Dėl žodžių ir darbų 2010-08-10

Dėl žodžių ir darbų (2010-08-10): Aišku, LKŽ nėra žodžio batauti. Bet galima imtis tokios veiklos. O jai įvardinti reikia žodžio.
Jei bent keli grybaudami ne tik uogaus, bet dar ir bataus, atsiras šansas gyvuot ir žodžiui.
Užfiksavus batą miške, šalikelėj ar dar kur nors, galima jį pasiimt į namus ir imtis asambliažą kurti. Jei seksis, ir parodą surengti.
Eksponuot ant grindų. Batavimas įgautų aukštesnį statusą, gal net A.A. dėmesį atkreiptų. Ir prasivertų vartai istorijon ir žodynan.
Bet visai gana tik nufotografuot batą, likusį be šeimininko, pasimetusį, – ir išsiųst el. paštu vgasiliunas@gmail.com.
Ir batautojo nekrologo pavadinimas aiškus: „XY padžiovė batus“. Skambù.

2012-03-13

(xxi) Batavimo pradininkų paieškos plečiasi

Gavau el. laišką iš Mindaugo:
[...] šiandien [2012-03-10] knygyne bevartydamas fotografijos žurnalą Aperture radau bato nuotrauką iš Argentinos. Pagalvojau, kad gal ne tik Lietuvoje yra batavimo pradininkų. Nors istorija prie nuotraukos gana liūdna.
Ačiū! Kadangi tekstas po fotografija sunkokai įskaitomas, perbadžiau:
Since the day of my release, thirty-plus years ago, whenever a man comes near me on the street, on the train, on the bus, or in the subway, the first thing I look at are his shoes. The image of certain shoes became stuck in my mind. Because we were blindfolded, the only thing we could see were the shoes of the policemen. They were black, laced, and very shiny. Still today, if I see those kinds of shoes on someone, I am instantly transported back to my time in the secret detention center.
Gladis Cuervo was abducted on November 25, 1976, in Buenos Aires, and taken to the secret detention center Hospital Posadas.
 [Paula Luttringer, *1955, La Plata, Argentina; „she turned to photography as a means of expression“] From the series Cosas Desenterradas / Unearthed Objects, 2010–present.

2012-03-05

(xx) Batavimo pradininkas.lt

Margaritos Matulytės studijoj Nihil obstat: Lietuvos fotografija sovietmečiu p. 226 žiūriu – batas, toks, koks domina batautoją, – postbatas. Užfiksavo Algimantas Kunčius 1965-ais, fotografuodamas dievdirbio Stanislovo Riaubos sodyboj. M.M. apsvarstymas:
Viena pirmųjų dar nesąmoningai išreikštų reminiscencijų buvo „Žmogaus pėdsakai“ [...]. Anuomet žvelgiant į [...] tarsi beprasmį kadrą, galėjo nuskambėti logiškas priekaištaujantis klausimas: kokia gali būti tarp rąstų įsprausto seno bato meninė vertė? Tačiau pats autorius, pasiūlęs šią fotografiją publikuoti „Kultūros barų“ redakcijai, akivaizdu, įžvelgė joje savo estetinės prigimties atbalsį. [Nuotrauka nebuvo išspausdinta.] „Reminiscencijų“ objekto neverta ieškoti vaizde, nes jis yra subjektyvus tarp – tai kontakto su realybei atstovaujančiu tarpininku [...] estezė, susižavėjimo nereikšmingumu ir jo apmąstymo akimirka. (p. 231–232)
Visiškai tinka batavimą turint galvoj. Taigi, pradininkas – Algimantas Kunčius, pradžia – 1965. Istorija sukuriama.:)

2012-01-26

(95) Daug jūrbačių, šešiolika

Skaitai žmogus, kad savaitgalį bus daugiau kaip 20 laipsnių šalčio; ir gauni pajūriu ėjusio ir apie tave pagalvojusio žmogaus dovanėlę: 2012-01-14, nuo Karklės lig Melnragės.
– Jackau, kiek daug!
– Regis, audra buvo.
– Ačiū, Vika!

2012-01-11

(xix) Apie batelius iš Panerių

Dabar sunkoka patikėt, kad Respublikoj tokio pobūdžio publikacijos galėjo būt, bet buvo: 1992-07-18, Brigitos Balikienės „Gyvenimas su kunigo vėle kraujuotoje, prakeiktoje, brangioje žemėje“ – atpasakojimas Miriam Rolnikaitės-Lisauskienės atsiminimų, kaip ji 1944-ų pavasarį pabėgusi iš HKP (Heereskraftfahrpark/Ost/562 abreviatūra) Subačiaus gatvėj. Be kita ko, papasakota ir tokia istorija:
Jau išvaduotame Vilniuje, 1944 metų liepą, sutikau gatvėje tokį kirpėją, pavarde Rabotnikas. Ar jis pats buvo HKP, neatsimenu. [...] Atsimenu, už kelių dienų vėl sutikau gatvėje Rabotniką. Jis nešėsi rankoje moteriškus batukus. Sakė, kad buvo Paneriuose, ten užkasti žmonės iš HKP. Ne visai užkasti. Jis pažino žmonos batelius ir juos pasiėmė. Vadinasi, HKP kalinius šaudė ne tik vietoje, Subačiaus gatvėje, bet ir į Panerius vežė.
Senokai šita istorija sukiojas galvoj sykiu su klausimu: o ar tikrai žmonos, ar tik tokie pat kaip žmonos? Nors gal tai visai nesvarbu – žmogus tikėjo, kad žmonos, ir tas tikėjimas svarbiau už visokias proto kišamas abejones.
P.S. Beje, rašinio pradžioj Brigita Balikienė užfiksuoja: „Pykomės ir vėl taikėmės... Mat ponia Mirjam ne viską leido spausdinti, įkalbėti nepavyko. O jos gyvenimo patyrimas, ypač pokario metais, išties unikalus. Gal kada nors ateityje sutiks apie tai nuodugniau papasakoti ir paskelbti.“ Nežinau, ar sutiko, ar papasakojo.
Prieduras. Literatūroj ir mene 2017-09-22 – iš jidiš Mindaugo Kvietkausko išverstas Abraomo Suckeverio Vilniaus gete sukurtas (datuotas 1943-01-01) eilėraštis „Batai“, manau, išplečiantis Rolnikaitės pasakojimo kontekstą:
Rieda ir rieda ratai,
Ką jie atveža man?
Krūvą drebančių batų,
Sukrautų vežiman.

Gal jaunikis važiuoja
Su nuotaka vakare?
Gal susimaišę šokėjų
Batai tame vežime?

Gal tai vestuvės, šventė?
O gal pats apakau?
Batus, matytus andai,
Aš tarp jų pažinau.

Kaukši kulnys į taktą:
Kur link, kur link, kur link?
Iš senojo Vilniaus gatvių
Mus veža Berlyno link.

Nenoriu klausti „kieno jūs?“,
Bet plyšta mano širdis:
Batai, kur jūsų kojos –
Teisybę kas pasakys?

Kur koja to batelio
Su žibančia saga?
O šito – kur vaikelis,
O šito – kur dama?

Kiek čia mažų batukų –
Kodėl nematyt vaikų?
Kodėl tie su kulniukais
Be nuotakos pėdų?

Tarp pusbačių nudėvėtų –
Batai mano mamos,
Kuriuos jinai avėjo
Tik per šabą namuos.

Ir kaukši kulnys į taktą:
Kur link, kur link, kur link?
Iš senojo Vilniaus gatvių
Mus veža Berlyno link.

2011-11-24

(94) Demisezoniniai

Išmestieji/iškeliavusieji/pasiklydusieji etc. – visi demisezoniniais tampa – ar miške, ar mieste.
Va Justė du užtiko: miškinį, aišku, miške prie Vismaliukų, o miestinį pastebėjo šalia savo mašinos prie Žirmūnų IKI (fotografuota mobiliuoju telefonu). Ačiū!
Ir vis tiek: na kaip tie batai tokiose vietose po vieną atsiduria? Reiktų kokią teoriją sukurpt.

2011-11-08

(xviii) Kur kitas batas?

Čia toks įrašas dėl juoko, t.y. koks juokingas tampa batautojas.
Menoduobėj.com skaitydamas/žiūrėdamas Gintarės Žitkevičiūtės straipsnį „Frieze Art Fair 2011 ir pasenusių hipių karta“, užkliuvau už šios iliustracijos →

O kodėl su vienu batu? Kur kitas?

2011-10-24

(93) Palangibačiai, i

Nedaug galimybių šįmet buvo iš tikrųjų pabataut; dažniausiai tik šiaip per pietus ar po darbo kur nors pasižvalgydavau.
Praėjusį savaitgalį teko pabūt Palangoj, pavaikščiot pajūriu. Gerovė, nes žmonių nedaug.

Laimikis? Šlepetė centrinėj aikštėj šalia daugiapakopės klombos ir vyriška basutė prie pat jūros. Pastarąją, manau, jūra išmetė, kuriam laikui, didesnės bangos ir vėl nusitemps atgal.

2011-10-10

(xvii) Batai iš Berlyno blusturgio

Skaitinėdamas Kauno bienalės Tekstilė’11 katalogą, užtikau britės Marion Michell užfiksuotą istoriją:
Years ago I bought an old pair of children’s shoes on a flea-market in Berlin. They looked like two of a pair: same make, same leather, similar degree of wear and tear, but the left shoe was remarkably bigger than the right one.
The shoes moved me. They had obviously been worn extensively and repaired and repaired, with tears and cracks in the leather and tiny nails hammered in their soles. The way their confident asymmetry was so perfectly wed with two-of-the-kindness, without making a ‘proper’ pair, pierced me. But what derailed me is their link to war-time, fascism in Germany.
[...]
The crumpled newsprint I found in the shoes was from a German newspaper, 1941. Why were the shoes put aside at this time? Had the child outgrown them? Died? Had she been taken away? German history weighed in. War. The horror of the holocaust; and fascism’s denial of an imperfect body which found its terrifying expression in the elimination of ‘unwertes Leben’, of those who were deemed socially, physically and mentally unfit, a measure from which children were not excluded. On the contrary, children’s euthanasia was only stopped with the end of the war. (p. 126)
Greičiausiai šis atsitikimas ir paskatino M.M. kalbėti per batus.
Apie kitą batų menininkę žr. čia.

2011-09-27

(91) Anarchistės šlepetės ir dar šis tas

Penktadienį po darbo jau buvau nusiteikęs: ryt – grybaut, taigi ir bataut! Deja, kai kitąryt per radiją išgirdom žinių iš grybavimo čempionato, noras išsisklaidė kaip rūkas, neblaškomas vėjo; gal kitą savaitgalį, gal kas dygt pradės...
O bataut tai noris; dar sekmadienį el. paštu gavau Mindaugo radinį, na ir neištvėrė batautojo nervai. Taigi šiandien per pietus nutariau prisimint pavasarį, kai blūdinėjau paneriais. Pakartojau balandžio 13-os maršrutą: nuo Žirmūnų lig Šilo tilto kairiąja pakrante. Juk šį tą buvau radęs, gal ir šįkart pasiseks? Na, pagalvojau, blogiausiu atveju, gal kurį nors batą antrąkart užtiksiu. Deja deja, batai kaip grybai: pamatęs nepasiėmei/nenufotografavai – ir viskas, kaip skradžiai žemę. Bet nelikau be laimikio – anarchistės šlepečių porą užtikau (anarchistės – dėl spalvų: viena juoda, kita raudona), o ties ta vieta, kur pavasarį radau viršnerio kaboklį, vyriško apavo ½ ramiai sau rudeninėj saulėj šildės.

2011-09-26

(90) Pripirštuotas keistapadis

Šeštadieninis Mindaugo radinys Tappano paežerėj:
Sveikas, Virgi,
Šiandien praleidom dieną labai puikiai plaukiodami valtimi po Tappan ežerą. Vienoje vietoje yra tiltas, kuris pastatytas vamzdžiui pravesti. Taigi ten, kur žalia rodyklė, sustojom ir išlipom į krantą pasivaikščioti. Šiaip miškelis sunkiai praeinamas, bet toje vietoje, kur vamzdis eina, jis yra valomas ir atrodo kaip graži proskyna vaikščiojimui, šalia jos ir gulėjo tas numestas batas. Diena graži buvo, saulė švietė, dangus mėlynas ir balti debesys plaukė juo, o medžiai jau pradeda keisti savo lapų spalvą. Nors ir šilta buvo, ir maudytis norėjosi, bet vaizdas jau tikrai rudeniškas.
Ačiū! — Į tą padą žiūrėdamas, pirmiausia apie dizainerį galvoju: ir kaip jam atėjo galvon mintis padaryt pirštų žymes tokioj vietoj! O ten, kur iš tikrųjų pirštai su padu liečias, tikriausiai nėra jokių duobelių.