(636) Maltibačiai, arba, švelniai sykiu su Anita tariant, maltinukai

Savaitę pabuvom Maltoj (trečiadienį atskridom, trečiadienį išskridom). Pradžioj – nieko, nors tikrai žiūrinėjau. Sekmadienį (X 20) papuolėm į mugę Florianoj; nežinau, gal kitose mugėse nepastebėdavau, tik čia – prekeivių stalai uždengti staltiesėm, daugiausia baltom (kad nekristų į akis, jog stalai skirtingi?); einam su drauge, dairomės, ji vis prieina pažiūrėt iš arčiau (gal kas lauktuvėm tiktų?); o aš tik prie vieno stalo buvau sustojęs, nes batą pamačiau:

Šiaip tai čia tokie ruošiniai, vaikams; ant gretimo stalo pristatyta buvo indelių su įv. spalvų kažkokiais smulkiais biriais dalykais; jei gerai supratau, nuplėši lipnų atskiros piešinio dalies popierių, pabarstai ko nors ir tokiu būdu nuspalvini.

Nusipirkau tą batą; jei/kai užplauks koks šūdas ant smegenų, imsiuos spalvint – birūs dalykai bus Ričardo Š. padovanoti smėliukai iš įvairiausių pasaulio vietų.

Gerą valandą užtrukom toj mugėj; einant Tritonų fontano link (veikia tik savaitgaliais? penktadienį neveikė; tuoj už to fontano prasideda sostinė Valletta; Malta – šalis be tarpų, viskas ten sulipę sukibę; tarpams vietos nėr) ties Kristaus Karaliaus skulptūra – žiūriu, batai. — Taip, negali sakyt, kad pamesti; vieno iš prekeivių batai; matyt, basom kur nors paėjo – gal iki fontano? daiktai irgi likę.

Tik dabar pastebėjau, kad tie balti batai su žyme, kuri siejas su Ukraina, – prie batraiščio skylučių įsiūta mėlyna-geltona juostelė.

Beje, ir Maltoj (konkrečiai – Sliemoj) mačiau Ukrainos vėliavų, pritvirtintų prie daugiabučių balkonų.

Jeigu būni kokioj šaly ir neapžiūri bent vienų kapinių, vadinas, tik pusiau buvai; nes mirusių neaplankei (tokia vg nuomonė, tik nuomonė).

Maltoj aplankėm dvejas kapines. Vienas – šalia senosios sostinės Mdinos esančiam Rabate (mažytes, pritutintas). Kitas, kolonijinių laikų, kuriose britų prilaidota, – Ta' Braxia Cemetery – esančias pakeliui iš Sliemos (kurioj nakvodavom) į Vallettą. Kai tik pirmąkart važiavom į sostinę akys už tų kapinių užkliuvo. Bandėm apžiūrėt pirmadienį (X 21) popiet, grįždami iš Marsaxlokko; išlipom neprivažiavę Florianos, paėjom atgal – deja deja, visi vartai užrakinti. Vakare išgooglinom, kad kapinės atidarytos būna tik porinėm dienom priešpiet. Kitąryt – antras bandymas. — Ech, kartais naudinga nebūt labai padoriam, vaikščiot tik šaligatviais. Nukertam kampą per mašinų stovėjimo aikštelę? Nukertam. Ir va tos aikštelės vidury – pirmas tikras batautojo radinys.

Apžiūrėję kapines nusprendėm: laiko iki vakaro per akis, ogi imkim ir pėsčiomis grįžkim Sliemon; kad būtų galimybė persigalvot (ai, pavargom, pasinaudokim viešuoju transportu), nusprendėm eit tuo maršrutu, kuriuo važiuoja autobusas. Einam einam, einam einam, kur esam – neaišku (kad vienas miestelis [angliškai kaimu, village, vadinamas] baigės ir prasidėjo jau kitas – tesuprasi tik iš ženklų-užrašų). Žiūrim – prieky bažnyčia; didoka, atskiras pastatas, o ne įduras į statinių eilę, kaip dažnai būna; beje, gal tik man Maltos bažnyčios pasirodė panašios viena kitą, architektūros prasme? Priėjom, panašu – uždaryta; sakau, prieisiu, užsifiksuosiu, kas čia per viena.

Aha, san Ġużepp turėtų būt šv. Juozapas, parrokkjali panašu į parapiją, o pirmas žodis, knisja, niekas kita, tik bažnyčia. (Jau vakare pagooglinau, kur ta bažnyčia stovi; lietuviškai ją derėtų vadint Kalkaros Šv. Juozapo bažnyčia.)

— Išsiaiškinęs – žvilgt už kampo. O ten, prie pat bažnyčios sienos, – padas guli. Nufotografavau šiek tiek atsiraukęs.

Štai tiek tikrų ir netikrų maltinukų.

(Teksto gal ir per daug pribaksnojau; atsiprašau.)

(609) Sėliškas vidpadis

Prieš savaitę, 2024 VI 20 iš ryto, teko būt prie ir ant Juodonių piliakalnio. Stabtelėjusiems papėdėj Vykintas Vaitkevičius papasakojo apie sėlius, šį tą iš piliakalnio archeologinių tyrimų istorijos; kai užkopėm į viršų, pratęsė pasakojimą apie patį piliakalnį. — Gasiliūnas toks padaras, kurs nelabai mėgsta būt būry. Mieliau iš šono žiūri ir klausos. Ir kai buvom piliakalnio aikštelėj vis atstu nuo daugumos laikiaus, aplinkui dairiaus. Besidairant akys ir užkliuvo už vidpadžio, gulėjusio vakarinio šlaito viršuj (nufotografavau iš coll. Loretos M. pasiskolinęs išmanųjį telefoną [ačiū!]; kad vaizdas būtų „geresnis“, teko šiek tiek nusileist šlaitu). O netrukus visi apžiūrėjom tam vakariniam šlaite, žemėliau negi vidpadis, esantį didžiulį akmenį. Vykintas apie jį papasakojo ir iš Vaižganto (visai netoli, Malaišiuos, gimusio) Pragiedrulių pacitavo. Vos pamatęs knygą, iškart atpažinau: tai 1989-ų leidimas, kurio dailininkas – aa. Romas Orantas. Turiu savo bibliotekoj būtent šitą. Pacitavo iš antros dalies, „Vaduvų krašto“, gabaliuko „Lietuvos Žodis“. Sūnaus Sauliaus paklausta, ar kada buvusi piliakalny, Iešmantienė „pasidavė sūnaus provokacijai ir ėmė liežuviu it miliniu klebetuoti, gal ne tiek Sauliui, kiek savo atminimams:

– Buvau, kur būsiu nebuvus, nors tai nebe mūsų dalis. Tai buvo seniai, kai jauna dar tebebuvau, kai visa, kas baisu, į save traukė. Dabar ko gi aš ten bevaikščiosiu? Galvos paguldytų? Dievai jo nematai! Nerami tai vieta ne tiktai vidudienį ar vidunaktį. Ten juda, ten stuksi. Ten uola [tas akmuo] iš šono balon [iki šiol vakarinėj papėdėj šlapynė] kiek jau amžių griūva ir vis neišgriūva. It koks kamštis. Mūsų jaunimas jau nebe kartą mėgino ją pakasti ir žemyn nuritinti. Tik nieko nepadarė. Esama kietai užkeiktos. Ir tasai ją tenuritins, kurs įspės – Žodį. Šito Žodžio patys lietuviai nebežino. Jį bežino kaimynai. Tik pavydėdami nepasako lietuviams. Nes kad pasakytų ar patys lietuviai susiprastų, atsivertų Piliakalnis, atsidarytų dabar ta uola užristos durys, pasirodytų – Nauja Valstybė, kur visi miega, žmonės ir kareiviai, kur visi Lietuvos ginklai ir turtai.“ (p. 468) — Čia ir įbeskim STOP.

(605) Dar vienas pakelibatis, aukštaitiškas

[ech, vis sunkiau daros sugalvot pavadinimą, kokio dar nebuvo; pakelibačių buvo ne vienas, štai dar vienas, ir, manau, ne paskutinis]

Penktadienį buvau nuvežtas į Biržus (ir parvežtas, ne pėsčias grįžau Vilniun). Važiuojant į ten prieš pat Pumpėnus pastebėjau šalikelėj batą. Garsiai konstatavau faktą nelabai tikėdamas, kad sūnus ryšis sustot, kad tėvas patenkintų savo užgaidą. Ir viešai: dėkui, Pauliau!

(602) Pakelipadis

Šeštadienį buvau Pasvaly, Krinčine, Juodžionyse (paminėtos

140-osios prof. Vladimiro Šilkarskio gimimo metinės).

Grįžau autobusu. Skaityt nebesinorėjo, tad spoksojau pro langą.

Panevėžy, autobusui sukant į stotį, žiūriu – kelkrašty žalias padas guli. Sustojo. Klausiu vairuotojo: kiek stovėsim? Kokias 5 min. – Capt iš kuprinės aparatą ir beveik bėgte iki pado.

Štai ta bato užuomina.

(589) Pamestinukas

Vakar [batautojų dievas Batautis] nusprendė pasigailėt —vg—: netoli namų, priešais Vilniaus rajono polikliniką Pašilaičiuos ant šaligatvio mestelėjo batą – še, pasidžiauk. Pasidžiaugiau.

Daugmaž aišku, kaip tas batas ten atsirado: greičiausiai iškrito iš kokio krepšio, kuris atkeliavo šalio stovinčio Bolto bagažinėj. Netrukus turėtų būt rastas.

2024 III 25 Pirmadienio rytą keliaudamas darban nutariau patikrint, ar šeštadienį užfiksuotas batas tebėr. (Tikėjau, kad nebebus.) Tebėr (nors ir nebe toj pačioj vietoj). O mašinos, prie kurios gulėjo vandenbatis, nebėr. Ankstesnis spėjimas, kaip tas batas ten atsirado, subliuško.

(566) Κρήτbačiai

Spalio vidury buvau Kretoj. Sala Viduržemio jūroj, – žinios iš mokyklinio geografijos vadovėlio; kad jūrą sudaro jūros – irgi žinau, bet na nelogiška dalį ir visumą vadint tuo pačiu vardu (taip, juokinga kabinėtis prie tokių dalykų).

Teko pavaikščiot Kretos (daugiau) ir Libijos jūrų pakrantėm – ir nė vieno radinio, kurį būtų galima pavadint jūrbačiu, t.y. jūros pakrantėn išmestu batu (Baltijos pajūriu vaikštant labai didelė tikimybė tokį rast, todėl ir ten tikėjaus rasiąs); pagalvojau: gal srovės dėtos? Dešinėj – įrodymai iš Kretos ir Libijos pajūrių, kad rimtai ieškojau – bet tik tiek, dviejų padų gabaliukus, teradau.

Palei visą šiaurinę, į Europą žiūrinčią salos pakrantę eina greitkelis (išgooglinau, kad tai European route E75 baigiamoji atkarpa). Miestai, gyvenvietės abipus to kelio. Viešbutį Skaletoj, kuriame miegojom ir valgėm, ir jūrą skiria būtent tas greitkelis. Išminti takai tiesiai greitkelio link – absoliuti dauguma ar autobusų stotelę, ar jūrą pasiekia pažeisdami kelių eismo taisykles: pasižiūri vienon pusėn, pasižiūri kiton – ir bėgte kiton pusėn. Negerai. Turi būt kitas, saugus ir teisingas būdas kirst greitkelį, turi būt požeminės perėjos. Vieną radom nuo viešbučio pasukę dešinėn, už kokio 100 m; nepanašu, kad kas ja dažnai naudotųs – krūmai pridengia, viduj pavasariniai vandenys prinešę žemių, eit tenka susikūprinus. Priešpaskutinę atostogų dieną (X 16) pagalvojau: reikia rast kitą požeminę perėją, ji turėtų būt pasukus nuo viešbučio šalutiniu keliu kairėn. Kiek teks pėdint – neturėjau supratimo, tiesiog ėjau dairydamasis į pakeles. Ir buvo atlyginta – du radiniai; tikri, abejonių nekeliantys.

Ta antra požeminė perėja (įėjimą radau paėjęs apie 400 m) ilga (nežinau, gal kokie 50 m); vos įėjęs patenki, galima sakyt, visiškon tamson, nes – lenkta; tik maždaug 2/3 kelio nuėjęs pamatai šviesą tunelio gale;

 

išlindus prie jūros – pora, sukėlusi abejonių (nufotografavau stovėdamas nugara į jūrą, kad matytųs anga, pro kurią išlindau). — Labai jau tvarkingai tie crocsai padėti; gal kas ateina požemine perėja iki pajūrio avėdamas įprastus batus, čia persiauna ir vaikšto pajūriu? Gal. Bet tuo metu vieniša crocsų pora atrodė kaip niekieno, kaip galimas batautojo radinys; taip, nors ir abejotinas.

— ir dar noris parodyt du radiniu ir papasakot, kaip juos diskvalifikavau.

1: prie akmenų tvoros kabančią porą pastebėjau X 12, kai buvom pirmąkart nuėję pasivaikščiot pajūriu ties Skaleta. Iškart supratau: niekaip neišeina šito apavo, skirto vaikščiot po pakrantės akmenis, vadint kaip nors -mestu (nei pa-, nei nu-, nei su kitu priešdėliu); naudojami kabikai, nėr abejonių.

2 [ilgesnė istorija]: X 14, jau grįžtam į šiaurę, kas mėgsta maudytis – laimingas paplaukiojęs Libijos jūroj, įsiminęs vietovardžius, prie kurių pridedamas beach, – Damnoni ir Preveli; autobusas paskutinį kartą sustoja pajūrio miestuke Plakias, visiems siūloma pavalgyt. Ne, nevalgysim, nes po kelių valandų – soti vakarienė. Einam pasivaikščiot. Šaligatviu, kairėj – jūra. Kur akys nukrypę, ko ieško – savaime aišku. Einam einam, einam ir prienam tiltą (upelė Kotsifos įteka jūron); va toj vietoj ir pamatau ne tik pakrante krypuojančią cairiną moschatą (ją), bet ir apavo porą; tiesiai prie jūros neprieisi, nuo tilto nešoksi, per aplinkui tenka; nufotografuoju, džiaugiuos. Pasėdim ant suoliuko pajūry, grįžtam atgal tuo pačiu keliu ir – pamatau žveją, basą: 99,9, ne, 100 nuošimčių, kad tos šlepės – jo (aišku, mačiau tą iki pusės nuogą žveją ir kai ėjom į priekį, bet neužfiksavau, kad jis basas ant akmenų stovi). — Ir radinį tenka diskvalifikuot.

(537) Metonimijėlė

Savaitgalį teko būt Kaune. Su nakvyne. Iš ryto išlindęs parūkyt, pastebėjau šitą bato metonimijėlę.

Taip, juokinga, kad net visiškas užuominas rankioju. Bet ką daryt, jei baisiai noris neprarast batautojo vardo, likt tik kolekcijos pildytoju? Aišku, tai irgi garbingos pareigos, bet tačiau...

Šalia Vytauto pr. 83, 2023 VI 24

(516) Metonimija IV

— šeštadienį, 18-ą, bent priešpiet, kiek atsimenu, buvo labai pavasariškas oras – išėjom su drauge pasivaikščiot: įstrižai kirtom Pašlaičius – nuo EMSI degalinės (Laisvės pr. 80B) Sviliškių gatvės link; prie „Aušros“ mokyklos-darželio (Medeinos g. 5), žiūriu, bato metonimija guli.

— imu įtarinėt, kad išties man tik tiek ir telemta rast –

dalį vietoj visumos :)

(512) Metonimija III

Užvakar, antradienį, į susitikimą su būsimom menotyros bakalaurėm VDA Titanike keliavau ne iš darbo, o tiesiai iš namų. A46 iki Skalvijos stotelės, likusi kelio dalis – savom kojom.

Vos pradėjus žingsniuot, ties Kasiulio muziejum, žiūriu, – bato metonimija – padas – guli.

Na, bent tiek. Vis šis tas.

Kitos metonimijos

(414) Metonimija

(436) Metonimija II

(446) Šventinė metonimija

(451) Balta balta, bet ne vyšnios viršūnė

Šeštadienio (V 14) pavakary grįžęs iš Mykolaičio-Putino Dienoraščio, 1938–1945 pristatymo, išvedžiau keturkoję savaitgalinę paglobotinę, taip sakant, pasivaikščiot. Jau netoli vieta, kur atliekami reikalai. Žvilgt dešinėn – baltut baltutėlė šlepetė (matomo pastato adresas Laisvės pr. 77D).

(Pirmąkart pasigailėjau, kad kišenėj paprastas, o ne išmanusis telefonas. Teko grįžt, jau vienam, su fotoaparatu.)

(447) Netyčiukas

Jau senokai, III 14, šitą šlepetę netyčia pastebėjau Instituto kieme. Nufotografavau, ir iškrito iš galvos.

Šiandien prisiminiau.

Beje, regis, išsiaiškinau, kaip ta šlepetė čia atsirado. Pasak gan patikimo šaltinio, ją mašinoj vežiojos vienas iš sargų, kad turėtų kuo šunį pažaidint.

Matyt, šuniui nusibodo ar nesinorėjo lakstyt (dantų žymių lyg ir nematyt), o šeimininkas tingėjo eit pasiimti.

(445) Tiltobačiai

Aptingau; nebeprisiruošiu, tarkim, per pietus išlįst bent pusvalandžiui į lauką, paeit iki Neries – anksčiau juk eidavau ten paieškot batų.

O vakar einant iš darbo per Žirmūnų tiltą – kaip aklai vištai grūdas, net du – pora. Gražiai padėta, nosim pasukta maždaug Stalo kalno kryptim.

Dingtelėjo kvaila mintis: gal kas, žinodamas, kad kasdien po darbo apie penktą einu Tuskulėnų rimties parko stotelės link būtent ta tilto puse, tyčia padėjo batus, pradžiugint batautoją norėdamas? – Ne, netikiu.

(436) Metonimija II

Dalis vietoj visumos; jau antrąkart ta dalis – padas (anksčiau pastebėtasis – šitas).
Užvakar, XII 14, eidamas darban per Žirmūnų tiltą žiūriu – greičiausiai padas guli. Priėjau arčiau – akurat.

(Kitą rytą jau nebebuvo.)

(433) Šlapšlep[etės]

Kartais ir man kaip aklai vištai vis dar šį tą pasiseka rast.

2021 XI 21, sekmadienį, prie vieno iš daugiabučių Kalvarijų gatvėj (artimiausia viešojo transporto stotelė – Giedraičių).

(414) Metonimija

Užvakar, VIII 3, keliaudamas darban (išlipęs iš T19 Šeimyniškių stotelėj ir kulniuodamas Žirmūnų tilto link) pastebėjau šitą padą; fotografuota paėjus kelis žingsnius į priekį, kad matytųs reklaminis stendas (tebūnie šis įrašas ir Sengirės sukūrimo ir išsaugojimo fondo reklama).

Metonimija, – švystelėjo galvoj mokyklinis terminas, – padas yra bato metonija, dalis vietoj visumos. (Ir vidvidpadžiai juk metonimija – metaforos sesuo, pasak Danutės Kalinauskaitės; žr. jos puikius atsakymus į Neringos Butnoriūtės klausimus Metų naujausiam, liepos mėnesio, numery; ir Vidas M. kelissyk ten paminimas.)

(402) Kištbačiai

To, ką pastebėjau vakar eidamas per Žirmūnų tiltą darban, negali vadint pamestais batais, bet ir negali sakyt, kad tie batai siūlomi naujam šeimininkui, nes ne pora. Ir sugalvok tu man: įkišt du skirtingus batus tarp atitvaro statinių; kam? šiaip, kad linksmiau per tiltą eit būtų?

— o koks Jūsų spėjimas?