Dėl žodžių ir darbų 2010-08-10

Dėl žodžių ir darbų (2010-08-10): Aišku, LKŽ nėra žodžio batauti. Bet galima imtis tokios veiklos. O jai įvardinti reikia žodžio.
Jei bent keli grybaudami ne tik uogaus, bet dar ir bataus, atsiras šansas gyvuot ir žodžiui.
Užfiksavus batą miške, šalikelėj ar dar kur nors, galima jį pasiimt į namus ir imtis asambliažą kurti. Jei seksis, ir parodą surengti.
Eksponuot ant grindų. Batavimas įgautų aukštesnį statusą, gal net A.A. dėmesį atkreiptų. Ir prasivertų vartai istorijon ir žodynan.
Bet visai gana tik nufotografuot batą, likusį be šeimininko, pasimetusį, – ir išsiųst el. paštu vgasiliunas@gmail.com.
Ir batautojo nekrologo pavadinimas aiškus: „XY padžiovė batus“. Skambù.

2012-01-11

(xix) Apie batelius iš Panerių

Dabar sunkoka patikėt, kad Respublikoj tokio pobūdžio publikacijos galėjo būt, bet buvo: 1992-07-18, Brigitos Balikienės „Gyvenimas su kunigo vėle kraujuotoje, prakeiktoje, brangioje žemėje“ – atpasakojimas Miriam Rolnikaitės-Lisauskienės atsiminimų, kaip ji 1944-ų pavasarį pabėgusi iš HKP (Heereskraftfahrpark/Ost/562 abreviatūra) Subačiaus gatvėj. Be kita ko, papasakota ir tokia istorija:
Jau išvaduotame Vilniuje, 1944 metų liepą, sutikau gatvėje tokį kirpėją, pavarde Rabotnikas. Ar jis pats buvo HKP, neatsimenu. [...] Atsimenu, už kelių dienų vėl sutikau gatvėje Rabotniką. Jis nešėsi rankoje moteriškus batukus. Sakė, kad buvo Paneriuose, ten užkasti žmonės iš HKP. Ne visai užkasti. Jis pažino žmonos batelius ir juos pasiėmė. Vadinasi, HKP kalinius šaudė ne tik vietoje, Subačiaus gatvėje, bet ir į Panerius vežė.
Senokai šita istorija sukiojas galvoj sykiu su klausimu: o ar tikrai žmonos, ar tik tokie pat kaip žmonos? Nors gal tai visai nesvarbu – žmogus tikėjo, kad žmonos, ir tas tikėjimas svarbiau už visokias proto kišamas abejones.
P.S. Beje, rašinio pradžioj Brigita Balikienė užfiksuoja: „Pykomės ir vėl taikėmės... Mat ponia Mirjam ne viską leido spausdinti, įkalbėti nepavyko. O jos gyvenimo patyrimas, ypač pokario metais, išties unikalus. Gal kada nors ateityje sutiks apie tai nuodugniau papasakoti ir paskelbti.“ Nežinau, ar sutiko, ar papasakojo.
Prieduras. Literatūroj ir mene 2017-09-22 – iš jidiš Mindaugo Kvietkausko išverstas Abraomo Suckeverio Vilniaus gete sukurtas (datuotas 1943-01-01) eilėraštis „Batai“, manau, išplečiantis Rolnikaitės pasakojimo kontekstą:
Rieda ir rieda ratai,
Ką jie atveža man?
Krūvą drebančių batų,
Sukrautų vežiman.

Gal jaunikis važiuoja
Su nuotaka vakare?
Gal susimaišę šokėjų
Batai tame vežime?

Gal tai vestuvės, šventė?
O gal pats apakau?
Batus, matytus andai,
Aš tarp jų pažinau.

Kaukši kulnys į taktą:
Kur link, kur link, kur link?
Iš senojo Vilniaus gatvių
Mus veža Berlyno link.

Nenoriu klausti „kieno jūs?“,
Bet plyšta mano širdis:
Batai, kur jūsų kojos –
Teisybę kas pasakys?

Kur koja to batelio
Su žibančia saga?
O šito – kur vaikelis,
O šito – kur dama?

Kiek čia mažų batukų –
Kodėl nematyt vaikų?
Kodėl tie su kulniukais
Be nuotakos pėdų?

Tarp pusbačių nudėvėtų –
Batai mano mamos,
Kuriuos jinai avėjo
Tik per šabą namuos.

Ir kaukši kulnys į taktą:
Kur link, kur link, kur link?
Iš senojo Vilniaus gatvių
Mus veža Berlyno link.

2 komentarai:

  1. Anonimiškas2012-01-17 07:21

    Bateliai bateliais, bet kai aš, avėdama dar šlepetėmis, nuo labo ryto negaliu skaityti http://virginijusg.blogspot.com/ komentarų, negaliu nieko parašyti, tai kava apkarsta taip, kad ir diena nemiela. Meldžiu sutvarkyti tą reikalą. Viskas ten stringa, o dėl to man darosi "vis liūdniau ir liūdniau", kukutiškai atsidūstant.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Dabar, regis, jau pasitvarkė? Nesijaučiu per daug kaltas, nes blogger.com kažką naujino/tobulino (komentarų pateikties būdą) ir, kaip dažniausiai būna, tik vargų pridirbo...

      Panaikinti