Šiandien per pietus vėl susigundžiau pabataut. Dešiniuoju Neries krantu nuo Žirmūnų tilto iki Šilo. Švarintojų, deja, nedirbėta. Vienintelis radinys – šitas kiauras padas (tiksliai kitoj upės pusėj negu panerio mauduolė):
Dėl žodžių ir darbų 2010-08-10
Dėl žodžių ir darbų (2010-08-10): Aišku, LKŽ nėra žodžio batauti. Bet galima imtis tokios veiklos. O jai įvardinti reikia žodžio.
Jei bent keli grybaudami ne tik uogaus, bet dar ir bataus, atsiras šansas gyvuot ir žodžiui.
Užfiksavus batą miške, šalikelėj ar dar kur nors, galima jį pasiimt į namus ir imtis asambliažą kurti. Jei seksis, ir parodą surengti.
Eksponuot ant grindų. Batavimas įgautų aukštesnį statusą, gal net A.A. dėmesį atkreiptų. Ir prasivertų vartai istorijon ir žodynan.
Bet visai gana tik nufotografuot batą, likusį be šeimininko, pasimetusį, – ir išsiųst el. paštu vgasiliunas@gmail.com.Ir batautojo nekrologo pavadinimas aiškus: „XY padžiovė batus“. Skambù.
Man net pavydu, kaip sekmingai Tau sekasi siais metais batauti. Nezinau kiek tureciau vaikscioti noredamas surast panasu kieki batu.
AtsakytiPanaikintiArchelogiškai juokaujant, gal Lietuvoj, ypač Vilniuj, storesnis kultūrinis sluoksnis? Žmonės visur visko primėtę, nes trūksta šiukšlių dėžių ir/ar padorumo? http://virginijusg.blogspot.com/2010/09/102-vilniaus-vaizdai-iv.html
AtsakytiPanaikintiKita vertus, ne tiek jau ir daug galima rasti. Kolegė po akcijos DAROM apibendrino: „Va 10 maišų šiukšlių pririnkom, ir, žinai, nė vieno bato nepamačiau.“ Pajuokavau, kad čia kaip su grybais: ne tik vietas žinot reikia, bet ir kad sėkmė neatsuktų užpakalio.
AtsakytiPanaikinti