Sveiki, Virginijau,
šiandien priėjau išvadą: nebūtina būti batautoju, kad negalėtum ramiai praeiti pro besivoliojančią avalynę. Štai šiandien pamačiau šlepetes ir kol fotografavau, mane aplenkė dvi mergaitės. Viena jų sugalvojo tomis šlepetėmis pasinaudoti. Gal visgi tam tikra prasme ir ją batautoja galim vadinti?
Šaltkalvių gatvė, Vilnius. Rugsėjo 22
— Dėkui, Karolina! Užfiksavot antrinio pamestų batų panaudojimo atvejį. Ar tik ne pirmas kartas?
Ar ta panelė irgi batautoja? Vargu. Varna iš šiukšliadėžės traukdama ir aplink išmėtydama savo radinius juk nemano esanti šiukšlintoja; mes tik ją kartais taip pavadinam. Kaip čia aiškiau mintį suformulavus? Savivoka būtina. Aišku, „tam tikra prasme“ laikraštį, laikomą virš galvos lietui lyjant, galim vadint ir kepure, bet ar ne per daug išplečiam prasmę? — Oi, kažkaip per rimtai ir nevykusiai puoliau samprotaut. — Gerai, tebūnie batautoja vadinama, gal neįsižeistų, jei sužinotų; baigės patarlės „Kaip pavadinsi – nepagadinsi“ galiojimo laikas, dabar l. rimtai reikia pagalvot prieš kaip nors žmogų pavadinant.
Manyčiau, jei vieną kartą taip nutiko, tai vargu ar galima vadinti. Batautoja - jei kaskart ar bent jau protarpiais aunasi rastus batus.
AtsakytiPanaikintisavivoka irba kartotinis veiksmas; bet tai jau būtų batautojų atmaina, gal net kito žodžio reikėtų? O gal: kurie fiksuoja (tokie kaip mes) – alfa batautojai, kurie mėgina pasivaikščiot – beta batautojai (ir t.t., kaip covid-19 atmainos)?
PanaikintiĮdomus atvejis: kam ūpą samprotaut sužadina, kam visokius asociatyvius "neįtemus" brukti pradeda (man šiuomsyk). Štai Tavo, Virgi, pasakymas apie pasibaigusį patarlės galiojimo laiką ir kad dabar viskas kitaip, asociatyviniu ryšiu priminė Luchino Visconti filmą "Mirtis Venecijoje". Tiksliau, ne patį filmą, o šį tą iš jo kūrimo virtuvės. Anuomet Viscontis bastėsi po visą Europą, slampinėjo apie mokyklas stebėdamas vaikus, ieškodamas tojo tobulai gražaus paauglio savo filmui. Nesunku įsivaizduot, kas ištiktų kokį šiandieninį Viscontį už tokį elgesį.
AtsakytiPanaikintiŠiaip jau anas gražuoliukas paauglys po daugybės metų, matyt, nutarė susišluoti dividendų iš savo jaunystės. Neseniai išėjęs yra dokumentinis filmas "The Most Beautiful Boy in the World" - supaisysi, ar labiau apie patį Bjorną Andreseną, ar visgi apie "Mirties Venecijoje" kūrimą.
Tai va kur nuklajojau su dviem šlepetėm :)
Ačiū Dievui, kad aš jau miręs, ir senokai, – greičiausiai pagalvotų Viscontis, paskaitęs tokį komentarą :)
PanaikintiMintis apie posakio „Kaip pavadinsi – nepagadinsi“ galiojimo laiko pabaigą štai iš kur išdygo – iš šito teksto, dar konkrečiau – šitos jo vietos: „ ... su kalbiniu jautrumu lyčiai prasilenktų pasakymas jūs kaip fizikai žinote, kad arba visi fakulteto administratoriai eina atostogų nuo, jei abiem atvejais absoliuti auditorijos dauguma moterys.“ — Su atvirkščia situacija susiduriu (bent jau kas antri metai), kai pavasario semestrą tenka bendraut su būsimom(-mu) dailėtyros bakalaurėm(-ru), – po vieną vyr. g. asmenį kurse pasitaiko. Kai reikia kreiptis į visus, ir stabteli prieš išsižiodamas – nesinori pagadint pavadinant. — Jau baigės ir taisyklės, kad apibendrinamoji giminė yra vyr. g., galiojimo laikas (nebus padoru sakyti/rašyti baigiamasis darbas bakalauro laipsniui įgyti, reiks bakalauro(-ės))? – Vieną prieštaravimą įžvelgiu: kalbos ekonomijos dėsnis, regis, tebegalioja: kuo trumpiau, o ims rastis kalboj labai daug dvigubinimų, praktiškai viską teks dvigubint.
Suprantu, pritariu, taip, teisinga – reikia galvot, ką šneki, reikia būt jautriam [kadangi tik save turiu omeny, tai nedvigubinsiu: jautriam(-riai)], bet jautrumas pagal gaires – nežinau. Kita vertus, jei eini į sceną vaidint, atlikt rolę, turi paisyt režisieriaus ar režisierės nurodymų; jei ne – išmes iš teatro, ir tiek.
Anais neatmenamais vidurinės mokyklos laikais buvo tokia knyga "Kaip mokytis", verstinė, autorius, rods, vokietys, tik pavardės nepamenu. :( Tai problemą jis sprendė paprastai, matai, lig šiol prisimenu. Dar pratarmėj perspėjo: kadangi knyga ir berniukams, ir mergaitėms, jis vienam skyriuj kreipiasi į jį (juos), kitam - į ją (jas). Paprasta.
PanaikintiGerai tiems britams, kurie būdvardžių giminių neturi (kaip ir bendrinių daiktavardžių, išskyrus įvairius laivus, kurie visi yra "jos" - she, ne it :) ). Arba armėnams. Pamenu, anais pačiais neatmenamais laikais vienas armėnas klausė: o iš ko jūs nustatot, kad stalas yra "jis", o kėdė - "ji"??
Beje, apie jautrumą. Nuo šito žodžio man jau norisi vilku kaukti. Nes kur spjausi, ten pataikysi ant jautraus laiško, jautrių žodžių, jautrios žinutės - ir taip be galo. Geras žodis paverstas šiurkščiai erzinančia banalybe. :(
P.S. Į "šitą tekstą" negaliu įeit kažkodėl.
PanaikintiKad lyg ir veikia, atsidaro pdfinis dokumentas „Vilniaus universiteto lyčiai jautrios kalbos gairės“; nežinau, ką galėčiau pataisyt; jei kas, išgooglint tą dokumentą galima.
PanaikintiDėl žodžio jautrus, -i – taip, Tu teisi; jei tik kas asmeniško – ir iškart jautru; atėjo šito žodžio populiarumo laikas; gal tik sveikinimai kartais dar pavadinami nuoširdžiais.