(282) Upėgatvinis

Vakar buvom nuvažiavę pasižiūrėt, kaip peržiemojo sodas. Vis dairiaus, gal kur nors akis užklius už bato; na, kiek gali nesisekt?
Grįžtant reikėjo prasukt pro centrą (draugė balsuoja Juozapavičiaus gatvėj).
Važiuojam Upės gatve, pravažiavom universalinę, ir staiga – batas!
– Stok, stok, batas, – gerai, kad buvo kur šalikelėj sustot. Kokių 20–30 metrų tereikėjo grįžti.

Štai jis, pirmasis šįmet
—vg— radinys.

(261) Klinikų pora

Sekmadienį buvom nuvažiavę į Antakalnio klinikas, ofic. Vilniaus miesto klinikinę ligoninę – draugės mama reanimacijoj guli. Paprastoj palatoj gulėtų, abu būtumėm ėję, o dabar, sakau, palauksiu čia, mašinų statymo aikštelėj.
Pradžioj parinkau kaštanų (kai tik įvažiavęs pasuki dešinėn, kaštanas auga), nors ir abejoju, ar jie atbaido kandis. Ką dar paveikus? Aišku, galima pabataut.
Gal kokį 30 metų paėjus palei tvorą, ligoninės teritoriją skiriančią nuo Antakalnio gatvės, – štai ir pora. Guli taip, lyg kas būtų padėjęs saugodamas, kiek įmanoma, nuo lietaus.









P.S. Gaila, kad retai bepasitaiko progų pabataut. Ir per pietus beveik niekur neišlendu, ir grybaut nebevažiuojam.








Prieduras 2019 VII 28 vėl teko būt toj pačioj vietoj. Na ir kaip susilaikysi nepatikrinęs, ar tavo radinys dar yr? Patikrinau. Tebėr. Nors ir sunkiau pastebėt.

(255) Radinys karvidėj

Karapolio kaime (Trakų r.) stovi apleistos ir griūvančios kolchozo laikų karvidės;
patalpoj, kuri, spėčiau, buvo skirta veršeliams laikyt,
ir užtikau šitą aulinį, matyt, avėtą fermos darbuotojos;
2018 VIII 25











        (vakar dar teko ir Verkne 17 km paplaukt – per mažai)

(xxx) Raudoni batukai

Vakar po darbo atkeliavęs iki Tuskulėnų rimties parko stotelės buvau didžiai nustebintas, net sutrikau: du batai ant šaligatvio plytelių, vienas ant suolo; forma tokia, kaip rasto Filipinuos, tik kulnas plonesnis ir aukštesnis.
Ir prisiminiau 2015-ų pavasario įrašą, kurio komentare 209 užsiminė dairęsis vietos Tuskulėnų pusėj. — Negi čia būtų jo palikti ženklai? Beveik tikiu, kad būtent taip.

 
P.S. Batautojas lenkiškai – butołów (išvertė Agnieszka Rembiałkowska, kuri pracuje w Katedrze Językoznawstwa Ogólnego, Wschodnioazjatyckiego Porównawczego i Bałtystyki na Uniwersytecie Warszawskim, jest współpracownikiem Studium Europy Wschodniej).

(239) Ex Londinio perones

Praeito sekmadienio (IV 8) rytas, dulkia lietus, Candem Townas, turgus nuo 10, dar likęs pusvalandis; einant Chalk Farm Roadu, ties 45 namu priešais telefono būdelę ir pastebėjau.
Batų iš Londono dar nebuvo.
Dabar jau yr.
P.S. Pamaniau: toks hobis anglams turėtų atrodyt visai įdomus? Jie juk visokiais niekais irgi mėgsta užsiiminėt.

(236) Beveik patiltinis radinys

Na va, atšilo oras, per pietus galima išlįst ir pabatauti.
Prie Žirmūnų tilto iš Antakalnio pusės leidžiantis prie upės;
ant takelio guli (bendras vaizdas fotografuotas iš apačios).
Taip, sunku įžiūrėt, bet norint galima.

(234) Sportbatis, sportbačiukas; kas toliau?

Per Visus Šventus prie laiptinės durų radau sportbatį;
vakar (su trim savaitėm globot palikta kalaite išėjus pasivaikščioti) – sportbačiuką (prie Topo centro Ukmergės gatvėj). — Gal tai užuomina, kad pačiam reikia sportbačius pirkt ir imt aktyviau raumenis beigi sąnarius judint?
Bet kad labai tingis.

(232) Kai batautojas neieško batų, jie patys jį randa

Per Visus Šventus grįžom iš Rokantiškių,
žiūriu – prie laiptinės durų sportbatis laukia.














P.S. Man taip regis, bet gal ir klystu: vienas kitas, šį tinklaraštį aplankantis, kartkratėm pagalvoja: reiktų rast telefone ar fotoarchyve to matyto bato nuotrauką ir nusiųst Gasiliūnui; na, kada nors nusiųsiu. — Kada nors yra šiandien. Laukiu.

(231) Išverstpadis

Vakar važiavom į Biržus kapų patvarkyt.
Stabtelėjom Panevėžio aplinkkely esančiam Hesburgery –
kava nuo 10 ir 11 valandos tik 20 centų.
Visada apžiūriu potencialias vietas per tas kelias minutes, kol cigaretę surūkau –
jei rimčiau bataut neatsiranda progų, tai bent tiek.

Šįkart kava buvo ypač skani.

(226) Žvejyba Siesarty

Šeštadienį teko antrąkart paplaukt baidare Siesartim. Nuo Valų iki santakos su Šventąja. Apie 20 km. Oras pasitaikė puikus, diena lyg ne iš šios vasaros.
Pirmąkart plaukėm prieš keletą metų nuo Kazliškių malūno iki Ukmergės; Siesartis buvo visai nusekusi, vietomis net krantu teko baidarę tempt. O šįmet – baisiai vandeninga, pasak žmogaus, iš kurio nuomojom baidares, per metrą pakilusi; srovė stipri, kliūčių yra, tad nieko keisto, jei dažnai apsiverčiama (irgi teko; nieko vertingo, išskyrus du vandens buteliukus, nepraradom). Plaukiančius dažniausiai aplenkdavo srovės nešami mineralinio vandens buteliukai ar buteliai, alaus skardinės. Du daiktu sužvejojau – raudonę pagalvėlę ir basutę (na ir kas tokį apavą plaukt baidare renkas?). Nufotografavęs palikau prie Valtūnų HE – ten visiems tenka sustot, pertempt baidares: gal kas ras savo daiktus?

(224) Balelių balibatis

Vakar vakare grįžtant iš Joniškio Vilniun, tarp Panevėžio ir Ukmergės atsirado reikalas stabtelėt.
O kur tu žmogus stabtelėsi, jei visur palei kelią tvoros eina, o vad. poilsio aikštelių – nėr?
Stabtelėjom prieš autobusų stotelę, kuri vadinas Balelių kryžkelė, nes galima įeit keliu miškan, vartų nėr.








Nors Baleliai tolokai, prie senojo kelio, bet balų ir čia yr.
O šalia vienos balos (prie pat autostrados) – batas.
Matyt, vaikas buvo nusileidęs apačion,
tas crocsas užkliuvo už žolių ir liko ten;
tėvai, jei bandė paimt tą vaiko batą, greit suprato,
kad ten geriau neit, nes dar ir saviškį paliksi sulindusį šlapion žemėn.

(220) Iš batingojo Britų ambasados patvorio, iii

Bataut noris, o laiko dvaklinėt nėr.
Šįryt einu darban – žvilgt, to ir norėjos:
dvi poros vasarinių.
Vad. atradimo džiaugsmas ne per didžiausias,
bet vis šis tas.





















Iš batingojo Britų ambasados patvorio, i
Iš batingojo Britų ambasados patvorio, ii

(215) Du jūrbačiu iš Juodkrantės

Džiaugdamasis kitų radiniais, ir pats pasvajoju:
ogi kaip puiku būtų ką nors radus.
Kai pasitaikė proga keletą dienų pabūt Juodkrantėj –
savaime suprantama, kad ne drybsojau ant smėlio ir debesis ganiau,
o slampinėjau pajūriu.
Ką gi – yr bent šiek teisybės pasauly.
2016-07-12, antradienis.

(202) Seniai palikti ir sulyti

Praeitą šeštadienį prie Žingių pilkapyno, kur radau tą basučių porą, buvom stabtelėję (lyg ir pagrybaut) važiuodami iš Danilavos į Purviniškius; tada, planavom, per Dubingių mišką iki kelio Joniškis–Dubingiai, pasukam kairėn etc.
Bet stabtelėjom dar kartą neprivažiavę Purviniškių: per mišką eina aukštos įtampos linija, po ja iškirsta, o teko girdėt, kad šįmet grybai dygsta būtent visokiose laukymėse, palaukėse ir pan.
Beeinant ta iškirsta juosta, kairėj tokią lyg ir daubą pamačiau (kartais tokiose vietose mėgsta dygt lenkiški baravykai – xerocomus badius); deja, baravykų neradau, bet va batų – visai nemažai.

(201) Paasvejinė pora

Pagaliau ir aš vėl šį tą radau – šeštadienį, 09-26, prie Asvejos ežero.
Pora ilsėjos ant švendrių.
Kaip matot, visai šviežiai dar atrodanti. Žmogus atėjo ar atvažiavo pasimaudyt, pasimaudė, ir taip gera buvo, kad net basutes pamiršo.

(185) Iš batingojo Britų ambasados patvorio, ii

Bataut pradėjau grybaudamas.
Grybautojų yra dvi rūši: tie, kurie ieško grybų, ir tie, kurie žino, kur grybai auga – nueina ir susirenka.
Ieškot grybų/batų – malonumas; nueit ir susirinkt – malonumo nepatiri, bet pasijunti esąs tas, kuris žino, kur yra.
Nėr galimybių ir laiko ieškoti, tai prieš porą dienų pasukau į batingąjį Britų ambasados patvorį ir susirinkau.
Vis šis tas.
















Iš batingojo Britų ambasados patvorio, i

(184) Radiniai Kauno marių regioniniam parke

Palangoj teradęs pado liekaną, 03-11 namo vežamas batautojas netryško džiaugsmu. Važiuojant per Kauną, tarė draugei:
– Klausyk, užsukim ten, kur kartą jau buvom: prieš pat raudonai perbrauktą užrašą Kaunas – dešinėn. Gal ir vėl pasiseks?
Ir pasisekė.

Penki + pora.

(183) Palangikulnis

Tris dienas teko pabūt Palangoj.
Maniau, rasiu jūros išmestų dovanų.
Deja, tik štai tokią liekaną 03-10 užtikau Jūratės gatvės pačioj pradžioj, priešais Fėjų vyninę.

(181) Ryto skaidrintojas

Toks rūškanas rūškanas šiandien rytas.
Išlipęs iš 19 troleibuso pėdinu Žirmūnų tilto link.
Ir – še tai tau!
Ir rytas praskaidrėjo (pirmas radinys šįmet).

(166) Radinys tranšėjos dugne

Tai nutiko antradienio, 08-26, rytą. Išlipu iš troleibuso prie Statoilo, imu žingsniuot Žirmūnų tilto link ir – o! per atostogas įvyko pokyčių: šaligatvis perkastas, kuriama Lietuvos ateitis. Išrausta gili trašėja, per kurią permestas geležinis tiltelis.
Eidamas tuo tilteliu žvilgt į apačią – po galais, negi ten batas šalia šiukšlių guli? Ogi tikrai, ir visai dailus, su papuošimu. Kaip jis toj tranšėjoj atsidūrė – neįsivaizduoju. (Atvaizdo kokybė prastoka, teko stipriai pritraukt.)

tas tiltelis
(jau perėjus ir atsisukus atgal)