Justės radinys Užudvarionyse 2016-04-02.
— Ačiū!
Iškelta balta vėliava ar kas panašaus – aišku, ką reiškia, o iškeltas raudonas batas? Neiti! Padžiausit batus!
Sutapo, kad ką tik baigiau skaityt naująjį Eugenijaus Ališankos poezijos rinkinį, o ten yra ir eilėraštis, kuriame minimas – deja, nerastas – batas:
graikų tebuvo likę fragmentai
na taip gyventi teko nelengvais laikais graikų tebuvo likę fragmentai daug tuščio ploto paraštėse kur klaidžiojo trumparegis žvilgsnis ieškodamas atsakymo taip man atrodė tada niūriaisiais laikais kurie ir šiaip visada suniūra praėjus kelioms dešimtims metų dabar suprantu ieškojau atsako juk panašus pažįsta panašų argi tai ne tavo beprotiška mintis čiupinėtis keistis kūnų skysčiais uosti vienam kito prakaitą ir tik iš meilės išminčiai o mes ką darėme mes prisimeni tą naktį ilgiausią naujųjų metų naktį kalbėjomės apie triadas ir imperatyvus apimti aistros įkaitę iki raudonumo sėdėjome sovietinio daugiabučio virtuvėje empedokliai pamišę iš meilės filosofijai iš meilės meilei o kambary aplinkui eglutę moterys šoko vienos pačios sau tos liaunos menadės na taip gyventi teko nelengvais laikais kai meilė ir neapykanta valdė žemę ir orą vandenį ir ugnį kūnai nerasdavo kūnų žodžiai prasilenkdavo su žodžiais norėčiau pasakyti kaip ir visose pasakose valdė ilgai ir laimingai bet iš tiesų buvo visai kitaip pats žinai kaip baigiasi visos beprotiškos mintys lieka fragmentai nebaigti eilėraščiai stalčiuose įsimylėjėlių griaučiai po lavos antklode na taip pridėkim ir tavo batą sako išspjovė ugnikalnis spjūvis teorijai jeigu ne gyvenimui niekas nežino kaip buvo iš tiesų tikriausiai nebuvo ir vis tiek ėjau aplinkui rūkstančio ugnikalnio kalderą siauru tarsi disjunkcija taku arba arba gyvenimas arba mirtis mačiau visą savo gyvenimą trumpą kaip filosofijos paskaitos konspektas mačiau pelenus ir dūmus bet bato neradau taip ir maniau gal ugnikalnis ne tas gal aš nebe tas empedoklis