(390) Vėl prielaiptinė pora

(Pirma prielaiptinė (prie tų pačių laiptų) pora – šita, 2020 II 19 pastebėtoji.)

— retretkarčiais ir aš ką nors vis dar pastebiu; bet dažniausiai beveik tose pačiose vietose – arba pakeliui į darbą, arba pakeliui namo. Ana ir šita pora – pakeliui namo: už Britų ambasados Žirmūnų tilto link einant, dešinėj – laiptai, kuriais gali nusileist į Petro Vileišio gatvę. 2020 XI 6.

[šiems metams einant į pabaigą, artėjant kitiems, kai dažnai bus minimas Vytautas Mačernis (100-metis), iš atminties kartkarčiais iššoka jo soneto pradžia: „Praeinančiam pasaulyje praeisiu, / Kasdien suduždamas, bet išdidus“; pirma eilutė – taip, o antra – ech, ta žavi jaunystė; nieko nenoriu pasakyt, tiesiog šiaip]

(389) Pamarinė šlepetė

Dovilės radinys:

Prabangi šlepetė prie Kauno marių, 2020-10-25

— Labai ačiū; tai, kas matyt fone, – irgi, sakyčiau, prabangu: tas saulės takas.

(388) Kalvarijų liūdnabatis

Donata persiųsdama savo radinius dažniausiai pristato labai trumpai:

Kalvarijų g., beveik priešais cerkvę. Ką tik.

Ką tik = 2020 X 17 17:32.

— Dėkui, Donata!

Pavadinau liūdnabačiu dėl raištelio galų: kažkaip labai liūdnai jie guli; aišku, gal tik man taip atrodo.

(387) Rudenbačiai

2020 X 15 Karolina atsiuntė dar vieną radinį – šįkart jau Vilniuj:

Laba diena, Virginijau,

vakarykštė meninė instaliacija – batai ir automobilio dalys.

Spalio 14 d. Pelesos g.

— Dėkui, Karolina; tie nurudę lapai bent šiek tiek pridengia tai, ko tikrai nesinorėtų matyt ne atliekų surinkimo vietoj.

(386) Dangaus akivaizdoje mes visi basi

Vigmanto radinys

2020 X 10:

Labas, Virginijau.

Šiauliai. „Norfos“ automobilių stovėjimo aikštelė greta turgaus. Šeštadienis, t. y. turgaus diena, spalio mėnesio pavakarys. Kažkas nusiavė batus ir grįžo namo basas. Galbūt prisimindamas vasarą. Galbūt padauginęs alaus ar stipresnių dalykų.

Dangaus akivaizdoje mes visi basi.

— Dėkui, Vigmantai, ir už radinį, ir už refleksiją. 

(385) Iš Druskininkų pušingų apylinkių

Karolina, 2020 X 2 švarindama Druskininkų apylinkes, prisiminė esanti ir batautoja:

Sveiki, Virginijau,

šiandien dalyvauju žygyje „Už švarią Lietuvą“, kuriame renku šiukšles.

Teko gelbėti pamestą batą iš šiukšlių maišo, kad galėčiau papildyti Jūsų kolekciją. →

← Po valandos atkeliavo dar vienas batas; irgi iš pakelės.

— Dėkui, Karolina!

Jūs – viena dosniausių kolekcijos pildytojų (paspaudžiau žymą karolinos radiniai po įrašu – oho! kiek).

(384) Aliuzija į Herberto Wellso romaną

Vilma vėl patarpininkavo:

Laba diena, nors atrodo, kad rudenį į Vilnių grįžta tik studentai, bet kartais tas pats nutinka ir su batautojais. Kolega Dainius Bernardinų sodo-Sereikiškių parko pakraštyje antroje rugsėjo pusėje išvydo simpatišką porą vyriškų batų ar bent jau ant suoliuko prisėdusį jais apsiavusį nematomą žmogų.

— Ačiū, Dainiau; dėkui, Vilma!

(383) Vaikbatis ir jaunuolbačiai

Du coll. Donatos M. radiniu Vilniuj: pirmas netoli gyvenamosios, antras – dirbamosios vietos.

(a) 2020 IX 16: →

Virgi, toks vienišas vaikiškas batukas mašinų aikštelėje prie Kalvarijų 24a.

← (b) 2020 IX 28: 

              Čiurlioniukai pametė (nes prie jų sustojimo),                      nusibodo, suplyšo?

— Dėkui, Donata, už kolekcijos papildus; pėsčio žmogaus privalumas – gali daugiau pastebėt.

(382) Nidbatis

[Taip, negerai, labai negerai: žmonės siuntė rastus batus, o aš – nieko. Nežinau, gal jums taip nebūna, o man būna: kurį laiką neveikia pasakymas sau: padaryk tą ir tą; sakai: imk ir daryk, bet nepajėgi padaryt. Regis, baigės tas laikas. Labai atsiprašau visų.]

Gintarės, atostogavusios su draugu Nidoj, 2020 VIII 25 siuntinys:

Vakar radom. Grįždami nuo jūros, saulę palydėję. Dabar nežinom: ar žmogus palydėjo saulę be bato, ar taip lydėjo, kad grįždamas batą pametė.

— Dėkui, Gintare!

(381) Puolusio Vilniaus angelo liekanos

Pamatęs Gabrielės naująjį radinį, iškart prisiminiau Ričardo pasvarstymą, esą o gal šventieji [aišku, danguj] futbolą žaidžia, gal net regbį? Na, su kuo šventieji gal žaist? Su angelais gali. O jei koks šv. komandos narys ima ir suriša užsigalvojusio apie ką nors angelo sportbačių raištelius? Tai tas angelas ką? Mėgindamas žengt, puola, krinta. Kur? Na, žemėn turėtų. (Oi, gal ir per ilgas svarstymas, pagrindžiantis įrašo pavadinimą.)

Laba diena,
Važiuojant dviračiu labai nepatogu, kai priešais važiuoja troleibusas: jis nėra greitas, stoja stotelėse, tačiau ir aplenkti ne visada išeina. Šį kartą man pasisekė: teko staigiai stoti ir daryti nuotraukas, o troleibusas per tą laiką nuvažiavo. Deja, kol nufotografavau, netruko prisistatyti kitas.
Kiek prisimenu, tai yra pirmas radinys, gulintis ne ant šaligatvio, medžio, stogo ar pan., o viduryje gatvės.

Rugpjūčio 10, Pylimo g., prie Reformatų stotelės.

— Dėkui, Gabriele!

Ir pasistenkit būti atsargi: joks batas, net angelo, nevertas tiek, kad batautojas rizikuotų būt partrenktas troleibuso.

(380) Pajūrbačiukai

Atostogaujanti Karolina atsiuntė:

Sveiki, Virginijau,

radau batus! Nesu tikra ar pamesti, bet fotografavimo momentu šalia jų nebuvo nei vieno vaiko.

Prie Palangos tilto

Rugpjūčio 10-oji

— Dėkui, Karolina!

Jei ir ne pamesti, tai bent galima sakyt: laikinai palikti vieni (šiaip juk nu(si)avę pasiimam ir nešamės kartu).

(379) Islandbatis

Džiugiai pranešu: batautojai jau pasiekė ir šiauriausią pasaulio sostinę:

Sveikas, Virgi.
Pasirodo, esama batų, panašių į kai kuriuos žmones. Ne kiekvieną vilioja kokio nors vienintelio statusas. Pavyzdžiui, vienintelio Islandijoje pamesto bato garbė. Gal todėl šitas taip kukliai pasislėpęs. Bet, žinia, geram batautojui...

2020.08.01
Reikjavikas, Njarðargata ir Smáragata sankryža
Islandinis nevilnonis nekerpinis

Su geriausiais – Vidas

Pavymui atkeliavo patikslinimas:

Pamiršau pridurti, kad ieškoti to kukliojo krokso reikia prie tos labiausiai dėmėtos šaligatvio plytos.
Tad sėkmės!
V.

— Nuoširdžiausiai ačiū, Vidai!
Erelio (arba prozininko) akis :)

P.S. Piečiausią pasaulio sostinę turinčioj Naujojoj Zelandijoj batautojų irgi būta (radiniai čia, čia ir čia), tik Wellingtone nieko nerasta.

P.P.S. Ėmė ir kilo dar va toks klausimas: o kame slepias šitas islandbatis? Ligustrum vulgare – paprastasis ligustras, gyvatvorių karalius, kaip vienur parašyta. Dėkui coll. Augustinui, entuziastingai padėjusiam ieškot atsakymo.

(378) Vilniaus ir Londono kabikai ir tupikai

Šie du kabantys radiniai atkeliavo viens paskui kitą. Ričardo Š. laiškas pirmesnis, bet nespėjau įkelt kolekcijon, išvažiavau pasidžiaugt paskutinėm atostogų dienom. Po poros dienų atėjo kitas – iš nepažįstamo žmogaus, pirmąkart atsiuntusio radinį kolekcijai. Pasižiūrėjau – na ir sutapimas! Abiejose nuotraukose dar ir po tupiką šalia kabikų. Tad ir tebūnie abu radiniai tam pačiam įraše.

Nusipelniusysis Batautojau!
Taip, 2020-ųjų liepos šešioliktąją dar tebekabojo!
Mano bendrakeleivis (hė, juk pėstieji taip pat yra keleiviai) Nojus Šileika pirmasai pastebėjo šiuosius dangaus objektus. Ir perspėjo mane.
Štai ir nufotografuota. Raugyklos gatvėje, rankos mostu nuo Vilniaus miesto Krišnos sąmonės religinės bendruomenės būstinės.
Nelinkęs tikėti, kad tai vaišnarų kokios nors sporto šakos ar garbinimo ritualo „pasėka“. Tačiau ką, oi, ką galime žinoti. Sakoma, šventieji puodų nelipdo. O gal šventieji futbolą žaidžia, gal net regbį?
Žinokime, kad nežinome. Tikėkime.
Chi chi.
Ričardas Strykt Pastrykt

— Dėkui, Ričardai. Ir atvaizdas, ir istorija – liuks, bet radinys vis dėlto priskirtinas Nojui Š. – prašyčiau perduot padėką ir sveikinimą jaunajam batautojui su palinkėjimu ganant akis po dangų ir po žemę niekada nebeprašokt vienišų batų.

Kitas radinys dangaus fone atkeliavo iš Didžiosios Britanijos, Rima T. atsiuntė:

Laba diena, Virginijau,
neseniai atradau Jūsų blogą apie šį bei tą. Labai džiaugiuosi, ilgam turėsiu įdomaus skaitymo.
Siunčiu batų iš šiaurės Londono. Fotografuota liepos 28 d., bet jie ten kybo jau senokai.

— Nuoširdžiai ačiū, Rima! Ir sveikinu tapus batautoja.

(377) Dar vienas pakelėbatis

Kai jau sekas – tai sekas: ką tik įkėliau du batu iš Latvijos, žiū – vėl laiškas su priekabais atkeliavo. Karolinos:

Laba diena, Virginijau,
tęsiame akciją „Pamatei batą – stabdyk automobilį“. Šį kartą atlikome komandinį darbą – aš stabdžiau automobilį, sesė šoko bato fotografuoti. Tas déjà vu jausmas. Vėlgi tikiuosi, kad batas neiliustruoja liūdnos istorijos.
2020-07-28, Galvės gatvėje, kažkur šalia Kirtimų rajono ir viaduko.

— Labai ačiū, Karolina ir Gabriele!
(Dingtelėjo: o jei pro šalį važiuoja policija, sustoja ir klausia: kodėl sustojot? Ir išgirsta atsakymą: va tą batą nufotografuot norim, bataujam. – Kaip reaguotų?)

(376) Radiniai Latvijoj

Ech, geras gyvenimas! Sėdi sau 30 km už Vilniaus, žiūri į pradedančius nokt alyvinius obuolius, geri ryto kavą, o tau el. keliu atkeliauja batautojų radiniai; kaip kad šįryt:

Sveikas, Virginijau.
Savaitę atostogaudamas Latvijoje, užtikau batautojiškų eksponatų. Vieną – Liepojoje, kitą – prie Durbės ežero. Siunčiu.
Linkėjimai iš Šiaulių!
Vigmantas



Liepoja, Šiaurinis fortas, 2020-07-14 →



↓ Durbės ežero fone,
2020-07-17 ↓

— Nuoširdžiausiai ačiū, Vigmantai!
O aš tik pačiam palatvijy, Ilzenberge, praeitą savaitę tebuvau, kirst sienos, einančios Ilgio ežero viduriu, nesiryžau; pagalvojau: iki Latvijos nuplaukčiau, o iki kranto – jau ir kaži :)

(375) Naujaakmeniškis paleibetoniškis

Dar vienas Anitos radinys:

Sveikas, Virginijau.
Tikiuosi, tikrai sveikas.
Na va, moralas: tokius dalykus iškart reik daryt, paskui iš galvos išgaruoja.
Taigi, dvi dienas pasikultūrinom Akmenės rajone, Daukantą aplankėm ir Lazdynų Pelėdą, Kamanų pelkėj pabuvojom...
o „magaryčių“ – batas.

Naujoji Akmenė, V. Kudirkos g.
Liepos 18

— Dėkui, Anita! Nelabai į Daukanto ar Lazdynų Pelėdos apavą panašu, tai, matyt, kokį šiuolaikinį N. Akmenės literatą įkvėpimas ištiko – ir šoko bėgt namo popierio beigi paišelio ieškoti :)

(374) Pievinis pagelžkelinis

Išties džiugu gaut pirmą žmogaus radinį:

Sveikas,
batas, rastas liepos 7 d. Savanorių pr. pievoje prie nevažiuojamų geležinkelio bėgių. Palei juos su bendradarbiais kartais vaikštom po pietų. Ten matydavau ir daugiau batų, bet tik dabar nufotografavau 🙂.


— Dėkui, Egle, ir sveikinu tapus tikrąja batautoja! Tikiuos, dabar pamačiusiu kur besimėtantį batą visada ir nufotografuosi, ir atsiųsi kolekcijon – kaip kad dera rimtai į juokus žiūrinčiam žmogui :)

(373) Perūnbačiai

Coll. Justė radusi įamžino:

Vienas užvažiavimas į Perūno telmologinį draustinį – 3 laimikiai, na, gal ir du, kai batai pora :)
2020 m. liepos 12 d.

         — Dėkui, Juste!
         Batai, man atrodo, tikrai ne pora, tad laimikiai – trys.
         Ta kaukolė, panašu, ne batus avėjusiojo? Stirnos?

(372) Pakelėbačiai

Ką tik atkeliavo Karolinos laiškas su nauju radiniu:

Sveiki, Virginijau,
na ir sekasi man. Ką tik dėl batų stabdžiau automobilį, šiandien - dviratį.
Na, o šių batų istorija turbūt paprasta. Greičiausiai kažkas Decathlon parduotuvėje įsigijo naujus, o šiuos paliko, kad Jūsų kolekciją galėčiau papildyti.

Vikingų gatvė.
Liepos 1-osios rytas.

— Dėkui, Karolina!
Taip, kai sekasi – tai sekasi, o kai ne – ... :)

(371) Pakelėbatis

Karolina jau spėjo pabataut ir Šiaurės Lietuvoj:

Labas vakaras, Virginijau,
dažniausiai batus randu prie konteinerių arba vandens telkinių, o štai šis 2020-06-28 gulėjo (tikėtina, ir tebeguli) Via Baltica kelkraštyje maždaug 4–5 kilometrai pravažiavus Pasvalį (Latvijos link). Sunku nuspėti, kaip jis ten atsidūrė, tikėkimės, tai nėra bloga istorija.
Na, o man pirmą kartą teko stoti kelkraštyje su avarinėmis šviesomis tam, kad nufotografuočiau Batą...

— Dėkui, Karolina, už radinį iš, galima sakyt, gimtojo rajono! (Keleivio vietoj sėdėdamas esu irgi pastebėjęs kelis batus kelkrašty, bet niekad nedrįsau prašyt, kad stabdytų mašiną.)

(370) Popož(i)eminiai antžeminiai vasariniai

Anita atsintė radinį – trijų Morkūnų kelektyvinį, irgi su įrašo pavadinimu, kurį išsamiai paaiškino:

Sveikas, Virginijau.
Puikiai suprantu, kaip klaikiai atrodo toks pavadinimas, tad štai iškart ir paaiškinimas:

Popož(i)eminiai nereiškia, kad batai buvo rasti požemyje po kitu požemiu, akivaizdu, kad ir ne iš po žiemos. Tad antžeminiai ir vasariniai. Užtat buvo rasti iškart po pož(i)eminių skaitymų, taigi – popož(i)eminiai.
Kadangi Kybartai pasitiko liūtimi su žaibais ir griausmais, skubėjom lįsti po požemio stogu, ne batų dairytis rūpėjo. Radom jau po skaitymų ir po lietaus. Gal kas nusispyrė ir basomis nušlepsėjo per šlapią žolę?

Toks bendras radinys. Vidas pirmas pamatė. Gabrielė pirma sušuko: „Ooo!“ Na, o man po kaklu kadaravo fotoaparatas. :)
2020 birželio 27, pavakarys, Kybartai, šalia rūsio, kuriame vyko Pož(i)eminiai skaitymai.
Prisisotinus literatūros va kiek pati tau prirašiau. :)



— Dėkui visiem trim! O daug prirašiusiai – dėkui + ačiū :)

(369) Šaligatvinė pora

Gabrielės, išbatavusios, galima sakyt, visą Australiją, pirmasis radinys grįžus namo:

Labas vakaras,
Šią ligą pasigavau ne Lietuvoje, tačiau,
atrodo, atnešiau ir čia...
Latvių gatvė, Žvėrynas, Vilnius; 2020-06-12

— Dėkui, Gabriele! Pirmas, bet, tikiuos, ne vienintelis radinys bus.

(368) Pokarantininiai priešjoniniai birželiniai

Smagu, kai batradys ne tik radinio atvaizdų, laiko ir vietos nuorodą, komentarą el. paštu atsiunčia, bet dar ir įrašo pavadinimą sugalvoja. (Prisipažįstu, kartais sunku būna tą pavadinimą išpešt iš galvos.)
Vidas M. viską pateikė (kad rasta Vilniuj, regis, savaime turėtų būt aišku; jei kur kitur – visada nurodyta būna, o jei miestas nenurodytas – vadinas, Vilnius):

Bernardinų gatvė. 2020 birželio 21.
Kuklūs (nors gatvelė – ne iš judriųjų, vis tiek nuolankiai laikosi pašalyje), žaizdoti, ne vieną šimtą kilometrų skausmingai mynę grindinius, šaligatvius, visokius laiptus laiptelius, dviračio pedalus... Smagu dabar atsipūsti atokiau nuo Pilies gatvės šurmulio...

— Dėkui, Vidai!
Vieniši likę batai – išties puiki paskata leist vaizduotei darbuotis (Pessoa Nerimo knygą kaip tik skaitau, o ten sukui apsukui vis prieinama prie išvados, kad svajonės tikresnės už realybę).

(367) Iš Nidos.lv paplūdimio

Štai ir pirmasis šiais metais radinys iš paplūdimio – pirmasis jūrbatis.

Latvijos Nida, 2020 VI 21

— Nuoširdžiai ačiū, Dovile!

(366) Sumestinė pora

Praeitą pirmadienį, VI 15, grįždamas namo iš darbo, perėjęs Žirmūnų tiltą, žiūriu, prie stulpo – pora: pradžioj pamaniau, kad tikra, bet, pasirodo, ne – skirtingų porų po vieną, nors abu juodi.
Beje, buvo kilus pagunda patraukt tą mėlyną maišą, kad negadintų vaizdo, bet pasakiau sau griežtai: ne, nevalia „gražint“, nevalia nieko judint – tokia taisyklė: tik užfiksuoti.

P.S. (2020 VII 3) Vakar gavau coll. Donatos el. klausimą su priekabu:

Ar nusifotkinai praeidamas batą prie Žirmūnų tilto?

Atsakiau, kad nusifotkinau dar kai du buvo.
Bet kur tas vienas dingo? — Kad kas pasiėmė, beveik nerealu, – na kam žmogui vienas batas? Vienakojis, sakysit? Nežinau, tikimybė beveik nulinė. Nepatikrinta versija: matyt, kas nors nuspyrė nuo šlaito apačion, kur (ant šaligatvio stovint) nesimato.
[Apžiūrėjau grįždamas namo – nėr to kito bato: dingęs.]

P.P.S. (2020 VII 25) Ne tik vienas dingęs, likusiojo raištelio nelikę, – Anita su Vidu pastebėjo ir pranešė. Vadinas, kažkas su protu sumestinę porą išskyrė, jei dar ir batraištį atsarginį išsivėrė ir pasiėmė.

(365) Švit ir čiur -bačiai

Švitrigailos g-vė, 2020 VI 13

Ričardas Š. atsiuntė kolekcijos papildų, užfiksuotų birželio 13-ą:

Sveikutėlis, Bičiuli,
Štai du radiniu – iš Švitrigailos ir Mikalojaus Konstantino Čiurlionio gatvių.
Iškalbingi, nors ir nebylūs.
Tasai švitrigailaitis aršusis „kvepia“ drama. Aaa, būta kivirčo, būta batalijos, būta spardynės. Tik finaliop suakivaizdėjo, kad vaidytasi su savimi pačiu.
Na, o Mikalojaus Konstantino Čiurlionio jaunojo palikuonio, žinia, dar nedomina kepurės, pirštinės ir batai.

Čiurlionio g-vė, 2020 VI 13

A propos, išvedžiau tokią alogiškai logišką išvadą.
Radusieji ką pamesto, žiūrėk, pakelia ir pamauna ant tvoros, paguldo ant elektros paskirstymo dėžės, ant stulpelio. Kad būtų regimiau.
Ogi grįžusysis ieškoti to batelyčio, tos pirštinaitės akylauja ant žemės, ant tako, ant šaligatvio, kur ir pametęs, kur ir turėjo iškristi iš kišenės ar rankinės.
Mat kaip išeina. Geradarių pagalbininkų geri veiksmai benaudžiai, oi, benaudžiai. Čia strykt liaudies patarlė ir išsiviepia: „Gerais norais (darbais) pragaras grįstas“.
Tiek, Virgi, tiek mano liežuvavimo.
Ričardas Toks


— Dėkui, Ričardai, už kolekcijos papildus ir paliežuvavimą. Ką čia ir bepridursi? Patylėt, nesikišt, palikt, kaip yr, kai man daug sunkiau sekas negu pareikšt savo nuomonę, pataisyt, patvarkyt – prigimtis žmonių, kai kurių, matyt, tokia – pasaulio tobulintojų, nors tas pasaulis netobulėja, nepaiso pastangų ir norų. Kol vieną skylę lopai, dvi kitos atsiranda.

(364) Du mėlynu

Coll. Justės du siuntiniu:

1→
Prieš pusvalandį [= 2020-05-28, 18:32], Veržuvos hidrografinis draustinis.

← 2
Vakar [= 2020-06-03] netoli Vismaliukų.
Po lietaus toks gaiviai ryškus pasirodė ↓


















— Ačiū, Juste, už kolekcijos miškinius papildus – tikriniai [batai, ne mažiau džiuginantys negu baravykai] :)

(363) Pinigų, tfū! – batų medis

[tas karantinas kažkaip buvo visai užspaudęs norą daryt dar ką nors, išskyrus būtinuosius darbus; atsiprašau, kad kolekciją imu pildyt tik dabar]

Karolina M. atsiųstas kolekcijos papildas:

Sveiki, Virginijau,
štai kokią batų gausą vakar radau S. Žukausko gatvėje!
Beje, panašų sunešiotų batų medį turi mano žygeivių klubas, įdomu, kas ką nukopijavo :)
S. Žukausko gatvė, 2020-05-22

— Dėkui, Karolina, už siuntinį.
Dėl tų batų medžių, kas nuo ko nusižiūrėjo: gal klystu, bet ar ne iš Amerikos šitas dalykas atkeliavo? Pagooglinus the shoe tree, ima lįst vietovardžiai Oregonas, Lyndonvillis, Milltownas etc. Dabar tai jau, regis, globalus reiškinys :)

(362) Papušinis rudasis

Vakar atkeliavo kolekcijos papildas iš uostamiesčio:

Gera diena,
Donata M. paakino savo radinio portretą nusiųsti Jums. Tai ir išdrįsau padaryti. :)
Pagavau jį šiandien (gegužės 12 d. apie 7.15 val.) Klaipėdoje, Priestočio ir Herkaus Manto gatvių sankirtoje.
Tai tiek. Linkėjimai iš Klaipėdos. Čia puiki diena.

— Nuoširdžiai ačiū, Gitana! Matot, kaip paprasta tapt batautoja. Klaipėdoj jūs pirmoji.