Gintautas S., aktyviausias batautojas, vėl šį tą rado:
Laba diena,
trys radiniai Lietuvos pajūryje, pirmosiomis rudens dienomis.
— Ačiū! – O aš? Ką aš, nebent prie konteksto galiu prisidėt –
Charleso Simico eilėraščiu.
My Shoes
Shoes, secret face of my inner life:
Two gaping toothless mouths,
Two partly decomposed animal skins
Smelling of mice-nests.
My brother and sister who died at birth
Continuing their existence in you,
Guiding my life
Toward their incomprehensible innocence.
What use are books to me
When in you it is possible to read
The Gospel of my life on earth
And still beyond, of things to come?
I want to proclaim the religion
I have devised for your perfect humility
And the strange church I am building
With you as the altar.
Ascetic and maternal, you endure:
Kin to oxen, to Saints, to condemned men,
With your mute patience, forming
The only true likeness of myself.
Mano batai
Batai, slaptasis mano gyvenimo veidas:
Dvi žiojinčios bedantės burnos,
Dvi apirusios, pelių urvais atsiduodančios
Gyvūnų odos.
Mano brolis ir sesuo, gimę negyvi,
Tęsia savo egzistenciją jumyse,
Vesdami per gyvenimą
Neperprantamos jųjų nekaltybės link.
Kokia nauda man iš knygų,
Jeigu iš jūsų galima išskaityti
Mano žemiškojo gyvenimo Evangeliją
Ir kas toliau, ateities įvykius?
Noriu garsint religiją,
Kurią sukūriau jūsų tobulam nusižeminimui,
Ir keistą bažnyčią, kurią statau
Aplink jus kaip altorių.
Asketiški ir motiniški, jūs tveriate:
Panašios padermės kaip jaučiai, šventieji ar pasmerktieji,
Su nebylia kantrybe šlifuodami
Tikrąjį mano esybės gyvavaizdį.
— vertė Andrius Patiomkinas,
ŠA, 2015-09-04, p. 9 —
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą