Vakar vakare grįžtant iš Joniškio Vilniun, tarp Panevėžio ir Ukmergės atsirado reikalas stabtelėt.
O kur tu žmogus stabtelėsi, jei visur palei kelią tvoros eina, o vad. poilsio aikštelių – nėr?
Stabtelėjom prieš autobusų stotelę, kuri vadinas Balelių kryžkelė, nes galima įeit keliu miškan, vartų nėr.
Nors Baleliai tolokai, prie senojo kelio,
bet balų ir čia yr.
O šalia vienos balos (prie pat autostrados) – batas.
Matyt, vaikas buvo nusileidęs apačion,
tas crocsas užkliuvo už žolių ir liko ten;
tėvai, jei bandė paimt tą vaiko batą,
greit suprato,
kad ten geriau neit,
nes dar ir saviškį paliksi sulindusį šlapion žemėn.
Dėl žodžių ir darbų 2010-08-10
Dėl žodžių ir darbų (2010-08-10): Aišku, LKŽ nėra žodžio batauti. Bet galima imtis tokios veiklos. O jai įvardinti reikia žodžio.
Jei bent keli grybaudami ne tik uogaus, bet dar ir bataus, atsiras šansas gyvuot ir žodžiui.
Užfiksavus batą miške, šalikelėj ar dar kur nors, galima jį pasiimt į namus ir imtis asambliažą kurti. Jei seksis, ir parodą surengti.
Eksponuot ant grindų. Batavimas įgautų aukštesnį statusą, gal net A.A. dėmesį atkreiptų. Ir prasivertų vartai istorijon ir žodynan.
Bet visai gana tik nufotografuot batą, likusį be šeimininko, pasimetusį, – ir išsiųst el. paštu vgasiliunas@gmail.com.Ir batautojo nekrologo pavadinimas aiškus: „XY padžiovė batus“. Skambù.