(589) Pamestinukas

Vakar [batautojų dievas Batautis] nusprendė pasigailėt —vg—: netoli namų, priešais Vilniaus rajono polikliniką Pašilaičiuos ant šaligatvio mestelėjo batą – še, pasidžiauk. Pasidžiaugiau.

Daugmaž aišku, kaip tas batas ten atsirado: greičiausiai iškrito iš kokio krepšio, kuris atkeliavo šalio stovinčio Bolto bagažinėj. Netrukus turėtų būt rastas.

2024 III 25 Pirmadienio rytą keliaudamas darban nutariau patikrint, ar šeštadienį užfiksuotas batas tebėr. (Tikėjau, kad nebebus.) Tebėr (nors ir nebe toj pačioj vietoj). O mašinos, prie kurios gulėjo vandenbatis, nebėr. Ankstesnis spėjimas, kaip tas batas ten atsirado, subliuško.

(566) Κρήτbačiai

Spalio vidury buvau Kretoj. Sala Viduržemio jūroj, – žinios iš mokyklinio geografijos vadovėlio; kad jūrą sudaro jūros – irgi žinau, bet na nelogiška dalį ir visumą vadint tuo pačiu vardu (taip, juokinga kabinėtis prie tokių dalykų).

Teko pavaikščiot Kretos (daugiau) ir Libijos jūrų pakrantėm – ir nė vieno radinio, kurį būtų galima pavadint jūrbačiu, t.y. jūros pakrantėn išmestu batu (Baltijos pajūriu vaikštant labai didelė tikimybė tokį rast, todėl ir ten tikėjaus rasiąs); pagalvojau: gal srovės dėtos? Dešinėj – įrodymai iš Kretos ir Libijos pajūrių, kad rimtai ieškojau – bet tik tiek, dviejų padų gabaliukus, teradau.

Palei visą šiaurinę, į Europą žiūrinčią salos pakrantę eina greitkelis (išgooglinau, kad tai European route E75 baigiamoji atkarpa). Miestai, gyvenvietės abipus to kelio. Viešbutį Skaletoj, kuriame miegojom ir valgėm, ir jūrą skiria būtent tas greitkelis. Išminti takai tiesiai greitkelio link – absoliuti dauguma ar autobusų stotelę, ar jūrą pasiekia pažeisdami kelių eismo taisykles: pasižiūri vienon pusėn, pasižiūri kiton – ir bėgte kiton pusėn. Negerai. Turi būt kitas, saugus ir teisingas būdas kirst greitkelį, turi būt požeminės perėjos. Vieną radom nuo viešbučio pasukę dešinėn, už kokio 100 m; nepanašu, kad kas ja dažnai naudotųs – krūmai pridengia, viduj pavasariniai vandenys prinešę žemių, eit tenka susikūprinus. Priešpaskutinę atostogų dieną (X 16) pagalvojau: reikia rast kitą požeminę perėją, ji turėtų būt pasukus nuo viešbučio šalutiniu keliu kairėn. Kiek teks pėdint – neturėjau supratimo, tiesiog ėjau dairydamasis į pakeles. Ir buvo atlyginta – du radiniai; tikri, abejonių nekeliantys.

Ta antra požeminė perėja (įėjimą radau paėjęs apie 400 m) ilga (nežinau, gal kokie 50 m); vos įėjęs patenki, galima sakyt, visiškon tamson, nes – lenkta; tik maždaug 2/3 kelio nuėjęs pamatai šviesą tunelio gale;

 

išlindus prie jūros – pora, sukėlusi abejonių (nufotografavau stovėdamas nugara į jūrą, kad matytųs anga, pro kurią išlindau). — Labai jau tvarkingai tie crocsai padėti; gal kas ateina požemine perėja iki pajūrio avėdamas įprastus batus, čia persiauna ir vaikšto pajūriu? Gal. Bet tuo metu vieniša crocsų pora atrodė kaip niekieno, kaip galimas batautojo radinys; taip, nors ir abejotinas.

— ir dar noris parodyt du radiniu ir papasakot, kaip juos diskvalifikavau.

1: prie akmenų tvoros kabančią porą pastebėjau X 12, kai buvom pirmąkart nuėję pasivaikščiot pajūriu ties Skaleta. Iškart supratau: niekaip neišeina šito apavo, skirto vaikščiot po pakrantės akmenis, vadint kaip nors -mestu (nei pa-, nei nu-, nei su kitu priešdėliu); naudojami kabikai, nėr abejonių.

2 [ilgesnė istorija]: X 14, jau grįžtam į šiaurę, kas mėgsta maudytis – laimingas paplaukiojęs Libijos jūroj, įsiminęs vietovardžius, prie kurių pridedamas beach, – Damnoni ir Preveli; autobusas paskutinį kartą sustoja pajūrio miestuke Plakias, visiems siūloma pavalgyt. Ne, nevalgysim, nes po kelių valandų – soti vakarienė. Einam pasivaikščiot. Šaligatviu, kairėj – jūra. Kur akys nukrypę, ko ieško – savaime aišku. Einam einam, einam ir prienam tiltą (upelė Kotsifos įteka jūron); va toj vietoj ir pamatau ne tik pakrante krypuojančią cairiną moschatą (ją), bet ir apavo porą; tiesiai prie jūros neprieisi, nuo tilto nešoksi, per aplinkui tenka; nufotografuoju, džiaugiuos. Pasėdim ant suoliuko pajūry, grįžtam atgal tuo pačiu keliu ir – pamatau žveją, basą: 99,9, ne, 100 nuošimčių, kad tos šlepės – jo (aišku, mačiau tą iki pusės nuogą žveją ir kai ėjom į priekį, bet neužfiksavau, kad jis basas ant akmenų stovi). — Ir radinį tenka diskvalifikuot.

(537) Metonimijėlė

Savaitgalį teko būt Kaune. Su nakvyne. Iš ryto išlindęs parūkyt, pastebėjau šitą bato metonimijėlę.

Taip, juokinga, kad net visiškas užuominas rankioju. Bet ką daryt, jei baisiai noris neprarast batautojo vardo, likt tik kolekcijos pildytoju? Aišku, tai irgi garbingos pareigos, bet tačiau...

Šalia Vytauto pr. 83, 2023 VI 24

(516) Metonimija IV

— šeštadienį, 18-ą, bent priešpiet, kiek atsimenu, buvo labai pavasariškas oras – išėjom su drauge pasivaikščiot: įstrižai kirtom Pašlaičius – nuo EMSI degalinės (Laisvės pr. 80B) Sviliškių gatvės link; prie „Aušros“ mokyklos-darželio (Medeinos g. 5), žiūriu, bato metonimija guli.

— imu įtarinėt, kad išties man tik tiek ir telemta rast –

dalį vietoj visumos :)

(512) Metonimija III

Užvakar, antradienį, į susitikimą su būsimom menotyros bakalaurėm VDA Titanike keliavau ne iš darbo, o tiesiai iš namų. A46 iki Skalvijos stotelės, likusi kelio dalis – savom kojom.

Vos pradėjus žingsniuot, ties Kasiulio muziejum, žiūriu, – bato metonimija – padas – guli.

Na, bent tiek. Vis šis tas.

Kitos metonimijos

(414) Metonimija

(436) Metonimija II

(446) Šventinė metonimija

(451) Balta balta, bet ne vyšnios viršūnė

Šeštadienio (V 14) pavakary grįžęs iš Mykolaičio-Putino Dienoraščio, 1938–1945 pristatymo, išvedžiau keturkoję savaitgalinę paglobotinę, taip sakant, pasivaikščiot. Jau netoli vieta, kur atliekami reikalai. Žvilgt dešinėn – baltut baltutėlė šlepetė (matomo pastato adresas Laisvės pr. 77D).

(Pirmąkart pasigailėjau, kad kišenėj paprastas, o ne išmanusis telefonas. Teko grįžt, jau vienam, su fotoaparatu.)

(447) Netyčiukas

Jau senokai, III 14, šitą šlepetę netyčia pastebėjau Instituto kieme. Nufotografavau, ir iškrito iš galvos.

Šiandien prisiminiau.

Beje, regis, išsiaiškinau, kaip ta šlepetė čia atsirado. Pasak gan patikimo šaltinio, ją mašinoj vežiojos vienas iš sargų, kad turėtų kuo šunį pažaidint.

Matyt, šuniui nusibodo ar nesinorėjo lakstyt (dantų žymių lyg ir nematyt), o šeimininkas tingėjo eit pasiimti.

(445) Tiltobačiai

Aptingau; nebeprisiruošiu, tarkim, per pietus išlįst bent pusvalandžiui į lauką, paeit iki Neries – anksčiau juk eidavau ten paieškot batų.

O vakar einant iš darbo per Žirmūnų tiltą – kaip aklai vištai grūdas, net du – pora. Gražiai padėta, nosim pasukta maždaug Stalo kalno kryptim.

Dingtelėjo kvaila mintis: gal kas, žinodamas, kad kasdien po darbo apie penktą einu Tuskulėnų rimties parko stotelės link būtent ta tilto puse, tyčia padėjo batus, pradžiugint batautoją norėdamas? – Ne, netikiu.

(436) Metonimija II

Dalis vietoj visumos; jau antrąkart ta dalis – padas (anksčiau pastebėtasis – šitas).
Užvakar, XII 14, eidamas darban per Žirmūnų tiltą žiūriu – greičiausiai padas guli. Priėjau arčiau – akurat.

(Kitą rytą jau nebebuvo.)

(433) Šlapšlep[etės]

Kartais ir man kaip aklai vištai vis dar šį tą pasiseka rast.

2021 XI 21, sekmadienį, prie vieno iš daugiabučių Kalvarijų gatvėj (artimiausia viešojo transporto stotelė – Giedraičių).

(414) Metonimija

Užvakar, VIII 3, keliaudamas darban (išlipęs iš T19 Šeimyniškių stotelėj ir kulniuodamas Žirmūnų tilto link) pastebėjau šitą padą; fotografuota paėjus kelis žingsnius į priekį, kad matytųs reklaminis stendas (tebūnie šis įrašas ir Sengirės sukūrimo ir išsaugojimo fondo reklama).

Metonimija, – švystelėjo galvoj mokyklinis terminas, – padas yra bato metonija, dalis vietoj visumos. (Ir vidvidpadžiai juk metonimija – metaforos sesuo, pasak Danutės Kalinauskaitės; žr. jos puikius atsakymus į Neringos Butnoriūtės klausimus Metų naujausiam, liepos mėnesio, numery; ir Vidas M. kelissyk ten paminimas.)

(402) Kištbačiai

To, ką pastebėjau vakar eidamas per Žirmūnų tiltą darban, negali vadint pamestais batais, bet ir negali sakyt, kad tie batai siūlomi naujam šeimininkui, nes ne pora. Ir sugalvok tu man: įkišt du skirtingus batus tarp atitvaro statinių; kam? šiaip, kad linksmiau per tiltą eit būtų?

— o koks Jūsų spėjimas?

(390) Vėl prielaiptinė pora

(Pirma prielaiptinė (prie tų pačių laiptų) pora – šita, 2020 II 19 pastebėtoji.)

— retretkarčiais ir aš ką nors vis dar pastebiu; bet dažniausiai beveik tose pačiose vietose – arba pakeliui į darbą, arba pakeliui namo. Ana ir šita pora – pakeliui namo: už Britų ambasados Žirmūnų tilto link einant, dešinėj – laiptai, kuriais gali nusileist į Petro Vileišio gatvę. 2020 XI 6.

[šiems metams einant į pabaigą, artėjant kitiems, kai dažnai bus minimas Vytautas Mačernis (100-metis), iš atminties kartkarčiais iššoka jo soneto pradžia: „Praeinančiam pasaulyje praeisiu, / Kasdien suduždamas, bet išdidus“; pirma eilutė – taip, o antra – ech, ta žavi jaunystė; nieko nenoriu pasakyt, tiesiog šiaip]

(366) Sumestinė pora

Praeitą pirmadienį, VI 15, grįždamas namo iš darbo, perėjęs Žirmūnų tiltą, žiūriu, prie stulpo – pora: pradžioj pamaniau, kad tikra, bet, pasirodo, ne – skirtingų porų po vieną, nors abu juodi.
Beje, buvo kilus pagunda patraukt tą mėlyną maišą, kad negadintų vaizdo, bet pasakiau sau griežtai: ne, nevalia „gražint“, nevalia nieko judint – tokia taisyklė: tik užfiksuoti.

P.S. (2020 VII 3) Vakar gavau coll. Donatos el. klausimą su priekabu:

Ar nusifotkinai praeidamas batą prie Žirmūnų tilto?

Atsakiau, kad nusifotkinau dar kai du buvo.
Bet kur tas vienas dingo? — Kad kas pasiėmė, beveik nerealu, – na kam žmogui vienas batas? Vienakojis, sakysit? Nežinau, tikimybė beveik nulinė. Nepatikrinta versija: matyt, kas nors nuspyrė nuo šlaito apačion, kur (ant šaligatvio stovint) nesimato.
[Apžiūrėjau grįždamas namo – nėr to kito bato: dingęs.]

P.P.S. (2020 VII 25) Ne tik vienas dingęs, likusiojo raištelio nelikę, – Anita su Vidu pastebėjo ir pranešė. Vadinas, kažkas su protu sumestinę porą išskyrė, jei dar ir batraištį atsarginį išsivėrė ir pasiėmė.

(347) Dar viena pasuolinė pora

Beveik prieš septyneris metus toj pačioj vietoj – Šv. Petro ir Povilo stotelėj buvau radęs pasuolinę porą moteriškų. Vakar (apie 11 val.) žiūriu – vėl pora stovi.

Ant tų suoliukų, ypač pavasarį, mėgsta įsitaisyt benamiai; pagalvojau: gal kas iš jų žieminį apavą jau pakeitė į pavasarinį?

(345) Batliekana

Laisvės prospektą – tarp Čiobiškio ir Vilniaus rajono poliklinikos stotelių – kerta aukštos įtampos linija. Elektros tinklų prižiūrėtojai visa, kas apačioj, kartkartėm sulygina su žeme – krūmus visokius ir kt.
Vakar išėjus pasivaikščiot – žiūriu, ir batas mėgintas permalt, bet dar atpažįstamas. Liekana.

(342) Prielaiptinė pora

Na, kada nors ir man turėjo pasisekt; jei aklai vištai kartais pasiseka.
Užvakar, trečiadienį, po darbo iš Antakalnio 6 pėdinuTuskulėnų rimties parko troleibusų ir autobusų stotelėn kitapus Neries. Tuoj už Britų ambasados, prieš Žirmūnų tiltą, yra laiptai Petro Vileišio gatvės link. Žvilgt žemyn – ogi pora prie pat laiptų.

Užfiksuota nusileidus žemiau, iš apačios, kad ir ambasados tvora truputį matytųs.

(288) Žabibatis žabubatis žabobatis žababatis

Sekmadienį prieš kiną buvom aplankyt Draugės mamos.
Einant žiūrėt Širdžių damos, žiūriu, prie Gerosios vilties 20 namo, iš galo, atsukto stadiono pusėn, prikirstų krūmų visokių krūva sukrauta, o prie pat jos, ar šakos – lyg koks dyyydelis žvirblis vyriškas batas tupi.
















(Nieks lyg ir nebetvirtina memorialinių lentelių prie gyvenamųjų namų? – jei tvirtintų, prie to namo, Gerosios vilties 20, galėtų atsiras: čia gyveno Romualdas Granauskas; laiptinė kaip tik tame namo gale.)

(284) Inmemorbatis

Vakar buvom pasižiūrėt Serebrennikovo filmo Vasara.
Rodė Forum Cinemas Akropoly nuo šešių.
Išėjau iš darbo penktą, pusė šešių – jau ant Šeškinės kalno. Laiko dar yr, tad, galvoju, prasuksiu pro stadiono griuvėsius – reta proga pabataut.
Cha, nuojauta šįkart nesuvedžiojo – radau. Tokį tikrai pamestą; pernai, o gal ir anksčiau atsidūrusį pakelėj.

P.S. Tais pačiais 1962-ais gimusio Viktoro Cojaus dainos seniai patinka, o filmas – ką aš žinau, nieko tokio.