(101) Lankant apleistus namus: Pavasario 19

Kai esi deklaravęs dekadentinę savo pomėgių prigimtį, tai tikies būti suprastas pasakydamas:
– Na kas, pamatęs tokius laiptus, gali atsispirt pagundai  palipėt link kito apleisto namo? – Tik ne aš.
Visai įspūdingas dviaukštis statinys; kokios keturios šeimos galėjo gyvent. Ir net gražus buvęs, sprendžiant iš likusios apdailos elementų.

Dabar jau viskas supuvę, pirmam aukšte, be kita ko, prisandėliuota visokių automobilinių dalių, mėtos anatomijos vaizdinės priemonės.
Antram aukšte, regis, šiąžiem buvo prisiglaudęs benamis.



Ne tik batautojo dėmesį patraukusi vieta – užrašas ant vienos sienos vos ne iš Neoplatono Dialogų. :)

Batų? – O kaipgi namai be batų!

Ir net savą šiukšlyną turėjęs namas:)

P.S. LKI kaupiamame naujažodžių duomenyne jau užfiksuotas ir batautojas, -a, ir batauti; ką gi, dar per sprindį tikslo (LKŽ) link. O du radiniai (jūrbatis ir naktibačiai) net buvo panaudoti kaip pranešimo iliustracijos (žr. 27 puslapį).

(100) Lankant apleistus namus: Vasaros 6

Sūnaus radinys priminė nebaigtą darbą: praeitą trečiadienį buvau išėjęs pasivaikščiot po Antakalnį, pabatavau ten, kur anksčiau nebuvau mėginęs, tik ketinęs, o paskelbt ir nepaskelbiau.
Vieną įrašą esu pavadinęs „Nėra dūmų be ugnies, nėra namų be batų“. Patikslinant: nėra apleistų namų, kuriuose batautojas negalėtų rast to, kas jį domina. (Apleistis, nyksmas juk gali turėt tiek pat prasmės ar grožio kiek ir radimasis, pradžia; aišku, ne visiems priimtino; gal net daugiau, nes dar primena egzistuojant laiką. Tiek to, gana tų digresijų.)

Kas yra Vasaros 5, aiškint nereikia; o aš ėmiau ir aplankiau kitapus gatvės esantį namą, kurio greit nebeliks.

Du radiniai lauke: dešinysis – ant tako netoli gatvės, kairysis – kieme.

O kiti – jau viduj.

Per seni, kad būtų galima tikėtis porų.

(99) Radinys pakeliui į Pašlaičių „Maximą“

Keista: maniau, jaunėlis sūnus neužsikrės tėvo niekjuokiais, o va suklydau – ir jis nebegali praeit lyg niekur nieko pro batus, su kuriais atsisveikinta. Pamatė šeštadienį (04-21) apie 6 valandą vakaro Baltrušaičio gatvėj ir nufotografavo.

— Ačiū, Pauliau! — Visai pakenčiama pora; spėtina – kas nors dar pasiims paavėt.

(98) Panerinis, rastas besišypsant

Penktadienį po darbo eidamas per Žirmūnų tiltą pagalvojau: ogi kodėl nepasivaikščiojus paneriu lig Žaliojo? (Oras dar nesubjuręs buvo.) Eit paupiu pasroviui daug lengviau ir net maloniau – lyg ta pačia kryptim srūvantis vanduo būtų bendrakeleivis. Nelabai tikėjaus ką nors rasiąs, bet kai nesitiki, tai ir randi. Vieta – ties sporto klubu „Body Gym“.
O kodėl šypsojaus tuo metu, kai pamačiau šitą batą? Buvau ką tik prisiminęs epizodą iš režisieriaus Antano Sutkaus (1892–1968) prisiminimų apie Maironį (daugiausia bendravo, kai pastarasis ėmėsi dramaturgijos). Taigi: Maironis labiausiai draugavęs su kompozitorium Juozu Naujaliu, dažnai eidavę pasivaikščiot, aišku, ir palei Nemuną. Sutkus kartą paklausęs:
– Apie ką judu šnekat, vaikščiodami abu vakarais?
– Naujalis patyli, o aš pasiklausau, – atsakęs Maironis.
Yra tekę patirt tokį malonumą – eini ir kartu, ir vienas; ir nejauti jokios būtinybės atsiprašant konversuoti, ir jauti, kad kitas žmogus tą patį jaučia; tiesiog – pasitylėjimas vietoj pasikalbėjimo.