(164) Pasiesartiniai

[Taip, nedovanotinai aptingau, tas tiesa, stengiuos pasitaityt.]

Tuoj po Joninių plaukėm baidarėm. Siesartis–Šventoji. Tokios iš abiejų galų apkarpytos trys dienos išeina; nuplaukta apie 60 km.
Siesarčiai artėjant link santakos su Šventąja, ties Valtūnais pastatyta (AD 2001) tokia HE.
Vienintelė vieta, kur baidares teko pertempti žeme (visai nebūtina vartot veiksmažodį pernešti; kam rodyt savo jėgą?). Aišku, kai kas siūlė pamėgint nusileisti va tokiais slenksčiais, sakė youtube matęs, bet drąsuolių neatsirado.
O radiniai – kairysis, palaikis, gulėto vidur pievos, dešinįjį pastebėjau ant neseniai nupjauto šlaito, kuriuo tempėm baidares link vandens. Tai buvo 06-26 apie pietus.

(92) Nėra dūmų be ugnies, nėra namų be batų

[Labai atsiprašau; šitas jau tikrai „brandus“ įrašas išniro paviršiun, kai nusprendžiau sužymėt, kurie radiniai kam priklauso. – Dar kartą: atsiprašau; tai 2011-ų įrašas; pagal numeraciją nusprendžiau. — O ar tos žymės prasmingos? — Abejoju, bet sakau: taip.]

Niekada nemaniau, kad teisingas pamokymas, virtęs priežodžiu: „Nemesk kelio dėl takelio.“ Tik Antakalnio gatve vaikščiodamas, niekada nesužinosi, kas išties yra Antakalnis. O ypač įdomi jo dalis link paupio, šlaitas Neries pusėn. Statiniai iš įvairiausių laikų: ir prieškariniai, ir chruščioviniai daugiabučiai, ir dabartiniai; visko yr.
Va per pietus išėjęs pasivaikščiot ties Antakalnio 24a pasukau kairėn, į kiemą, o ten nenumeruotas apleistas statinys (nuotraukoj vaizdas paupin atgręžto galo). Užmečiau akį pro priestato grotuotą langą vidun: kur buvę, kur nebuvę – batai; pora; namuos, kad ir nebegyvenamuos, jie dar porom dažniausiai, pasimeta išklydę = išmesti lauk.

(159) Pakapinis

šalia Liepų kapinių, 2014-05-17
(Liepų kapinės – dab. ofic.,
o žmonės tebevadina Naujosiom reformatų kapinėm;
jau mano vaikystės laikais jos savo „grynumą“ prarado,
kai buvo čia palaidotas Biržų dešrų karalius Tabakinas;
o dar ir pagal pareigas ateistų: pvz., milicijos viršininkas;
dabar daugmaž taip: kairėj – katalikai, dešinėj – reformatai [ir kt.])

Savaitgalį buvau Biržuos.
Mėnuo praėjo nuo Tėvo mirties. Reikėjo aptvarkyt kapą.
Pro vienus šoninius vartelius išėjęs žiūriu – ogi batas.
Jau pagyvenęs. Brandus, taip sakant.

(147) Priešnaujametė pora

Vos išlipau iš troleibuso Šeimyniškių stotelėj – štai ir naujametė dovana batautojui; ir manyk žmogus kaip sau nori, o kartais ima ir nukrinta kas nors iš dangaus, ypač tokiu laiku :)

Batingų naujųjų, collegos!

(146) Prieturginis

Na, reiktų pasistengt, jei norėčiau tapt tokiu Kalvarijų turgaus specialistu ir gerbėju, koks yra Regimantas D. Bet kartkartėm apsilankau; aišku, įdomiausia paganyt akis blusturgy šalia Rinktinės gatvės. Praeitą savaitgalį sukdamas Herkaus Manto gatvėn žvilgt kairėn – ogi jis:

(144) Batkričio 1

Kitaip tariant,
Visi Šventieji,
o žmoniškai –
lapkričio 1.
Šalia Rokantiškių kapinių.

(143) The transnational marriage

[Prae scriptum: ko tik neprigalvosi norėdamas populiarint batavimą! Gal toks įrašo pavadinimas papildomų tinklaraščio skaitytojų pritrauks? (Ačiū, Regimantai!) Juk tokios vedybos gan populiarios? Kita vertus, įrašo pavadinimas gruntaunai pagrįstas, ne iš piršto išlaužtas, štai toks:]

Jau senokai, rugsėjui baigiantis, Mindaugas el. paštu atsiuntė šlepetės atvaizdą, palydėdamas tokiu paaiškinimu:

Šį kartą amerikoniška šlepetė, kuri buvo pamesta smuklėje prie kelio. Greičiausiai surasta, bet tas tarpinis momentas užfiksuotas.

Bet nepuoliau skelbt – pagalvojęs: nagi surasiu aš šitai amerikoniškai šlepetei porą Lietuvoj! Suradau. Vedžiodamas draugės šunę (kaip čia nurodyt vietą?) tokiam trikampyje: Kalvarijų gatvė / Juozapavičiaus gatvė; jų sankryžoj įbeskim skriestuvą, timptelėkim iki Holiday Inn Kalvarijų gatvėj ir pasukim, – va toj erdvėj radau šlepetę, kurios nieks nepasiėmė nei kitądien, nei dar kitądien... Nei trečiądien.

(139) Nelyg iš dangaus

Šįryt išlipęs iš savojo 19 troleibuso (po reformos važinėjančio dvigubai rečiau) pėdinu Žirmūnų tilto link. Ties degaline žvilgt dešinėn – prašom: basutė.
Nelyg iš dangaus.

(137) Radiniai Raudonpamūšy ir Smilgiuos

vienas iš kelių Raudonpamūšių (šitas Pasvalio r.), 2013-07-17;
kaimas, kurio praktiškai nebelikę;
va šitoj vietoj, tuoj už griovio, atskirtas nuo vieškelio eglių eile,
buvo senasis sodas, po kurio obelis karstydamasis
ugdžiau tarzaniškus įgūdžius;
ir dabar dar lipt į obels viršūnę, kur visada
gražiausi obuoliai būna, – vienas didžiausių malonumų

Gal jau kokie penkti metai: kai su drauge nuvažiuojam per atostogas į Biržus aplankyt mano tėvų, viena diena skiriama kapinių apvažiavimui-apžiūrėjimui-aptvarkymui.
Šįmet maršrutą truputį pailginom, užsinorėjau pasižiūrėt į lauką, kur senelių, iš motinos pusės, gyventa, kur ir mano pirmi devyneri metai būta. Taigi maršrutas: Biržai – Rauboniai (buv. „Mūšos“ kolchozo gyvenvietė, ten antrą klasę baigiau) – 4 km, kuriuos tekdavo nupėdint pirmyn atgal – Raudonpamūšis (gimtinė) – Brenčiai (palaidoti proseneliai iš motinos pusės) – Saločiai (močiutė iš tėvo pusės; gyvos neteko matyt, mirė, kai tėvas dar buvo nevedęs, armijoj tarnavo) – Pasvaliečiai (tėvo sesuo) – Smilgiai (senelis, tėvo tėvas, miręs 1944-ais) – Biržai.

šitoj vietoj stovėjo Paugių gyvenamasis namas

Senelių žemė ribojos su Paugių, jų gyventi namai ir sovietmečiu visų buvo vadinami Paugio dvaru, nors gal tiksliau būtų – dvareliu, pasistatytu pirmosios Respublikos laikais. 1944-ais Paugiai, aišku, vengdami būt ištremti, pasitraukė kažkur į Žemaitiją. Gyveno tuose namuose toks Krymo totorius, per karą rankos netekęs, kurį žmonės vardu – Osmonas – vadino, su žmona ir sūnum Vilium, keliais metais už mane vyresniu (pavardė – regis, Dovletovas). Lietuvai atgavus nepriklausomybę, Paugiukai atsiėmė tėvų žemę, bet gyvent negrįžo; stovėjo tie namai ir nyko, kol buvo parduoti vietiniam ūkininkui, o tas juos nugriovė – plytoms greičiausiai.
Pavaikščiojau po tas liekanas, šį tą pamačiau:

Vietų, kurios vadinasi Smilgiai, Lietuvoj 19. Bet tikriausiai tik vienų Smilgių, Pasvalio rajone esančio miestelio, parduotuvės kairysis galas taip išgražintas.
O prie autobusų stotelės – batas laukia, kokio 44 dydžio (paskutinis radinys per šių metų atostogas):

(135) Palangibačiai, ii

Paplaukiojimas Minija baigės taip netoli jūros, kad lyg ir savaime tapo aišku, kur toliau traukt. Porą dienų, penktadienį ir šeštadienį, pabuvom Palangoj.
Dėl padrybsojimo ant smėlio tikrai neverta ten važiuot; bet: nors jau kas antri metai noris išgirst jūrą ir pajust, kaip grįždamos atgal bangos iš po padų traukia smėlį (kaip žemė slysta iš po kojų).

Radiniai: vyriška basutė gulėjo prie pat vandens ties ta vieta, kur kanalas jungias su jūra (A), o tą neoklumpę – už kokio 100 metų tilto link. (Basutė tebegulėjo ir kitos dienos rytą, o crocsas, aišku, iškeliavo iš paplūdimio su šiukšlėm.)

Tiesa, pakeliui į pliažą teko matyt tokį vaizdelį, bet čia tik šiaip, iš parabatistikos srities.

(136) Du batu pakeliui namo

Nors parašęs frazę pakeliui namo ir prisiminiau Marijono Mikutavičiaus dainą, bet šitą kontekstinę luobelę reikia nulupt, nes – tai paprasčiausiai tereiškia: liepos 6 grįžom į Vilnių.
Prieš Kauną ėmė bręst mintis paprašyti, kad stabteltumėm. Per Kauną važiuojant subrendo. Iš autostrados išsukom likus mažiau negu kilometrui iki „didžiojo“ Kauno pabaigos, sustojom visai netoli marių, jau Kauno marių regioninio parko teritorijoj.
Išlipau. Statinio, kuriuos mėgsta įamžint Dainius Gintalas, nematyti, tad: kaip ir dera kairiarankiui, pasukau takeliu į kairę. Paėjęs penketą metrų ir užtikau štai šitu du batu – sakytum, tėvo ir vaiko.

(134) Upėbačiai

Minija ties Cigonaliais, liepos 3-ios ankstyvas rytas

Šįmet atostogos prasidėjo teisingai – trys dienos (liepos 2–4, antradienis–ketvirtadienis) plaukimo Minija. Buvo abejonių dėl vandens lygio, bet mums pasisekė: kaip sakė Cigonalių kaimo bene paskutinis vietinis Kazimieras, po Joninių vanduo buvo stipriai nuslūgęs, o prieš liepą vėl pakilo.
Palengvintas plaukimas buvo: pusantros dienos – tik ko nors užkąst pietums ir atsigert teko kartu plukdytis.
Baidarės buvo iš Kartenos. Pavežė iki Pakutuvėnų ir paleido įspėję: tik nepražiopsokit Cigonalų, nes ten bus nuvežti jūsų daiktai – palapinės etc.
Pirmos dienos plaukimas ir buvo įdomiausias: ir srovė kaip reikiant, ir kūlių, ant kurių geriau neužšokti, pakankamai; Dyburių kilpa – gerai. Tikrai ne batai buvo galvoj.

Cigonalių nepraplaukėm; ir kaip praplauksi, jeigu tai SPA Cigonaliai.
Daiktai jau atvežti, Kazimiero malkinėj (o gal ir kitaip tą patalpą reiktų vadint, nes Minijos kūlius akmenim vadint tai negražu esti) sukrauti. Ir pieva palei upę nušienauta, ir šašlykinė stovi, ir malkų parūpinta, ir čiobrelių arbatai gali pasiskint kokį 10 metrų į šona takeliu paėjęs; žodžiu, tikras SPA. Kazimieras, nors linksmų plaučių žmogus, vis dėlto pasiguodė, kad iš vietinių cigonališkių nieko nebelikę, kad jo kaimynystėj vis nuomoja pirtį, daugiausia klaipėdiečiams, o tie naktim vis baisią muziką (bum bum, bum bum, bum bum) leidžia, kolonėles laukan išnešę, savaitgaliais galvą net po pagalve tenka kišt, kad užmigt galėtum. Ir vis klausė, ar ko nors mums netrūksta: gal dar malkų reikia, gal vandens pritrūkot?
O batai? Batai iš Minijos išgaudyti ir po iškaba sukrauti. Tik nufotografuot beliko.

Antra diena buvo padalyta į dvi dali: pirmoji (vėl be daiktų) – iki Kartenos, ten susikraunam iš Cigonalių parvežtus daiktus ir plaukiam tolyn – kiek norėsim, kol kokią tinkamą vietą nakvynei rasim.

Pradžioj dar buvo tikrai įdomu plaukt, bet artėjant link Kartenos srovė nurimo, kūlių beveik neliko, tai ir į šonus jau dairytis gali. (Beje, kokius kaimus ar piliakalnius po kairei ar po dešinei praplauki – tik po to arba prieš tai skaitydamas sužinai; na, jei plauki – tai plauki, nėr kada varnų gaudyt.)

Staiga draugė sako: žiūrėk, žiūrėk, tavo batas!
– Ogi tikrai – ant karklo šakelės neoklumpė pasimovus. Na, galimybė tik viena: plaukė tas crocsas kur kas vandeningesne Minija ir už tos šakelės užkibo; vanduo nuslūgo, tai ir kabaliuoja.
Iki šiol prisimenu savijautą, kai jį pamačiau. Batavimas – tiesiog laimės šaltinis :)

sumanūs žmonės žemaičiai –
jei daiktas vienam reikalui nebetinka,
tai kitam pravers

Kartena. Sustojam po tiltu, reikia visus daiktus susikraut į baidares, katino dienos baigės.
Sutempėm, sukrovėm, sukaišiojom, priraišiojom, ką buvogalima sukaišiot ar suraišiot.
—vg— nebūtų —vg—, jei ir aplinkui neapsidairytų, patiltės graffičių neapžiūrėtų. Ir už tai nebūtų apdovanotas batų pora. Taip gražiai viens šalia kito padėti, na, pora, tikrai pora.

Popietė jau buvo, kai su visais turtais pajudėjom į priekį. Pradžioj ramiai sau irklavom, per daug apie tai, kur teks nakvot, negalvodami, o paskui, kai jau ėmėm, – tai vieniem nepatinka nužiūrėta vieta, tai kitiem.
Gal tik kokią devintą vakaro buvo nuspręsta: gana, geriausias variantas visada liks už kito posūkio.
Nakvojom kažkur maždaug ties Balsiais ant ganėtinai aukšto skardžio.
Nubudau kokią trečią. Ir nesuvokiu: ar palei Miniją aš čia guliu, ar danguj, ar rojuj? – Baranausko žodžiais tariant. Toks paukščių simfoninis orkestras rytą sveikina! Tokio sodraus, tiršto, kai balsų ausis nebeišskiria, gaudesio, gali sakyt, dar nebuvau gyvenime girdėjęs.

Minija maždaug ties Balsiais, liepos 4-os rytas
(fotografuota ne nuo viršaus, vidurkely link vandens stabtelėjus)

Trečios dienos rytą nusprendėm: plauksim, kiek norėsim. Visai nebūtina iki Gargždų. Kartenoj gavom žemėlapy, kuriame skaičiukais pažymėtos vietos, iš kur mus galėtų paimt; skaičiukai ir plaukiant turėtų būt matomi.
Baigėm nepasiekę Gargždų. Karšta pasidarė, akliai puola, o ir plaukt nebeįdomu – lyg kokį irkluotojo darbą tedirbtum. Na, sudėjus, apie 60 km nuplaukėm, nedaug, bet ir nebe jaunystė :)
Tiesa, ant vienos sąnašų krūvos pastebėjau crocsiuką, tokį saulės pašviesintą žalią:

KELIONĖS PABAIGA

(127) Artimenininkas

Šiandien po darbo nuo Žirmūnų tilto pasukau pasroviui santakos link, kur Vilnelė įbėga į Viliją, t.y. Vilnia įteka į Nerį. Didelių vilčių nepuoselėdamas, tiesiog – toks gražus oras – tariau sau: pasivaikščiosiu.
Matyt, man tiesiog sekas, – padariau išvadą ties Teatro ir muzikos akademijos IV (Sluškų) rūmais [ir bemat prisiminiau vyresnėlį sūnų – gretimam pastate, prie gatvės, V (irgi Sluškų vadinamais) rūmuos esu žiūrėjęs jo kažkurį kursinį darbą, net pabendraut su jų kurso vadove, a.a. prof. Alge Savickaite, teko] išvydęs tai, ką ir Jūs matot. (Pakaušy, o gal nugaroj irgi yra akys, ot imkim ir tarkim: atminties akys.)
Viena kolegė, kurią mėginau įtikint, kad batavimas – oi koks didis malonumas, pabandė kontrargumentuot:
– Bet tu tikriausiai nieko kito eidamas ir nebematai – tik tų batų ieškai.
– Ne, priešingai – net daug daugiau pastebi negu šiaip tiesiog eitum – kaip sakoma, eitum pasivaikščiot. Be to, nemėgstu (taip irgi sakoma) be tikslo dvaklinėt (nieko gero, bet taip jau yr).

(126) Satisfakciniai

Kai Rankraštynan ateina žinantieji, ko nori, – vienas malonumas bendraut, net noris patarti, o va jei ima ir pareiškia: „Reiktų kokių nors rankraščių ir nuotraukų, mes čia filmuojam laidą apie inžinierių Petrą Vileišį, pasifilmuotumėm“, – sakyt nieko nesakai, bet pagalvoji: po galais, kas čia jums – kokia paslaugas teikianti firma?! — Teisingai supratot: priešpiet tokios mintys ir sukiojos galvoj.
Kad nusiraminčiau, nusprendžiau: einu pasivaikščiot – jei užtikčiau bent vieną batą, jau ir būtų satisfakcija.
Palei Nerį prieš srovę nuo Žirmūnų ligi Šilo tilto.

Ir tokią satisfakciją patyriau, kad grįžęs dar vienus televizininkus galėčiau aptarnaut. :)

(124) Net benamiams nebetinkamas

Vakar po darbo nutariau apžiūrėt prieplaukos, esančios Olimpiečių gatvėj šalia Neries, sienas, skirtas graffičiams (daug naujų piešinių, pažymėtų š.m. data).
Pakeliui ir pastebėjau šitą batą šalia vietos, kur buvę įsikūrę benamiai ar benamis, o gal benamė (nepatinka man tas žodis bomžas).
Liūdna (ne pikta) daros į tokias vietas žvelgiant. Jie, benamiai, irgi juk société dalis.

P.S. Šįvakar prieš lipant troleibusan:
– Palik parūkyt.
– Prašom.
– Ačiū labai.
– Nėr už ką. – Ir vis tiek kažkodėl kaltas jaučiaus (ne pusę, o visą cigaretę galėjau duot, nors to ir neprašė).

(123) Pasuolinė pora

Taisyklingai užrašytas prancūziškas žodis
visada patraukia akį :)

Laukiu prieš dvyliktą troleibuso Šv. Petro ir Povilo stotelėj (toj pusėj, kur Danijos ambasada), žvilgsnis klydinėja į visus šonus, kol užkliūva už pasuoly ramiai besiilsinčios moteriškų batelių poros. Spėtina: nusipirko naujus (nors aplink ir nežinau esant batų parduotuvių), o senuosius paliko – gal kam pravers?













P.S. O tą société, t.y. visuomenę/bendruomenę, po pusvalandžio vėl pamačiau – Maironio gatvėj ant Bernardinų sodo tvoros. Gal kas žinot, kokia žinia štai šitaip siunčiama?

(121) Iš batingojo Britų ambasados patvorio, i

Penktadienį eidamas iš darbo kryptelėjau akis Didžiosios Britanijos ambasados Lietuvoje patvorio link ir prisiminiau: o! taip, – metų pačioj čia šį tą pastebėjau. (Radinys tebeguli užfiksuotoj vietoj.)
Ir – Pala! o kas gi ten, dar arčiau tvoros? – Ogi štai kas.
Ir kodėl toks batingas būtent Britų ambasados patvorys? – pagalvojau. Na, klausimas visai nepagrįstas, nes – bent kol kas – nesu apžiūrėjęs kitų ambasadų patvorių.

P.S. (nerimtas) Šitas radinys – atlygis už tai, kad ketvirtadienį, pasaulinę poezijos dieną, Rašytojų klube antrąkart pristatant antologiją Mylėjau, viešai pareiškiau: „Batavimas daugiau geriau negu eilėraščių rašymas – džiaugsmo tiek pat, o kūrybinių kančių – jokių.“

(119) Patvorinis, bet už tvoros – gali įsivaizduot – Britų imperija

(a) –vg– kelias iš darbo namo prasideda taip: Antakalnio 6 – gabaliukas gatvės pradžios – už Didžiosios Britanijos ambasados (tame pastate kurį laiką veikė Vilniaus literatūros muziejus) į dešinę, Žirmūnų tilto link – [stop].
(b) Kol kas dar labai anksti ima temt: penktadieniais darbas baigias apie ketvirtą, o jau – prietemis (saulė leidžias 16:06).
(c) Nežinau kaip Jūs, bet aš nesu staigių pokyčių garbintojas – suku dešinėn, tai ir žvilgsnis krypsta dešinėn, ir dar kurį laiką ton pusėn žvelgiu. Tataigi: tarp Britų ambasados (kai baigias josios tvora) ir Žirmūnų tilto – kokie 30 žingsnių (pirmadienį patikrinsiu ir užfiksuosiu post scriptume), kuriuos bent jau pradedi žengt žvelgdamas dešinėn. – Ir (vos kelis žengęs) pamatai tai, kas tau – labai-labai-labai – primena batą. Priėjęs arčiau konstatuoji: išties – batas. Pirmasis šįmet batautojo radinys.

už tvoros, užfiksuotos iš to paties taško kaip batas, – Didžiosios Britanijos ambasados Lietuvoje teritorija
(„GB [ne a.a. Gintaras Beresnevičius] už kampo“, – visai galimas toks posakis atitinkamam kontekste)

P.S. Batingų ir šių, 2013-ų, metų, kolegos batautojai!