(566) Κρήτbačiai

Spalio vidury buvau Kretoj. Sala Viduržemio jūroj, – žinios iš mokyklinio geografijos vadovėlio; kad jūrą sudaro jūros – irgi žinau, bet na nelogiška dalį ir visumą vadint tuo pačiu vardu (taip, juokinga kabinėtis prie tokių dalykų).

Teko pavaikščiot Kretos (daugiau) ir Libijos jūrų pakrantėm – ir nė vieno radinio, kurį būtų galima pavadint jūrbačiu, t.y. jūros pakrantėn išmestu batu (Baltijos pajūriu vaikštant labai didelė tikimybė tokį rast, todėl ir ten tikėjaus rasiąs); pagalvojau: gal srovės dėtos? Dešinėj – įrodymai iš Kretos ir Libijos pajūrių, kad rimtai ieškojau – bet tik tiek, dviejų padų gabaliukus, teradau.

Palei visą šiaurinę, į Europą žiūrinčią salos pakrantę eina greitkelis (išgooglinau, kad tai European route E75 baigiamoji atkarpa). Miestai, gyvenvietės abipus to kelio. Viešbutį Skaletoj, kuriame miegojom ir valgėm, ir jūrą skiria būtent tas greitkelis. Išminti takai tiesiai greitkelio link – absoliuti dauguma ar autobusų stotelę, ar jūrą pasiekia pažeisdami kelių eismo taisykles: pasižiūri vienon pusėn, pasižiūri kiton – ir bėgte kiton pusėn. Negerai. Turi būt kitas, saugus ir teisingas būdas kirst greitkelį, turi būt požeminės perėjos. Vieną radom nuo viešbučio pasukę dešinėn, už kokio 100 m; nepanašu, kad kas ja dažnai naudotųs – krūmai pridengia, viduj pavasariniai vandenys prinešę žemių, eit tenka susikūprinus. Priešpaskutinę atostogų dieną (X 16) pagalvojau: reikia rast kitą požeminę perėją, ji turėtų būt pasukus nuo viešbučio šalutiniu keliu kairėn. Kiek teks pėdint – neturėjau supratimo, tiesiog ėjau dairydamasis į pakeles. Ir buvo atlyginta – du radiniai; tikri, abejonių nekeliantys.

Ta antra požeminė perėja (įėjimą radau paėjęs apie 400 m) ilga (nežinau, gal kokie 50 m); vos įėjęs patenki, galima sakyt, visiškon tamson, nes – lenkta; tik maždaug 2/3 kelio nuėjęs pamatai šviesą tunelio gale;

 

išlindus prie jūros – pora, sukėlusi abejonių (nufotografavau stovėdamas nugara į jūrą, kad matytųs anga, pro kurią išlindau). — Labai jau tvarkingai tie crocsai padėti; gal kas ateina požemine perėja iki pajūrio avėdamas įprastus batus, čia persiauna ir vaikšto pajūriu? Gal. Bet tuo metu vieniša crocsų pora atrodė kaip niekieno, kaip galimas batautojo radinys; taip, nors ir abejotinas.

— ir dar noris parodyt du radiniu ir papasakot, kaip juos diskvalifikavau.

1: prie akmenų tvoros kabančią porą pastebėjau X 12, kai buvom pirmąkart nuėję pasivaikščiot pajūriu ties Skaleta. Iškart supratau: niekaip neišeina šito apavo, skirto vaikščiot po pakrantės akmenis, vadint kaip nors -mestu (nei pa-, nei nu-, nei su kitu priešdėliu); naudojami kabikai, nėr abejonių.

2 [ilgesnė istorija]: X 14, jau grįžtam į šiaurę, kas mėgsta maudytis – laimingas paplaukiojęs Libijos jūroj, įsiminęs vietovardžius, prie kurių pridedamas beach, – Damnoni ir Preveli; autobusas paskutinį kartą sustoja pajūrio miestuke Plakias, visiems siūloma pavalgyt. Ne, nevalgysim, nes po kelių valandų – soti vakarienė. Einam pasivaikščiot. Šaligatviu, kairėj – jūra. Kur akys nukrypę, ko ieško – savaime aišku. Einam einam, einam ir prienam tiltą (upelė Kotsifos įteka jūron); va toj vietoj ir pamatau ne tik pakrante krypuojančią cairiną moschatą (ją), bet ir apavo porą; tiesiai prie jūros neprieisi, nuo tilto nešoksi, per aplinkui tenka; nufotografuoju, džiaugiuos. Pasėdim ant suoliuko pajūry, grįžtam atgal tuo pačiu keliu ir – pamatau žveją, basą: 99,9, ne, 100 nuošimčių, kad tos šlepės – jo (aišku, mačiau tą iki pusės nuogą žveją ir kai ėjom į priekį, bet neužfiksavau, kad jis basas ant akmenų stovi). — Ir radinį tenka diskvalifikuot.