Dėl žodžių ir darbų 2010-08-10

Dėl žodžių ir darbų (2010-08-10): Aišku, LKŽ nėra žodžio batauti. Bet galima imtis tokios veiklos. O jai įvardinti reikia žodžio.
Jei bent keli grybaudami ne tik uogaus, bet dar ir bataus, atsiras šansas gyvuot ir žodžiui.
Užfiksavus batą miške, šalikelėj ar dar kur nors, galima jį pasiimt į namus ir imtis asambliažą kurti. Jei seksis, ir parodą surengti.
Eksponuot ant grindų. Batavimas įgautų aukštesnį statusą, gal net A.A. dėmesį atkreiptų. Ir prasivertų vartai istorijon ir žodynan.
Bet visai gana tik nufotografuot batą, likusį be šeimininko, pasimetusį, – ir išsiųst el. paštu vgasiliunas@gmail.com.
Ir batautojo nekrologo pavadinimas aiškus: „XY padžiovė batus“. Skambù.

2010-10-22

(iv) Batai ir žmonės

Vartau naujausius Krantus (2010, nr. 3), skirtus estų kultūrai (sudarė ir vertė Danutė Sirijos Giraitė). Tekstų teikiamas malonumas dar prieš akis. 80 puslapy radau Kalevo Keskülos (1959–2010) miniatiūrą, kurios pavadinimą pasiskolinau šitam įrašui.
Žmonės, kaip ir batai, padaryti iš odos. Galbūt todėl kai kas kolekcionuoja batus.
Šiuolaikinio gerovės pasaulio žmogus dažniausiai turi daugiau batų nei gali sunešioti ligi gyvos galvos. Tik pensininkams jų trūksta: drabužių yra, o batų įpirkti nepajėgia.
Aš į savo senus batus žiūriu su švelniu susidomėjimu, ieškodamas ant nuzulintų padų pradingusių metų, praeityje likusių geresnių dienų. Taip pat graudžiai žiūriu į savo brangią odą, vis nesiliaudamas stebėtis, dirgintis ir žavėtis laiko ženklais. Kaipgi tas gyvenimas tave, mane ir mūsų batus – visus odinius – nudrengia.
Vienoje iš naujesnių Muhu salos dainų, kurią dažnai dainuodavo mano senelė, užduodamas klausimas, ar jaunikis tikrai vertas: „Ar ant kulnų jo žvilga varis, / kurį nudildė purvas kelio?“ Jis ir mus nudildo.
Iš rinkinio Elu sumedusest (Apie gyvenimo švelnumą, 2009)
Supratau: pradėjęs bataut, nebegalėsiu lyg niekur nieko skaityt tekstų apie batus.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą