(xxiv) Batavimo atmainos

Coll. Donata M. padovanojo popierinį šio Giedrės Milkevičiūtės straipsnio variantą, kad geriau išmanyčiau kontekstą.
Na, tai, kuo užsiima aktorė Nijolė Narmontaitė, – gan dažnas dalykas: kaupia kolekciją pirkdama (šiuo atveju – batus batelius) arba gaudama pirktinių dovanų. Bet paskutinė rašinio pastraipa užkabino:

Nijolė prisiminė ir dar vieną matytą batų muziejų Švedijoje, netoli jūros, po atviru dangumi. „Ten gyvenantis vienas keistuolis hipis renka vien tik batus, kuriuos išmeta jūra. Ten tūkstančiai batų su aprašymais apie jų atsiradimo istoriją ir net sukurta eilių. Tas žmogus sukūręs tikrą batų parką su žaidimų aikštelėmis ir labirintais“, – dalijosi įspūdžiais aktorė, kurios kolekcijoje jau daugiau nei 200 batelių.

Nekonkretu. Pamėginau pats paieškot, aišku, ne Švedijoj, o internete. Spėju, kad turimas galvoj pajūris prie Fårö, esančio Gotlando salos šiaurėj. Štai tokį video radau. (Daugiau ką nors iškrapštyt tikriausiai įmanu tik mokant švediškai.)
Jūrbačiai, daug jūrbačių. Na, jūros ir marios išties batautojams dosnios.
Bet, kita vertus, šita virtuali peronum conquisitoris captura sankrova vis dėlto įvairesnė :)

(143) The transnational marriage

[Prae scriptum: ko tik neprigalvosi norėdamas populiarint batavimą! Gal toks įrašo pavadinimas papildomų tinklaraščio skaitytojų pritrauks? (Ačiū, Regimantai!) Juk tokios vedybos gan populiarios? Kita vertus, įrašo pavadinimas gruntaunai pagrįstas, ne iš piršto išlaužtas, štai toks:]

Jau senokai, rugsėjui baigiantis, Mindaugas el. paštu atsiuntė šlepetės atvaizdą, palydėdamas tokiu paaiškinimu:

Šį kartą amerikoniška šlepetė, kuri buvo pamesta smuklėje prie kelio. Greičiausiai surasta, bet tas tarpinis momentas užfiksuotas.

Bet nepuoliau skelbt – pagalvojęs: nagi surasiu aš šitai amerikoniškai šlepetei porą Lietuvoj! Suradau. Vedžiodamas draugės šunę (kaip čia nurodyt vietą?) tokiam trikampyje: Kalvarijų gatvė / Juozapavičiaus gatvė; jų sankryžoj įbeskim skriestuvą, timptelėkim iki Holiday Inn Kalvarijų gatvėj ir pasukim, – va toj erdvėj radau šlepetę, kurios nieks nepasiėmė nei kitądien, nei dar kitądien... Nei trečiądien.

(142) Laivabatis

Mindaugas atsiuntė su tokiu paaiškinimu:

Va peržiūrėjau nuotraukas telefone ir suradau vieną batą, kuris buvo Trakuose. Pakabintas ant užrašo. Visa kombinacija man pasirodė ironiška.

Rimtas įspėjimas, jei kas moka skaityt ženklus :)
Ačiū!
Kolekcija vis didėja, didėja... Kai pradėjau, tikrai nemaniau, kad batavimas tiek ilgai gyvuos, vis daugiau žmonių įtraukdamas.

(141) Justibatis

Collegė Justė atsiuntė su tokiu lydimuoju laiškeliu:

telefone radau batą, bet visiškai neatsimenu, nei kur, nei kada, nei kaip aš ji fotkinau :)

Na, tai ir pavadinau justibačiu, nes pagal „kur“ nieko sukurpt neišėjo :)

(140) Baltijos jūros dovanos

Įvairiai žmonės švenčia Žolinę.
Štai Mindaugas leidos žygin iš Nidos į Preilą.
Ir ką? – Jei neklystu, pirmąkart šitiek batautojo džiaugsmų per vieną dieną patyrė :)
Sveikinu ir ačiū!

(139) Nelyg iš dangaus

Šįryt išlipęs iš savojo 19 troleibuso (po reformos važinėjančio dvigubai rečiau) pėdinu Žirmūnų tilto link. Ties degaline žvilgt dešinėn – prašom: basutė.
Nelyg iš dangaus.

(138) Justės radiniai Kroatijoj ir prie Pailgio

Collegė Justė per atostogas irgi neužmiršo batautoja esanti. Jei sudėtum Kroatijoje, Pakoštanės miestelio apylinkėse, liepos 13–20 užtiktuosius, tikrai nemaža krūvikė išeitų:









































O ši šliopkės liekana – iš Pailgio pakrantės (07-24):












— Ačiū, Juste!
Geras derlius :)

(137) Radiniai Raudonpamūšy ir Smilgiuos

vienas iš kelių Raudonpamūšių (šitas Pasvalio r.), 2013-07-17;
kaimas, kurio praktiškai nebelikę;
va šitoj vietoj, tuoj už griovio, atskirtas nuo vieškelio eglių eile,
buvo senasis sodas, po kurio obelis karstydamasis
ugdžiau tarzaniškus įgūdžius;
ir dabar dar lipt į obels viršūnę, kur visada
gražiausi obuoliai būna, – vienas didžiausių malonumų

Gal jau kokie penkti metai: kai su drauge nuvažiuojam per atostogas į Biržus aplankyt mano tėvų, viena diena skiriama kapinių apvažiavimui-apžiūrėjimui-aptvarkymui.
Šįmet maršrutą truputį pailginom, užsinorėjau pasižiūrėt į lauką, kur senelių, iš motinos pusės, gyventa, kur ir mano pirmi devyneri metai būta. Taigi maršrutas: Biržai – Rauboniai (buv. „Mūšos“ kolchozo gyvenvietė, ten antrą klasę baigiau) – 4 km, kuriuos tekdavo nupėdint pirmyn atgal – Raudonpamūšis (gimtinė) – Brenčiai (palaidoti proseneliai iš motinos pusės) – Saločiai (močiutė iš tėvo pusės; gyvos neteko matyt, mirė, kai tėvas dar buvo nevedęs, armijoj tarnavo) – Pasvaliečiai (tėvo sesuo) – Smilgiai (senelis, tėvo tėvas, miręs 1944-ais) – Biržai.

šitoj vietoj stovėjo Paugių gyvenamasis namas

Senelių žemė ribojos su Paugių, jų gyventi namai ir sovietmečiu visų buvo vadinami Paugio dvaru, nors gal tiksliau būtų – dvareliu, pasistatytu pirmosios Respublikos laikais. 1944-ais Paugiai, aišku, vengdami būt ištremti, pasitraukė kažkur į Žemaitiją. Gyveno tuose namuose toks Krymo totorius, per karą rankos netekęs, kurį žmonės vardu – Osmonas – vadino, su žmona ir sūnum Vilium, keliais metais už mane vyresniu (pavardė – regis, Dovletovas). Lietuvai atgavus nepriklausomybę, Paugiukai atsiėmė tėvų žemę, bet gyvent negrįžo; stovėjo tie namai ir nyko, kol buvo parduoti vietiniam ūkininkui, o tas juos nugriovė – plytoms greičiausiai.
Pavaikščiojau po tas liekanas, šį tą pamačiau:

Vietų, kurios vadinasi Smilgiai, Lietuvoj 19. Bet tikriausiai tik vienų Smilgių, Pasvalio rajone esančio miestelio, parduotuvės kairysis galas taip išgražintas.
O prie autobusų stotelės – batas laukia, kokio 44 dydžio (paskutinis radinys per šių metų atostogas):

(135) Palangibačiai, ii

Paplaukiojimas Minija baigės taip netoli jūros, kad lyg ir savaime tapo aišku, kur toliau traukt. Porą dienų, penktadienį ir šeštadienį, pabuvom Palangoj.
Dėl padrybsojimo ant smėlio tikrai neverta ten važiuot; bet: nors jau kas antri metai noris išgirst jūrą ir pajust, kaip grįždamos atgal bangos iš po padų traukia smėlį (kaip žemė slysta iš po kojų).

Radiniai: vyriška basutė gulėjo prie pat vandens ties ta vieta, kur kanalas jungias su jūra (A), o tą neoklumpę – už kokio 100 metų tilto link. (Basutė tebegulėjo ir kitos dienos rytą, o crocsas, aišku, iškeliavo iš paplūdimio su šiukšlėm.)

Tiesa, pakeliui į pliažą teko matyt tokį vaizdelį, bet čia tik šiaip, iš parabatistikos srities.

(136) Du batu pakeliui namo

Nors parašęs frazę pakeliui namo ir prisiminiau Marijono Mikutavičiaus dainą, bet šitą kontekstinę luobelę reikia nulupt, nes – tai paprasčiausiai tereiškia: liepos 6 grįžom į Vilnių.
Prieš Kauną ėmė bręst mintis paprašyti, kad stabteltumėm. Per Kauną važiuojant subrendo. Iš autostrados išsukom likus mažiau negu kilometrui iki „didžiojo“ Kauno pabaigos, sustojom visai netoli marių, jau Kauno marių regioninio parko teritorijoj.
Išlipau. Statinio, kuriuos mėgsta įamžint Dainius Gintalas, nematyti, tad: kaip ir dera kairiarankiui, pasukau takeliu į kairę. Paėjęs penketą metrų ir užtikau štai šitu du batu – sakytum, tėvo ir vaiko.