Sveiki, Virginijau,
paaiškinkite man šią mistiką – kodėl mano kelyje į kaimą žmonės mėto batus tai 10 km, tai kelių šimtų metrų atstumu?
Aš jau pradedu įtarti, kad čia kažkas iš „etatinių“ batautojų taip elgiasi.
Vakar, spalio 11 d., vienas Pirčiupių prieigose, kitas – ribose.
Beje, tik prikabinusi nuotrauką pastebėjau, lyg ir dar vienas pirmojoje matosi. Fotografuodama nemačiau.
O dar vieną vakar pralėkiau ir neužfiksavau.
Dar po trijų atkeliavo ir „informatyvus batas“:
O kaip jums štai toks radinys? Toks iš originalesnių. Praėjusį savaitgalį Labanoro girioje.
— Jums jau laikas dėkot didžiosiom: DĖKUI, Karolina!
Atsakymai:
(1) L. abejoju tokio dalyko kaip mistika buvimu. Išties, būna, kad žmogus stebies: kaip čia taip gali būt??? mėgini aiškintis, kurt visokias teorijas (malonus užsiėmimas). Mečiau tuo užsiiminėt. Tiesiog sakau sau: taip yra, ir tiek. Suprantu, gyvenimas ne toks įdomus daros. Kita vertus, pripažįsti, kad toli gražu ne viską gali[ma] paaiškint.
(2) Tokios dalyko – reklaminio stendo [ar kaip kitaip tatai vadinas] vidury girios nesu matęs. Bet šiaip – tinkamiausia vieta, kai pagalvoji. Vieno tikiuos: arba reklamuotojai jį po kurio laiko pasiims, arba jis padarytas iš lengvai suyrančios organinės medžiagos (bet tokiam lietus ar sniegas turėtų būt pavojingi).
Reklamuotojai tą batą tikrai pasiėmė. Čia buvo "Trenkturo" žygio metu. Kitą kartą šis batas stovės kažkur Dzūkijos miškuose lapkričio 19 dieną :)
AtsakytiPanaikinti