Dėl žodžių ir darbų 2010-08-10

Dėl žodžių ir darbų (2010-08-10): Aišku, LKŽ nėra žodžio batauti. Bet galima imtis tokios veiklos. O jai įvardinti reikia žodžio.
Jei bent keli grybaudami ne tik uogaus, bet dar ir bataus, atsiras šansas gyvuot ir žodžiui.
Užfiksavus batą miške, šalikelėj ar dar kur nors, galima jį pasiimt į namus ir imtis asambliažą kurti. Jei seksis, ir parodą surengti.
Eksponuot ant grindų. Batavimas įgautų aukštesnį statusą, gal net A.A. dėmesį atkreiptų. Ir prasivertų vartai istorijon ir žodynan.
Bet visai gana tik nufotografuot batą, likusį be šeimininko, pasimetusį, – ir išsiųst el. paštu vgasiliunas@gmail.com.
Ir batautojo nekrologo pavadinimas aiškus: „XY padžiovė batus“. Skambù.

2011-11-24

(94) Demisezoniniai

Išmestieji/iškeliavusieji/pasiklydusieji etc. – visi demisezoniniais tampa – ar miške, ar mieste.
Va Justė du užtiko: miškinį, aišku, miške prie Vismaliukų, o miestinį pastebėjo šalia savo mašinos prie Žirmūnų IKI (fotografuota mobiliuoju telefonu). Ačiū!
Ir vis tiek: na kaip tie batai tokiose vietose po vieną atsiduria? Reiktų kokią teoriją sukurpt.

2011-11-08

(xviii) Kur kitas batas?

Čia toks įrašas dėl juoko, t.y. koks juokingas tampa batautojas.
Menoduobėj.com skaitydamas/žiūrėdamas Gintarės Žitkevičiūtės straipsnį „Frieze Art Fair 2011 ir pasenusių hipių karta“, užkliuvau už šios iliustracijos →

O kodėl su vienu batu? Kur kitas?

2011-10-24

(93) Palangibačiai, i

Nedaug galimybių šįmet buvo iš tikrųjų pabataut; dažniausiai tik šiaip per pietus ar po darbo kur nors pasižvalgydavau.
Praėjusį savaitgalį teko pabūt Palangoj, pavaikščiot pajūriu. Gerovė, nes žmonių nedaug.

Laimikis? Šlepetė centrinėj aikštėj šalia daugiapakopės klombos ir vyriška basutė prie pat jūros. Pastarąją, manau, jūra išmetė, kuriam laikui, didesnės bangos ir vėl nusitemps atgal.

2011-10-10

(xvii) Batai iš Berlyno blusturgio

Skaitinėdamas Kauno bienalės Tekstilė’11 katalogą, užtikau britės Marion Michell užfiksuotą istoriją:
Years ago I bought an old pair of children’s shoes on a flea-market in Berlin. They looked like two of a pair: same make, same leather, similar degree of wear and tear, but the left shoe was remarkably bigger than the right one.
The shoes moved me. They had obviously been worn extensively and repaired and repaired, with tears and cracks in the leather and tiny nails hammered in their soles. The way their confident asymmetry was so perfectly wed with two-of-the-kindness, without making a ‘proper’ pair, pierced me. But what derailed me is their link to war-time, fascism in Germany.
[...]
The crumpled newsprint I found in the shoes was from a German newspaper, 1941. Why were the shoes put aside at this time? Had the child outgrown them? Died? Had she been taken away? German history weighed in. War. The horror of the holocaust; and fascism’s denial of an imperfect body which found its terrifying expression in the elimination of ‘unwertes Leben’, of those who were deemed socially, physically and mentally unfit, a measure from which children were not excluded. On the contrary, children’s euthanasia was only stopped with the end of the war. (p. 126)
Greičiausiai šis atsitikimas ir paskatino M.M. kalbėti per batus.
Apie kitą batų menininkę žr. čia.

2011-09-27

(91) Anarchistės šlepetės ir dar šis tas

Penktadienį po darbo jau buvau nusiteikęs: ryt – grybaut, taigi ir bataut! Deja, kai kitąryt per radiją išgirdom žinių iš grybavimo čempionato, noras išsisklaidė kaip rūkas, neblaškomas vėjo; gal kitą savaitgalį, gal kas dygt pradės...
O bataut tai noris; dar sekmadienį el. paštu gavau Mindaugo radinį, na ir neištvėrė batautojo nervai. Taigi šiandien per pietus nutariau prisimint pavasarį, kai blūdinėjau paneriais. Pakartojau balandžio 13-os maršrutą: nuo Žirmūnų lig Šilo tilto kairiąja pakrante. Juk šį tą buvau radęs, gal ir šįkart pasiseks? Na, pagalvojau, blogiausiu atveju, gal kurį nors batą antrąkart užtiksiu. Deja deja, batai kaip grybai: pamatęs nepasiėmei/nenufotografavai – ir viskas, kaip skradžiai žemę. Bet nelikau be laimikio – anarchistės šlepečių porą užtikau (anarchistės – dėl spalvų: viena juoda, kita raudona), o ties ta vieta, kur pavasarį radau viršnerio kaboklį, vyriško apavo ½ ramiai sau rudeninėj saulėj šildės.

2011-09-26

(90) Pripirštuotas keistapadis

Šeštadieninis Mindaugo radinys Tappano paežerėj:
Sveikas, Virgi,
Šiandien praleidom dieną labai puikiai plaukiodami valtimi po Tappan ežerą. Vienoje vietoje yra tiltas, kuris pastatytas vamzdžiui pravesti. Taigi ten, kur žalia rodyklė, sustojom ir išlipom į krantą pasivaikščioti. Šiaip miškelis sunkiai praeinamas, bet toje vietoje, kur vamzdis eina, jis yra valomas ir atrodo kaip graži proskyna vaikščiojimui, šalia jos ir gulėjo tas numestas batas. Diena graži buvo, saulė švietė, dangus mėlynas ir balti debesys plaukė juo, o medžiai jau pradeda keisti savo lapų spalvą. Nors ir šilta buvo, ir maudytis norėjosi, bet vaizdas jau tikrai rudeniškas.
Ačiū! — Į tą padą žiūrėdamas, pirmiausia apie dizainerį galvoju: ir kaip jam atėjo galvon mintis padaryt pirštų žymes tokioj vietoj! O ten, kur iš tikrųjų pirštai su padu liečias, tikriausiai nėra jokių duobelių.

2011-09-12

(89) Paežeriniai: 1+2

Justės dovanos iš Paceikinės ežero apylinkių – vienišas padas ir besiskirianti violetinė pora su blizgiom laikomosiom.
Ačiū!

(88) Į protą – iš batų

Dar vienas Mindaugo radinys:
Va, pirmą kartą radau batų porą. Palikta Akrono universiteto teritorijoje.
Sukau galvą, kaip tą porą pavadinus; nelabai patinka, bet nieko geriau nesumąsčiau.

2011-09-04

(87) Pabradės didbatis

Va čia tai radinys – Žydronės K. Pabradės miškuose, kažkur prie karinio poligono, saulėtą rugsėjo trečiosios popietę. Didžiai ačiū už didbatį!

2011-08-31

(86) Batai plauko ir be burių

Mindaugas atsiuntė dar vieną radinį, už kurį ačiū:
Šį kartą visai ne šlepetė. O radau tą batą per pietų pertrauką vaikščiodamas savo pamėgto kanalo krantu. Iš tiesų šį kartą ėjau tiltu.
Batas slėpėsi tarp lelijų, vėžliukų ir plastiko butelių, bet vis tiek pavyko jį nufotografuot. Dar siunčiu nuotrauką ežero, į kurį tas kanalas eina.

Po atostogų dar nesijaučiu pavargęs, tad dirbu ir per pietus – o gaila; pavasarį tiek pribataudavau būtent tuo laiku.

2011-08-24

(85) Ex Turciae calceamentum

Buvo moteriškų pora iš Prancūzijos, o šita – iš Stambulo. Dosnioji kolekcijos donatorė Gitana D. prisiminė ir ten batavusi. Ačiū!

2011-08-22

(84) Keturi pabaltijiniai

Vėl gavau dovanų iš Gitanos D. (pradėjusios bataut Lukiškių aikštėj) – net keturias su bendra nuoroda: Nida, Latvija. Rugpjūtis. Ačiū, paldies!
Ta proga pataisiau tinklaraščio paantraštę. Dabar ji geriau atspindi tikrąją situaciją: batautojo radiniai virto batautojų radiniais. Išties – mūsų juk jau visa šutvė.






Kadangi šitie batai rasti pajūry, prisiminiau neseniai vėl perskaitytą Aldonos Liobytės knygą Tėveli, būk mažas (1973; jau vienąkart ją citavau). Pirmajam pasakojime apie Monikos lėlę Aili yra užfiksuota istorija bato, kurį mergaitė randa Palangoj su mama atostogaudama:

[...] ant kranto gulėjo ant šono negyva juoda antis, išskleidusi vieną sparną, jos akys buvo kaip stiklo karoliukai su apelsino spalvos apvadėliu. Dar toliau – bangų švelniai teliuskuojamas, drybsojo vyriškas batas.
– Kieno šis batas? Kodėl vienas? Kodėl jūra jį išmetė? Mamyt, sakyk tikrą teisybę! Juk laivas nenuskendo? Juk žvejo batas? Ar jūrininko?
– Ką tu, vaike! Tikriausiai jūreiviai išdykavo. Jie svaidėsi batais, kaip tu su Simu. Jie jauni, linksmi, jie mėnesių mėnesiais nemato žemės. Štai vienas išdykėlis ir sviedė batą į savo draugą. Nepataikė. Batas pliumptelėjo už borto. kapitonas rūstus, su styrančiais ūsais, neleido jūreiviui šokti į vandenį bato gelbėti. O bato savininkas labai mėgo šokti. Pats negalėjo grįžti į žemę, tai va jo batas grįžo ir šoka. (p. 17–18)

2011-08-16

(83) Welcome to NC! Ir čia bataut galima

Dar viena Mindaugo padovanota šlepetė – šįkart iš Šiaurės Karolinos:
[...] atostogavau praeitą savaitę ir neieškodamas vis tiek radau šlepetę. O palikta buvo ji šalia jūros vėžliukų lizdo. Jie labai JAV valdžios saugomi, dėl to visur pažymėti, kad žmonės nepultų kasinėti. Bet šlepetes, atrodo, palikti galima. Viskas vyko čia.
Šita, jei gerai suskaičiavau, jau septinta. Ačiū, Mindaugai! Generalinio USA šlepetautojo titulas Pačiam priklauso. Ankstesnės: šešta, penkta, ketvirta, trečia, antra, pirma.
Atsidėkodamas išsiunčiau pastebėtuosius „33“ jo pasimetusių skaičių kolekcijai (tarpžemyniniai mainai!).
P.S. Ką ten pradžioj iškando —vg—, cituodamas lydlaiškį? Pirmąjį sakinį: „Tikiuosi, vasara Tau dar nesibaigė ir dar spėji pats išbėgt pabataut. :)“ Bataut pradėjau grybaudamas, tad didžiausias viltis sieju su rudens savaitgaliais. Bus grybų – bus ir batų :)

2011-08-11

(82) Dzūkiškas apavas

Dar viena Vikos dovana iš Vainabalio miško (netoli Valkininkų).
— Ačiū!

2011-08-10

(81) Sezonas prasideda!

Pasak donatorės, Nemenčinės miškai (kažkur už Vaidotų į Ignalinos pusę).
— Ačiū, Vika!

2011-08-04

(80) Patvorinė pora

– Dovanos, dovanos, dovanos, o ką gi pats beveikiąs? – paklausit.
– Rudeniop ketinu atsigriebt, kai grybausiu, o kol kas:

Užvakar apėjau aptvertąjį monstrą Konstitucijos prospekte su viltim, kad gal kur nors rasiu plyšį ir galėsiu apžiūrėt graffičius, jei jau grožėtis iš tolo nebeliko kuo (t.y. propeleriais). Deja, deja. Va tik šitą porą patvory teradau (iš dešinės, savivaldybės pusės).

2011-08-03

(79) Naktibačiai

Kai įkėliau ex Franciae calceamentum, sulaukiau komentaro, esą tai jau nebe miškinis apavas. Na ir kas!? Užtat kiek žmonių šituo žaviu ir šiek tiek kvankt pomėgiu – batauti – užsikrėtė! Na, kaip atrodytų, jei sakyčiau: „Mmmm, ne to porūšio, netinka, atleisk...“?
Ačiū visiems! Ir Šarūnui O., dar vienam jaunėlio sūnaus draugui, ačiū – už naktibačius, užfiksuotus 2011-07-29 apie 23:00 Justiniškėse prie vieno iš daugiabučių.

(78) Šlepučių mėtymo metas tęsiasi

Va paliktos Vilniuj,
va – Akrone, OH (JAV),
o va šitos – Paryžiuj
(netoli Moulin Rouge’o liepą užfiksavo Dovilė V. – ačiū!)

(77) Girinė šleputė ir Nemenčinės ketvertukas

Justės K. dovanos (ačiū!):
Pirma – ir net ne miškinė, o girinė: Labanoro giria netoli Ilgio ežero, 2011-07-14. (Tas fone matomas šungrybiukas nuteikia viltingai – nebeilgai laukt reiks, ir – į mišką.)
Antra ilgam buvo užstrigusi mobiliajam telefone:
2011-04-13, Nemenčinė. (Įdomu, ar tebėr? Visai pakenčiamos dvi poros, nors ir žieminių.)

(76) Ex Franciae calceamentum

Radinių iš Prancūzijos kolekcijoj dar nebuvo. Yra! Ačiū jaunėlio sūnaus draugui Tautvydui P.
2011-07-15, ant paminklo kardinolui Richelieu (jei teisingai supratau, šito) postamento.

2011-07-08

(75) Nepriklausomybės tenbačiai

Dar vienas įrodymas, kad aš čia jau niekuo dėtas:) Mindaugo siuntinys (tekstas + vaizdai):
Buvo mums ilgasis savaitgalis – liepos 4, JAV nepriklausomybės diena. Taigi nuvažiavom į Pensilvaniją. Štai čia (kur žalia rodyklė, o ne ten, kur (A) burbulas) radau šlepečių.

Šiaip šlepetės man jau atsibodo, todėl šiandien tik viena, kažkiek kitaip, nors mačiau dar kelias.
O kitą bato padą taip pat ten netoli radau, šalia jo labai dailiai vandens, vėjo ir smėlio išdailintas medinis padas, kuris gal šiek tiek ir derinasi prie visos kolekcijos. 
Daugiau apie savo kelionę parašysiu savo tinklarašty, kai šiek tiek pamiegosiu.
Sėkmės.


— Ačiū, Mindaugai! O aš Mindaugines (su vardadieniu post factum!) praleidau pas tėvus Biržuos – darbus visokius dirbdamas: nuo vyšnių skynimo iki senelių kapų tvarkymo. Ir dar atostogos iki rugpjūčio 8-os: plaukimas baidarėm Širvinta etc.!

(74) Telefonbatis ir [lavon]bačiai

Kad ir ką kas sakytų (snobizmas ir pan.), smagu: žmonės pamato batą (neavimą, ne ant kojos) ir pasidalina ne tik atvaizdu, bet ir su rastim (nom.: rastis) susijusiom emocijom. Batavimas – ne kiaulių gripas, bet vis dėlto užkrečiamas (ne specialisto diagnozė:) Ofic. informacija. Ne ofic.!:
Ech, aš vėl radau batą Vilniaus gatvėj Kaune (beveik po pat poetės Dovilės Zelčiūtės langais), – praneša Viediškių [= Facebook] paštu Tatjanos R. iš Kauno. – Suprantu, kad Jus domina tik laukinės gamtos avalynė, bet išsiunčiu. Vien tik „ant smagumo“, nes vasarą žvilgsnį juk traukia visa, kas žalia. ;))
Mieloji coll. batautoja, kaip visad (ne, dažniausiai) būna: kartelė nepastebimai – žemyn, griežtieji kriterijai – blausyn, ir pasiteisinimų išdygta: esą kaupiama medžiaga lyginamajai batotyrai etc.:) Ačiū! Šiuo radiniu džiaugiuos su Jumis; bet: niekaip negaliu prisimint pavadinimo seno seno humoristinio detektyvinio serialo, kur vis pagr. agentui būdavo sukuriama įvairių „štučkių“, tarp jų – ir telefonbatis. 
P.S. (1) Dėl žalumo. Kol kas gražiausias šįmet matytas žalumas – asiūklių (dešinėj). Buvo šmėkštelėjusi galvoj mintis: vėliavos invariantai iš „natūralių“ spalvų, pvz.: rapsai–asiūkliai–raudonų plytų siena. Gal ir įdomu būtų komponuot?




Gitana D., batavusi Lukiškių aikštėj, manau, irgi безнадёжно больна (diagnozė: batautoja su literatūrkūrybos pašaliniais simptomais):
Jei rasiu, įmesiu iš maps’ų nuorodą, kur tatai įvyko. Neįtikėtina vieta: važiavom pro džiugias, skambias ir vaiskias vasaros nokime vietas, o staiga – niūruma pilkuma, sukriošę nušepę nubuvę, apžėlę supuvę – ir posūkėlis, tupintis susigūžęs berniukas, kažkur kėblinantis jaunas vyras, šiukšlinas kiemas, apleisti trobesiai... Dar už kelių šimtų metrų nieko, dangus, žemė, kelias – ir du batai. Vyras sako, lavono eisi ieškot, turi būt žolėse?
P.S. (2) Jei taip pasakė Jūsų, o ne tas „jaunas“ vyras, – deja (ne, neteisinga reakcija; tebūnie: beje), ir aš taip būčiau pamėginęs pajuokaut – 50-mečių humoras apie mirtį ir liavonus ribotas? Gal. 

2011-06-28

(73) Šlepučių metimo metas

Šlepetės mėtos ir Lietuvoj, ir Amerikoj. Tik ten ir dar visai geras palieka. Va Mindaugo radinys:
Siunčiu porą šlepečių, paliktų automobilių stovėjimo aikštelėje. Akivaizdu (nes šalia numestas pakabukas, kuriuo šlepetės būna sukabintos parduotuvėse), kad asmuo nusipirko naujas, o senąsias paliko persiavęs ir nuvažiavo. Viskas vyko čia.

2011-06-21

(xvi) Tokių nei miškuos, nei pamiškėse, nei paupiuos nerasi

Draugė Diana, apžiūrėjusi šią kolekciją,
atsiuntė keletą nuotraukų su tokiu lydlaiškiu:
‘Foot Fetish’ by Gwen Murphy is a brilliant artist who breathes new life into old shoes, by transforming them from fashion accessories into intriguing works of art. Ever since she was a little girl, Gwen liked to look at shoes and found that they were staring back at her, each pair with its own character and personality. Depending on model and how worn out they were, some shoes sometimes looked sleepy, other times grouchy or fierce, some even looked like they were singing. Young Gwen perceived them as a species of beings made entirely from pairs of identical twins, and the fascination with shoes stayed with her all the way through adulthood. Now, she collects pairs of worn out shoes and tries to bring out their personality, by literally giving them a face. She makes use of ash clay and acrylic paint to create bugged-out eyes, long faces and pouting lips, and gives each pair a unique face that expresses its unique character. Indian slippers have an exotic look, wooden shoes look blissful and primitive, while high heel shoes have somewhat of an arrogant look.
Patiko! Ačiū. Kviečiu ir jus apsilankyti: Gwen Murphy Studio.

2011-06-20

(72) M-me Butterfly šleputės

Šeštadienį vakare šalia kelionių agentūros „Glotera“ (Juozapavičiaus 3) abi pastebėjau. Manau, istorija l. paprasta: bešlepsint viena suplyšo, tai nusiavė ir kitą – toliau patraukė basom.

Sekmadienio rytą savo vietoj liko tik sveikoji; suplyšėlę, matyt, kažkas nuspyrė į gatvę.

Sekmadienio vakare tepastebėjau suplyšėlę; sveikosios (prie stulpelio likusios) nebebuvo – matyt, kiemsargis sušlavė.

Va taip ir išsiskiriama. :)

2011-06-17

(71) Vilnelinė mauduolė

Kai vasara, ir batai vandens link patraukia. Antras dovaninis vandenbatis – Dariaus K., užfiksuotas „tiesiog Vilnelėje, prie Markučių“. — Ačiū!


2011-06-15

(70) Rožinė mauduolė


























Ne Paulio Cézanne’o ir ne Sauliaus Kruopio, bet vis tiek gražu. Atsiuntė Mindaugas su tokiu paaiškinimu:
Šiandien buvo vieno mano kolegos išleistuvės, tai per pietų pertrauką visus maitino. O maisto buvo labai daug. Taigi prisivalgęs pagalvojau, kad gerai būtų išvaikščioti šiek tiek kalorijų per likusią pertraukos dalį. Nuvažiavau iki artimiausio savo gerai išminto tako ir už kelių žingsnių pastebėjau besimaudančią (o gal jau ir padu į viršų) šlepetę. Taigi vėl siunčiu į kolekciją. Aišku, suprantu, kad kanale plaukiojanti šlepetė ganėtinai skiriasi nuo miškinio bato, bet galiu pasakyt, kad medžių buvo aplink :).
Viskas vyko maždaug šioje vietoje.
Ačiū, Mindaugai; atsilygindamas galiu pasiūlyt pasižvalgyti po šią tikrų mauduolių kolekciją:)

2011-06-12

(69) Krasnuchinis vorų mylimasis

Šiandien iš pagarbos prieš trejus metus mirusiam žmogui nuėjau į mišias Dievo Apvaizdos, Švč. Jėzaus Širdies parapijos bažnyčioj (ant apsidės patupdytą angelą reiktų nupraust). Kai kunigas per pamokslą apie šv. dvasią griebėsi pavyzdžių – šešiolikmetė pastojo dėl to, kad buvo nereliginga, esą šv. dvasia ją nuo to būt apsaugojusi, – neištvėriau, išėjau. Pasivaikščiot (iki mišių pabaigos).
Radinys šalia extransformatorinės [?; rimta, plytinė, pastatyta šalia, bet kas tada čia per daiktas? su įspėjimais: atsargiai, įtampa!; žr. vaizdą dešinėj], stovinčios sankryžoj už kokių 50 m nuo bažnyčios, netoli vaikų darželio „Viltenė“:























P.S. Prie bažnyčios durų priklijuotuose skelbimuose mišių laikas ir laikas, kada galima susitikt su kunigu klebonu, nurodytas dviem kalbom: LT ir PL; ir ačiū Dievui, pagalvojau, kad to nežino LNK šou „Aš myliu Lietuvą“; kai pamačiau, kaip jie (leeetuviai) akmeniu kala lietuvišką gatvės pavadinimo lentelę ar ne Eiškiškėse [?], viskas tapo aišku: primityvizmo adoracija – akmeniu knežinkim tai, ką mes manom esant „blogį“.

2011-06-07

(68) Markutbačiukas

Nuojauta kirba, kad pačiam bataut jau lyg ir nebereiktų. Kolekcijos papildai plaukia iš visų šonų. Štai dar vienas – Dariaus K. (ačiū!).
Labai mažas batavimo radinys, iš akies – apie 8 cm. Markučių g. [Vilnius]

(xv) Batautojos radiniai New Yorke

Austės N. laiškas ir dovanos iš Brooklyno (ačiū!):
Nors vaikščiojau po Niujorko centrinį parką, bet batų ten neieškojau. Tikėjausi, kad batingiausia vieta bus ten, kur apsistojau, t.y. Niujorko dailininkų Aido Bareikio ir Ankes Weyer studija. Apšniukštinėjau jų darbo kambarius ir šį tą radau.
[Kairėj:] A.B. batai, aptikti šalia kėdės. [Dešinėj:] A.W. „bateliai“, aptikti ant darbo stalo.