Laba diena, šįkart siunčiu savo batus, ne nuo Reformatų skvero, bet irgi iš netolimos vietos: balandžio 6 d. Šv. Stepono g.
Vieną iš pirmųjų šiltų šiumetinių dienų šita gyvenimo vėtyta ir mėtyta pora liūdnai deginosi palei sieną. Užrašai viduje respektabilūs, ko vertas vien exclusive, bet net nedrįstu spėlioti, kokio herojaus batai tai galėtų būti. Toks įspūdis, kad kažkokio nelaimingai 1925–1926 m. emigravusiojo į Prancūziją, kuris iš tolimo šalies pakraščio pėsčiomis atėjo į Paryžių, Lietuvos pasiuntinybę, prašydamas apmokėti kelionę namo.
— Ačiū, Vilma!
O man šie batai ir Jūsų laiškas priminė...
žmogų, apie kurį norėjau šį tą užfiksuot savo tinklarašty: Vaclovą Širvį iš Lieplaukės, kurs 1929–1937 metais klajojo po Europą, daugiausia pėsčias, nes neturėjo pinigų; ketverius metus net patarnavo prancūzų svetimšalių legione Alžyre ir Maroke; žodžiu, žemaitį klajoklį (1938-ais Žemaičių prieteliuj buvo skelbti jo tų klajonių įspūdžiai).
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą