(447) Netyčiukas

Jau senokai, III 14, šitą šlepetę netyčia pastebėjau Instituto kieme. Nufotografavau, ir iškrito iš galvos.

Šiandien prisiminiau.

Beje, regis, išsiaiškinau, kaip ta šlepetė čia atsirado. Pasak gan patikimo šaltinio, ją mašinoj vežiojos vienas iš sargų, kad turėtų kuo šunį pažaidint.

Matyt, šuniui nusibodo ar nesinorėjo lakstyt (dantų žymių lyg ir nematyt), o šeimininkas tingėjo eit pasiimti.

(xlii) Griuvėsbačiai

Batautojo instinktai niekur nedingsta. Vidas M. pastebėjo šlepetes žiūrėdamas futbolą, o aš jau bent du stebėdamas griuvėsių Ukrainoj vaizdus. Ir dar du. 

(446) Šventinė metonimija

Vakar atkeliavo laiškas su priekabu:

Sveiki,

Nufotografuota jau senokai, bet vis pamiršta išsiųsti. Nepriklausomybės dienos proga radinys po ilgos pertraukos.

2022-02-16, Šešuolių g., Vilnius

Gabrielė M.

— Dėkui!

Visko prisimint neįmanoma, – taip guodžiu save ką nors užmiršęs padaryt. Tuolab: ne besimėtantys batai ar jų dalys dabar svarbiausia.

(445) Tiltobačiai

Aptingau; nebeprisiruošiu, tarkim, per pietus išlįst bent pusvalandžiui į lauką, paeit iki Neries – anksčiau juk eidavau ten paieškot batų.

O vakar einant iš darbo per Žirmūnų tiltą – kaip aklai vištai grūdas, net du – pora. Gražiai padėta, nosim pasukta maždaug Stalo kalno kryptim.

Dingtelėjo kvaila mintis: gal kas, žinodamas, kad kasdien po darbo apie penktą einu Tuskulėnų rimties parko stotelės link būtent ta tilto puse, tyčia padėjo batus, pradžiugint batautoją norėdamas? – Ne, netikiu.