(52) Paleiąžuolinė šlep[t]

Vakar grįždamas namo iš 19 troleibuso išlipau Žvėryno stotelėj. Keliolika žingsnių į priekį, ir už Paribio 53a – dešinėn, miškan. Vos užkopus ant pirmos kalvelės, šalia ąžuolo, – še tau ir šlepetė. Tolyn: daugiau ir statesnių įkalnių negu nuokalnių. Išlindau maždaug ties Pramogų arena Ąžuolyno gatvėj.

(51) Prisisportavusieji

Šiandien batavau Kalnų parke. Dvi voverės, dvi pirštinės, kėdė ir – prisisportavusio apavo šalia žaidimų aikštelės su mažais vartais.

Stovėdamas tos aikštelės vidury prisiminiau a.a. Remį Audiejaitį – geriausią šambolo vartininką. Ir patį šambolą – futbolo atmainą, kai vietoj kamuolio – šampano kamštis, o vartuose (dažniausiai) – neregiai. Andrius Jakučiūnas žaidimo „genezę“ yra užfiksavęs taip ir pavadintoj novelėj. — Ne, vis dėlto čia nebūtų smagu žaist šambolą – danga netiksi.

(50) Kauno ponios laivelis ir kremuotieji

Batavimo virusas plinta (ir per giminystę). Atsiuntė Vytautas G.
Komentaras: „Rasti Kaune, Panemunėje, einant pirkti ledų, kurių neparnešiau :) kokybė prasta, nes aš, kaip nepatyręs batautojas, nepasiėmiau tam pritaikytų priemonių.“

(49) Visiškas puspadis

Kalva už kavinės „Sakwa“ (M.K. Paco ir Olandų gatvių kampas, netoli Šv. Petro ir Povilo bažnyčios).

(xi) Su šventėm,

jei kas tiki prisikėlimu. Kiaušiniai taps nudažyti svogūnų lukštų nuovire (įvairias žoles prie lukšto prispaudus siūlu), o batai – išmesti (į atitinkamą konteinerį).

P.S. Keista: na, netiki, kad galima prisikelt iš numirusių, bet vis tiek jautiesi esąs kaltas (kad netiki). Netikiu, kad galėčiau prisikelt iš numirusių; paprašiau sudegint mane, išbarstyt pelenus x upės x vietoj, kad liekanos nuplauktų Baltijos jūron.

P.P.S. Kaip viskas atrodytų, jei visi prisikeltumėm? Chaosas, – tikrąja to žodžio reikšme.

P.P.P.S. Per vykusį gyventojų surašymą negalėjau įvardint esąs agnostikas (internetinis variantas tokios galimybės nesuteikė [?]).

(48) Penki popušiniai

Dariaus (manau, jau vadintino tikru batautoju) dovana. Ačiū!
Belmonto gatvė, po pušim.

(x) Eilėraščio batai

Eugenijaus Ališankos eilėraštis šios dienos Nemune:

ir tik tada palengvėja

ir tik tada palengvėja
kai apsiauni sunkius batus
su pernykščio purvo gurvuoliais ant padų
vis dar atrodo kad nepradėjai gyventi
tik šiaip per dienas svyruoji
lyg sustojusio laikrodžio svarmuo
kaip vėjarodė keiti sapnų kryptį kelis kartus per naktį

pats sau labirintas minotauras
ir siūlų kamuolio galas
kurio nepagauni
žaidžia kažkas su tavimi tarsi katė su pele
o tau atrodo kad esi vienas

kraunies mintinai išmoktus daiktus
tarsi į pirmą kelionę

(47) Kiaura liekana

Šiandien per pietus vėl susigundžiau pabataut. Dešiniuoju Neries krantu nuo Žirmūnų tilto iki Šilo. Švarintojų, deja, nedirbėta. Vienintelis radinys – šitas kiauras padas (tiksliai kitoj upės pusėj negu panerio mauduolė):

(46) Tvarka ir miške tvarka

Dar viena Dariaus dovana. Miške šalia Ribiškių tako (Rasų seniūnija, Vilnius).

(45) Baltoji liekana iš Amerikos

Mindaugo antroji dovana:

Siunčiu dar vieną batą, pamestą miškelyje/pelkėje, apytiksliai šioje vietoje.
Pamatęs, kaip pats pradėjai sezoną, taip pat užsimaniau surast kažką panašaus. Šiaip kiekvieną kartą kur nors eidamas vis pažiūrėdavau, ar nerasiu kokio bato, bet niekaip nerasdavau. Taigi šiandien [2011-04-14] „medžioklė“ buvo sėkminga, jei tai, ką siunčiu, tikrai dar galima vadinti batu.

Manau, tikrai galima. Gal dar ir apsiaut įmanu. — Ačiū! (Pirmoji dovana – šita vieniša šlepetė.)