(335) Pervartibačiai iš Australijos

[Smagiausia, aišku, kai pats randi pamestą batą; smagu, tikrai smagu, kai gauni kito žmogaus radinio atvaizdą; bet ir vienu, ir kitu atveju kyla sunkumų, kai reikia sugalvot pavadinimą, – kokį sudurtinį žodį parinkus? Šiuo atveju pirmas dėmuo – pervarta, metų pervarta iš 2019-ų ir 2020-us turima omeny.]
Sausio 3-ią gavau Gabrielės laišką su dviejų radinių atvaizdais iš ten, kur dabar vasara, bet ne deganti vasara, iš WA:

Laba diena,
Vasara – atostogų metas. Ko gero, batams taip pat, mat senokai nieko neradau. Vis dėlto iš karto po Kalėdų ir pirmąją Naujųjų metų dieną atsirado. Gal bus pirmasis 2020 radinys?

Kalėdinis: dviračių takas palei Midland train line tarp McIver ir Claisebrook stočių, Perth WA.

trečia nuo galo raidė galėtų būt O

Naujametinis: pakeliui iš traukinio stoties į vandenyną, North Fremantle, WA. ↓ →

                 Po dienos, sausio 4-ą, dar vienas radinys atkeliavo:

Laba diena,
Kartais banga pasileidžia taip, kad neįmanoma sustabdyti. Nežinau, ar šįkart taip ir bus, bet dar vienas batas atsirado įtartinai greitai.
Charles street, North Perth, WA  ↓ →

— Ačiū, Gabriele!
Kaip ir tikėjotės, išties vienas iš Jūsų radinių – pirmas 2020-ais. Sveikinu.

(334) Š.m. paskutinbačiai

Kaip reikiant šįmet batautojų radinių kolekcija pasipildė – beveik 70 įrašų, o batus vienetais suskaičiavus – tikrai 100 perkoptų. Dėkui visiems!
Štai paskutinis siuntinys – Agnės:

laba diena,
radau jums batą prie Smiltynės perkėlos. 2019 12 29 →
kiti ↓ iš Užupio skvero. 2019 09 07

— Dėkui, Agne! Na štai, jau ir gali vadint save tikra batautoja, kai radiniai kolekcijoj :)

(333) Du pagubiniu

Coll. Rūta persiuntė du Aliaus radiniu gruodžio 27 dieną (ech, reiktų ir man pradėt eit pasivaikščiot):

Pagubės sodų keliuke  →
Pagubės miškely  ↓

— Dėkui, Aliau ir Rūta! — Tas keliuky rastasis visokių nelinksmų minčių kelia: negi žmogus toliau nuėjo vieną avėdamas? Aišku, kai batas pilnas vandens – nieko gero, bet vis tiek geriau negu viena koja be bato.

(332) Palaisvinis

Sekmadienį laiptinės kaimynė Indrė dovanų atsiuntė:

Sveiki, mielas kaimyne,
Gal matėt šį batą, o gal ne. Dėl visa ko nufotografavau. Kito niekur nepastebėjau, gal savininkas tiesiog nuvažiavo. Tamsu, bet tikrai ne vidurnaktis. Tiesiog antroji Šv. Kalėdų diena, vėlyva popietė.

Ne, nemačiau, – atsakiau. O juk galėjau matyt – čia Laisvės prospekto pabaiga, prie Vilniaus rajono poliklinikos stotelės, kurioj išlipu grįždamas iš darbo. Pirmdienį pakeliui į darbą patikrinau – nebėr to bato.

— Ačiū, kaimyne!

(331) Dar lisabonbačių, šįkart gruodinių

Coll. Donata rado atasvarą rūškanam Petrapiliui, – Lisaboną. Sausį pirmąkart būdama šį tą pamatė prie keltuvo, šįkart – vėl:

Virgi,
čia prie keltuvo Gloria bėgių žmogus batelius taip tvarkingai pasidėjo. Fotografavau šiandien [2019 XII 13] 14.54.
Vakar kitoj vietoj radau išdrabstytus. Atsiųsiu.
Linkėjimai iš Lisabonos.

Atkeliavo ir išdrabstyti –
vis dėlto irgi pora vadintini,
iš padų sprendžiant;
su patikslinimu:    ↓    ↓    ↓

Šie du batai

prie Rua das Flores

85 namo,

2019 m. gruodžio 12 d.,

11.18.

— Dėkui, Donata!
Dar vieniem metam baigiantis, žmogus darais sentimentalus, tai pridursiu: baisiai malonu žinot, kad tave prisimena ir tada, kai nėr jokio rimto reikalo.

(330) Dar vieni pakaruokliai

Draugė persisiuntė bendradarbės Sigitos radinį:

Išėjau pasivaikščiot per pietų pertrauką paupiu. Einu einu, žiūriu – batai 😊
Prisiminiau, kad žinau žmogų, kuris kolekcionuoja batus, bet į medį nebelipau – aukštai 😊
Tai pamaniau sau: gal užteks nuotraukos

2019-12-09, Nėries krantinė kažkur tarp Pedagoginio ir Žvėryno tilto

— Ačiū, Sigita! Į medžius laipiot tikrai nereikia, visiškai gana atvaizdo; čia juk atvaizdų kolekcija, o ne tikras pamestų, užmestų ir pan. batų muziejus.

(329) Nuviltoji

Per Rūtą atkeliavo Aliaus radinys:

Verkių seniūnija,
keliukas prie Pagubės sodų, 2019 XI 30

Ilgai sukau galvą, kaip pavadint šitą kolekcijos eksponatą (vis sunkiau rast įvardą). Pagalvojau: taigi į nosį net buvo prikišta laikraščio, vadinas, ketinta padėt žiemai; bet va: žlugo viltis sausai ir šiltai peržiemot.

— Ačiū, Aliau! Ir Rūtai, tarpininkei, dėkui.

(328) Batauti galima ne tik Australijoj

Kad būtų aiškiau, pradžioj pasakytina: šeštadienį, XI 30, buvo Vido M. išversto Tadeuszo Konwickio romano Meilės įvykių kronika pristatymas. Dabar jau laiškas su priekabais:

Sveikas gyvas.
Po smagaus Paviljono knygų savaitgalio metas ir pabatauti :)
2019.12.02 Žvėryno tiltas
Nusimetė koks nors ekvilibristas basutes ir patraukė tilto turėklu į Žvėryną. Kol perėjo, ir žiema užklupo. O gal vis dėlto didžiapadė jaunoji išsiavė, kad jaunajam būtų lengviau ją per tiltą nešti.

      — Dėkui, Vidai!

      Patriarchališkas priedėlis būtų: batautojų šeimos galva :)

(327) Kabikas žemaitinis

[pavadinimas – pagal kabiką latvinį]

Šitą batą – spalvingą, nelyg kokia iš tropikų šiaurėn atklydusi Ara chloroptera – miške prie Priekulės rado Sigitas š.m. rugsėjį.

(Ir su šypsniu prisimenu jo pusseserės jubiliejų, kuris buvo metų pradžioj; ir mes su drauge ten buvom, nes draugės draugė; o! viskas vyko rimtai: didelė salė, muzikantai, vienas ne tik dainavo, ir, taip sakant, conférencier darbą dirbo: svečius vienus kitiems pristatinėjo etc.; mes kaip matematikė ir batautojas buvom pristatyti; tai teko su žmogum, renkančiu butelių kamštelius pabendraut, ir Sigitas prie rūkančio lauke už durų priėjo, sako, turiu nufotografavęs telefonu batą, tik dėl atvaizdo kokybės abejojantis; jei gerai beprisimenu, užrašiau ant lapelio el. pašto adresą, sakau, ar tą rastąjį, ar rasimą atsiųskit; — gal ką ir papainiojau prisimindamas; svarbiausia, kad žmogus neužmiršo, per savo pusseserę pasiuntė naują radinį, net septynis jo atvaizdus, iš visų pusių užfiksavęs; kelias ilgokas pasidarė, per dvi tarpininkes, bet svarbiausia – pasiekė tikslą, ir jūs galit pasigrožėt, kokie spalvingi batai Žemaitijoj.)

— dėkoju ir sveikinu tapus tikruoju batautoju, Sigitai!

(xxxviii) Šimtadieninis

Štai kokių laiškų gaunu – džiugesio kupinų:

Sveikas.
Virgi, kokį radau batą... kokį radau batą!! :)
Tiksliau, Gabrielė rado. Pasiunčiau nuotrauką jai, o ji ir klausia: čia iš Gasiliūno kolekcijos? Aš tik tada pastebėjau, kad tai batas!!
Iš tikrųjų tai Kauno Jablonskinės 11b klasės šimtadienio vinjetė. :)
Laikas – 1982–1983 sandūra.
Va, kas nutinka, kai močiutė pradeda praėjusio tūkstantmečio popierius kraustyti ir užverčia mane seniai mano pačios pamirštais archyvais.
Nežinau, ar į kolekciją tinka, jei ne, laibūnie bent tau pačiam nusišypsoti. Vis dėlto batas! Neiškenčiu nepasidalinusi!
Smagaus,
Anita

— ačiū, Anita; tinka, net įvardą parinkau: Vytautas Martinkus parašė knygą Literatūra ir paraliteratūra, tai tebūnie ir čia taip pat: batavimas ir parabatavimas. (Mėginau ieškot parabatautojos A. veido toj vinjetėj, deja, nesėkmingai.)