Sveikas, Virginijau.
Na štai, kai visas pasaulis garma skradžiai, o mes nežinia nei kada, nei kaip grįšim namo, parsiunčiam bent batus. :)
Gabrielė, aišku, pastabesnė ir batus pamatė ji, bet vieną siuntinį perleido man.
Po tokiu ne visai lietuvišku ąžuolu, bet tarp visai panašių į lietuviškas gilių žemės drebėjimo prieš dešimtmetį krestelėto miesto centre.
Naujoji Zelandija, Pietinė sala, Christchurch, Latimer Sq.; 2020-03-22
Sveikas.— ačiū, Anita; tinka, net įvardą parinkau: Vytautas Martinkus parašė knygą Literatūra ir paraliteratūra, tai tebūnie ir čia taip pat: batavimas ir parabatavimas. (Mėginau ieškot parabatautojos A. veido toj vinjetėj, deja, nesėkmingai.)
Virgi, kokį radau batą... kokį radau batą!! :)
Tiksliau, Gabrielė rado. Pasiunčiau nuotrauką jai, o ji ir klausia: čia iš Gasiliūno kolekcijos? Aš tik tada pastebėjau, kad tai batas!!
Iš tikrųjų tai Kauno Jablonskinės 11b klasės šimtadienio vinjetė. :)
Laikas – 1982–1983 sandūra.
Va, kas nutinka, kai močiutė pradeda praėjusio tūkstantmečio popierius kraustyti ir užverčia mane seniai mano pačios pamirštais archyvais.
Nežinau, ar į kolekciją tinka, jei ne, laibūnie bent tau pačiam nusišypsoti. Vis dėlto batas! Neiškenčiu nepasidalinusi!
Smagaus,
Anita
Sveikas, Virginijau.
Kol Gabrielė svarsto, ar nebūsi persisotinęs australietiškais batais (gal nebespėji kelti į kolekciją?), nesusilaikau smagumo dėlei neatsiuntus dar vienų literatūrinių. Šiaip ar taip, rasti. Undinės juos rado, o Jurga Tumasonytė, matyt, nufotografuot negalėjo, tai aprašė ir į knygą sudėjo. O aš radau ten.
Sveikas, Virginijau.
Rašau iš telefono, o istorija ilgoka, jei pridarysiu korektūros klaidų, gal ištaisysi?
Šitoje vietoje prie Vilnelės Bernardinų sode kažkas pametė... ne, ne, ne batą. Paukštį. Vakar tarp ančių ir varnų skraidė ir lasiojo papūga, nimfa. Pastangos ją sugauti buvo bevaisės, šiandien dieną paukščiukas tebebuvo. O štai vakare nebėra, liko tik antys ir... batas.
Norėčiau tikėti, kad paukščiukas ir jo žmogus vėl kartu, o jei paukštį gaudydamas žmogus pametė batą, jau kaip nors apsieis su vienu...
2019.08.10, vakaras.
Sveikas, Virginijau.
Va perskaičiau tokį ilgesingą paties atodūsį: „o batautojui žiema – tuščias metas...“ O štai Žvėryne jau pavasarėja, iš po žiemos Latvių gatvėj batų jau galima ir pasiraškyti. :)
Radinys – kelių dienų senumo (vasario 14), tik per visokias sumaištis pamiršau išsiųsti.
 |
| vėliava, regis, Bolivijos |
Sveikas, Virginijau.
Na ir užkrečiamas tas batavimas. Štai jau trečias tos pačios šeimos narys (Vido M. žmona ir Karolinos M. mama) pasigauna virusą.
Edinburgas - toks miestas, kur daugybė gatvių veda arba įkalnėn, arba nuokalnėn. Nenuostabu, kad ir batai pradeda nuo kojų kristi... Gaila, nesusipratau nufotografuoti bendresnio vaizdo, dabar jau šaukštai popiet.
Edinburgas, 2018 gegužės 7.
P.S. Dvi savaites basčiausi po visą Britaniją. Ir kad žinotumei, kaip tai smagu: vos bepavelkant numintas kojas kažkur tolybėj nuo namų, svetimo miesto gatvėj pamatyti numestą batą ir pagalvoti ne ką kita, o štai ką: dar vienas egzempliorius į Gasiliūno kolekciją!
