant postamento arba ant geležinės kiaulaitės ir pirmyn!

Užtrukau įdėt kolekcijon Vido radinį, vieną dieną; vakar iš ryto nusprendžiau: jau dėsiu; žiūri – dar vienas siuntinys el. paštu atkeliavęs:

        Laba diena,
        radau Dominikonų gatvėje šįryt.
        Su gerais linkėjimais – Vilma

2019 IX 9

— Dėkui abiem!
Matyt, toks laikas Vilniuj prasideda: atsisveikinimo su ginklais, tpfū, batais.

(299) Toks likimas: vienas ir be raištelių

Vilmos siuntinys iš Jungtinių Valstijų:

Laba diena,
likimo vėjai užnešė į Los Andželą, kur 12-osios gatvės ir Magnolijų alėjos kampe gyvena vienas iš daugybės miesto benamių, rods, iš piečiau esančių Amerikos žemių kilęs vyras. Gegužės 30 d. ten praeidama šalia jo kuklios prieglaudos pamačiau vaikišką batą. Siunčiu vaizdą iš to gatvių kampo – toks kontrastingas žemės rojus.

— Ačiū, Vilma!

(297) 100% comfortbačiai

Siųsdama coll. Dainiaus radinį, Vilma pažadėjo: „Dar turiu vienus užsigulėjusius ir aš, vėliau atsiųsiu.“ — Štai jie:

Laba diena, šįkart siunčiu savo batus, ne nuo Reformatų skvero, bet irgi iš netolimos vietos: balandžio 6 d. Šv. Stepono g.
Vieną iš pirmųjų šiltų šiumetinių dienų šita gyvenimo vėtyta ir mėtyta pora liūdnai deginosi palei sieną. Užrašai viduje respektabilūs, ko vertas vien exclusive, bet net nedrįstu spėlioti, kokio herojaus batai tai galėtų būti. Toks įspūdis, kad kažkokio nelaimingai 1925–1926 m. emigravusiojo į Prancūziją, kuris iš tolimo šalies pakraščio pėsčiomis atėjo į Paryžių, Lietuvos pasiuntinybę, prašydamas apmokėti kelionę namo.

— Ačiū, Vilma!
O man šie batai ir Jūsų laiškas priminė...
žmogų, apie kurį norėjau šį tą užfiksuot savo tinklarašty: Vaclovą Širvį iš Lieplaukės, kurs 1929–1937 metais klajojo po Europą, daugiausia pėsčias, nes neturėjo pinigų; ketverius metus net patarnavo prancūzų svetimšalių legione Alžyre ir Maroke; žodžiu, žemaitį klajoklį (1938-ais Žemaičių prieteliuj buvo skelbti jo tų klajonių įspūdžiai).

(257) Palanginė pora iš Žemųjų Panerių

Vėl Vilma parašė:

Laba diena,
neseniai jums parašiau apie porą porinių kedų, dabar siunčiu dar ir porą moteriškų batukų, šįkart pačios sužvejotų... likimas juokauja, savojoje daugiabučio laiptinėje Žemuosiuose Paneriuose rugpjūčio 19 d. Kažkas iš mano kaimynių nutarė su jais atsisveikinti šitaip, kitą dieną jų jau nebebuvo. Buvusi šeimininkė arba jos bendramintė neilgai trukus netoliese ant grindų paliko ir tokius pat nedidelius guminius botus, bet jų jau nebefotografavau. Pirmoji mūsų laiptinės pora buvo žaismingas draugams kruopščiai apipasakotas atradimas, džiūgavom trise kartu su nežinoma naująja savininke, bet kitos jau kvepėtų rutina ir pasyvumu, o batavimas su jais nedera.
Kūrybingo Jums rudens -- Vilma

— Ačiū už radinį, Vilma.
Jei jau apie laiptinių palanges prakalbom, kodėl jos turėtų būt vieta, kur statomos dažniausiai lapinės gėlės vazonėliuos? Jas kuo puikiausiai būtų galima panaudot ir kaip batų lentynas. Neįprasta? Taip. Bet juk įprasta–neįprasta tėr, galima sakyti, susitarimo, kad ir nerašyto, reikalas. Palangės kaip batų mainų vieta. Ir linksmiau, įdomiau būtų tokioj laiptinėj.

(249) Dangus ant šaligatvio

Vilmai ėmė sektis:

Laba diena,
mano horizonte sušmėžavo mažas vaikiškas batukas, labai gražios giedro dangaus spalvos, tik vienišas – lyg būtų pabėgęs nuo šeimininkės ar šeimininko.
Vilnius, Salomėjos Nėries gimnazijos šonas netoli Dominikonų ir Trakų g. sankirtos, liepos 3 d.

 — Ačiū, Vilma!
Ir man kartais atrodo, kad batai savarankiškesni, negu mes linkę manyt.

(247) Trys pavasario poros

Smagu, džiugu, šypsotis noris...
Bataudamas tik gerų emocijų patiri.
— Vilmos laiškas su priekabais:

Laba diena,
smagu matyti iš Jūsų tinklapio, kad tokį gražų pavasarį bendraminčiams sekėsi batauti. Ypač sužavėjo Marokbatis, tikra palimpsesto priešingybė.
Norėčiau prisidėti kolegos Dainiaus ir savo kukliu derliumi iš Vilniaus. Kvadratas pamatytas jo trajektorijoje netoli Kalvarijų turgaus balandžio viduryje. Kažkas tarsi paliko ant padėkliuko visai nenudrožtus ir nepurvinus batus galimam naujam šeimininkui. [žr. ↓]
Pagaliau pagaliau ir mano kelyje pasitaikė tikri, nepabėgantys batai – porą kartų autobusas ar troleibusas pravežė pro panašius, tik liūdnesnius paliktuosius, nespėjus išsitraukti jokių pykšėjimo priemonių – jausmas lyg būtum radęs gražų baravyką, bet negalėtum pasiekt. O nufotografuotieji – iš pirmo gegužės šeštadienio, "Humanos" lango ant Pylimo g. kampo pakeliui į stotį. Kažkas turbūt apsibatino naujais-senais ten ir be gailesčio atsisveikino su turėtaisiais arba atvirkščiai – nutarė pradžiuginti kokį nors benamį, netgi kojinės šalia. Šįkart batai porom, matyt todėl, kad pavasaris.
Kūrybingos ir batingos vasaros!
Su gerais linkėjimais – Vilma

— Ačiū! Vilma; ačiū, Dainiau.
Batingos vasaros ir jums,
ir visiems tiems, kurie žino:
galima ne tik uogaut, grybaut, bet ir bataut.

(227) Kolekcijos papildai iš Italijos

Gavau iš Vilmos laišką su priekabais:

Laba diena,
geras fotoaparato draugas ir mano kolega Dainius maloniai leido Jūsų blogui nusiųsti keletą jo Romoje sutiktųjų vienišų batų. Pačios batsekystės bandymai vis dar nelabai sėkmingi – prisegu ir ketvirtąją iš mano ankstesnio apsilankymo netolimose apylinkėse Tirėnų jūros pakrantėje. Labai tikiuosi, kad nors kartais batas kitas man pasirodys ir Vilniuje... O kol ilsisi namie, dirba arba toliau slapstosi – džiaugiuosi žiūrėdama atklydėlius Jūsų kolekcijoje.
Gražaus rudens ir iki kito bato! – Vilma

Patikslino ir laiką: „Visi batai rugpjūtiniai – vienas Jūsų minimas [Vilmos užfiksuota basutė Quiksilver] iš pačios pradžios, o kiti trys iš paskutinio dešimtadienio.“

— Ačiū, Vilma ir Dainiau!

(Savaitgalį grybavau, ech! užuot batavęs.)

(214) Verkibačiai

Gal kam, atsitiktinai čia užklydusiam, pasirodys keista, bet: batavimas teikia ne mažiau malonumo negu grybavimas; gal net daugiau, nes rast batą pasitaiko rečiau negu grybą.
Vilmos B. el. laiškas su priekabais:

Laba diena,
kartą Jums jau siunčiau subatautus radinius iš Gento. Pagaliau pagaliau, o tai buvau visai nukabinus nosį, kad nieko nepamatau, atėjo KITAS KARTAS. Iš vieno pasivaikščiojimo – puiki vakarienė, suradus didelį tiltą jaunų kazlėkų, keli tapybiški peizažai fotoaparate, pasivaikščiojimo malonumas pasakiškose vietose mėgaujantis vasaros aromatais... ir pirmas šiemetinis mano batų derlius... Verkiai, tiltelis per Turniškę. Gal čia orams užšilus kas su pusbačiukais atsisveikino – ir drėgnu šiltuoju metu jie spėjo vietom pažaliuot?
Visas batavimo blogas yra detektyvų rinkinys žmogui, niekada gyvenime nepametusiam batų...
Pagarbiai – Vilma

— Ačiū, Vilma.
Ką gi, sveikinu, tenka neabejojant diagnozuot batligę; nepagydoma :)

(172) Dar daugiau pakaruoklių

Gavau el. laišką su dviem priekabais:

Laba diena,
esu Vilma, rašau dėl sugrybautų batų... danguje. Jei manęs niekas dar neaplenkė – o gal jau ir taip, nes beveik visą Jūsų batavimo derlių išžiūrėjau, bet ne absoliučiai – siunčiu Jums netikėtą batų derlių iš vaikščiojimo po Gentą. Pamačiau, susidomėjau, prisiminiau Jūsų blogą. Grįžusi radau internete, kad “Apparently the kids, when they graduate (high school?) throw their shoes across the phone or power lines that hang over the street in one particular section of town”.
Pasirodo, ten visas batotiekis, dar ir kasmetinis.

 — Ačiū, Vilma, už kolekcijai subatautus pakaruoklius!
Deja deja, turiu pranešt: Jus aplenkė Aistė, batavusi Škotijos danguje, tik daug kukliau. Bet batavimas – pagal olimpinį principą vyksta: svarbu bataut ir patirt malonumą, o ne ką nors aplenkti.
Dar kartą dėkui, ir sėkmės – ne tik danguje, bet ir žemėj :)