Vakar naktį gavau Vido laišką, iš Portugalijos:
Sveikas, Virgi.
Šituos mudu su Anita subatavome itin egzotiškame Lisabonos afrikiečių rajone, kuriame ir esame apsistoję. Tikimės, afrobuosi.
— Hmmmmmmmmmmmmmmmmmmmmmmmmm...
Na ir ką daryt? Aprobuot ar neaprobuot? Du batautoju palankaus sprendimo laukia, tikisi. — Kaip koks hierarchas pasijutau, atsakomybės našta pečius ir galvą užgulė: o jei ereziją praleisiu pasaulin? (Grajausko Ereziją jau praleidau [buvau to romano redaktorius].) Aprobata juk – uznanie czegoś za dobre, prawidłowe. — Iš pirmo žvilgsnio, tai paprasčiausiai šiukšlės prie durų. Bet priimant sprendimą juk būtina atsižvelgt į kontekstą: paros metą, vietą, kai kieno nurašytą multikultūralizmą prisimint? — Sunkus sprendiko gyvenimas, – tariau ir giliai atsidusau. – Luktelsiu.
O šiandien paryčiui atskriejo ir Anitos laiškas,
pavadintas „Sabots“:
Sveikas, Virgi.
Nepamesti, bet rasti ir smagūs, ne portugališki, bet iš Porto. Šiaip jau prancūziški, o pavadinimą atkapsčiau iš atminties gelmių. Lietuviškai – klumpės.
Šiaip, dėl smagumo. Portas, balandžio 10
— Afrobuoju, aprobujam, j’approuve, eu aprovo: verti būt kolekcijoj radiniai. Ir įrašo numeracija tebūnie arabiška. Ai...
— — Dėkui abiem!
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą