Tarpininkės Vilmos laiškas su priekabais:
Laba diena,
antrą ir kol kas paskutinį kartą sekretoriauju itališkųjų batų žvejams.
Rugsėjo pradžioje į mano pašto dėžutę įkrito doc. Vigmanto Butkaus tą patį mėnesį Šiauliuose sumedžiotųjų šlepučių puošnesnės puseserės iš Romos Europos kvartalo, Ežero (Centrinio) parko. Toks įspūdis, kad nors kompozicija skiriasi, bet istorija nelabai – net ir čia yra užrašas, tiesa, šįkart į šifrogramą panašus tag’as.
Dvi rugsėjo antrosios pusės nuotraukos – Jūsų teismui, nes tik sąlyginai priskirtinos prie subatautųjų silva rerum. Toje, kur stambiu planu, yra mažytis batukas, atneštas į netoli Belpasso miestelio Sicilijoje esančią šventovę – tikinčiųjų lankomą Madonna della Roccia grotą. Skirtingai ar net priešingai nei daugelis kitų subatautųjų, jis ten atneštas specialiai ir yra jį palikusiųjų svajonių ženklas, prašymo Dievui įdaiktinimas, galima sakyti, šiuolaikinis votas. Taigi jeigu Jums atrodytų, kad ši nuotrauka nedera prie batavimo tinklaraščio sumanymo – prašyčiau nedėti. [Neatrodė, todėl įdėjau.] Man pasirodė, kad tai dar vienas daugiabalsės paliktųjų batų ir batukų istorijos siužetas, tad nutariau bent parodyti.
Tokios dvi kardinaliai skirtingos punktyrinės batų istorijos.
Su gerais linkėjimais, tebeieškodama savųjų batodramų — Vilma
— Ačiū už tarpininkavimą, Vilma; labai ačiū už batvaizdžius, Dainiau.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą