(134) Upėbačiai

Minija ties Cigonaliais, liepos 3-ios ankstyvas rytas

Šįmet atostogos prasidėjo teisingai – trys dienos (liepos 2–4, antradienis–ketvirtadienis) plaukimo Minija. Buvo abejonių dėl vandens lygio, bet mums pasisekė: kaip sakė Cigonalių kaimo bene paskutinis vietinis Kazimieras, po Joninių vanduo buvo stipriai nuslūgęs, o prieš liepą vėl pakilo.
Palengvintas plaukimas buvo: pusantros dienos – tik ko nors užkąst pietums ir atsigert teko kartu plukdytis.
Baidarės buvo iš Kartenos. Pavežė iki Pakutuvėnų ir paleido įspėję: tik nepražiopsokit Cigonalų, nes ten bus nuvežti jūsų daiktai – palapinės etc.
Pirmos dienos plaukimas ir buvo įdomiausias: ir srovė kaip reikiant, ir kūlių, ant kurių geriau neužšokti, pakankamai; Dyburių kilpa – gerai. Tikrai ne batai buvo galvoj.

Cigonalių nepraplaukėm; ir kaip praplauksi, jeigu tai SPA Cigonaliai.
Daiktai jau atvežti, Kazimiero malkinėj (o gal ir kitaip tą patalpą reiktų vadint, nes Minijos kūlius akmenim vadint tai negražu esti) sukrauti. Ir pieva palei upę nušienauta, ir šašlykinė stovi, ir malkų parūpinta, ir čiobrelių arbatai gali pasiskint kokį 10 metrų į šona takeliu paėjęs; žodžiu, tikras SPA. Kazimieras, nors linksmų plaučių žmogus, vis dėlto pasiguodė, kad iš vietinių cigonališkių nieko nebelikę, kad jo kaimynystėj vis nuomoja pirtį, daugiausia klaipėdiečiams, o tie naktim vis baisią muziką (bum bum, bum bum, bum bum) leidžia, kolonėles laukan išnešę, savaitgaliais galvą net po pagalve tenka kišt, kad užmigt galėtum. Ir vis klausė, ar ko nors mums netrūksta: gal dar malkų reikia, gal vandens pritrūkot?
O batai? Batai iš Minijos išgaudyti ir po iškaba sukrauti. Tik nufotografuot beliko.

Antra diena buvo padalyta į dvi dali: pirmoji (vėl be daiktų) – iki Kartenos, ten susikraunam iš Cigonalių parvežtus daiktus ir plaukiam tolyn – kiek norėsim, kol kokią tinkamą vietą nakvynei rasim.

Pradžioj dar buvo tikrai įdomu plaukt, bet artėjant link Kartenos srovė nurimo, kūlių beveik neliko, tai ir į šonus jau dairytis gali. (Beje, kokius kaimus ar piliakalnius po kairei ar po dešinei praplauki – tik po to arba prieš tai skaitydamas sužinai; na, jei plauki – tai plauki, nėr kada varnų gaudyt.)

Staiga draugė sako: žiūrėk, žiūrėk, tavo batas!
– Ogi tikrai – ant karklo šakelės neoklumpė pasimovus. Na, galimybė tik viena: plaukė tas crocsas kur kas vandeningesne Minija ir už tos šakelės užkibo; vanduo nuslūgo, tai ir kabaliuoja.
Iki šiol prisimenu savijautą, kai jį pamačiau. Batavimas – tiesiog laimės šaltinis :)

sumanūs žmonės žemaičiai –
jei daiktas vienam reikalui nebetinka,
tai kitam pravers

Kartena. Sustojam po tiltu, reikia visus daiktus susikraut į baidares, katino dienos baigės.
Sutempėm, sukrovėm, sukaišiojom, priraišiojom, ką buvogalima sukaišiot ar suraišiot.
—vg— nebūtų —vg—, jei ir aplinkui neapsidairytų, patiltės graffičių neapžiūrėtų. Ir už tai nebūtų apdovanotas batų pora. Taip gražiai viens šalia kito padėti, na, pora, tikrai pora.

Popietė jau buvo, kai su visais turtais pajudėjom į priekį. Pradžioj ramiai sau irklavom, per daug apie tai, kur teks nakvot, negalvodami, o paskui, kai jau ėmėm, – tai vieniem nepatinka nužiūrėta vieta, tai kitiem.
Gal tik kokią devintą vakaro buvo nuspręsta: gana, geriausias variantas visada liks už kito posūkio.
Nakvojom kažkur maždaug ties Balsiais ant ganėtinai aukšto skardžio.
Nubudau kokią trečią. Ir nesuvokiu: ar palei Miniją aš čia guliu, ar danguj, ar rojuj? – Baranausko žodžiais tariant. Toks paukščių simfoninis orkestras rytą sveikina! Tokio sodraus, tiršto, kai balsų ausis nebeišskiria, gaudesio, gali sakyt, dar nebuvau gyvenime girdėjęs.

Minija maždaug ties Balsiais, liepos 4-os rytas
(fotografuota ne nuo viršaus, vidurkely link vandens stabtelėjus)

Trečios dienos rytą nusprendėm: plauksim, kiek norėsim. Visai nebūtina iki Gargždų. Kartenoj gavom žemėlapy, kuriame skaičiukais pažymėtos vietos, iš kur mus galėtų paimt; skaičiukai ir plaukiant turėtų būt matomi.
Baigėm nepasiekę Gargždų. Karšta pasidarė, akliai puola, o ir plaukt nebeįdomu – lyg kokį irkluotojo darbą tedirbtum. Na, sudėjus, apie 60 km nuplaukėm, nedaug, bet ir nebe jaunystė :)
Tiesa, ant vienos sąnašų krūvos pastebėjau crocsiuką, tokį saulės pašviesintą žalią:

KELIONĖS PABAIGA