Dėl žodžių ir darbų 2010-08-10

Dėl žodžių ir darbų (2010-08-10): Aišku, LKŽ nėra žodžio batauti. Bet galima imtis tokios veiklos. O jai įvardinti reikia žodžio.
Jei bent keli grybaudami ne tik uogaus, bet dar ir bataus, atsiras šansas gyvuot ir žodžiui.
Užfiksavus batą miške, šalikelėj ar dar kur nors, galima jį pasiimt į namus ir imtis asambliažą kurti. Jei seksis, ir parodą surengti.
Eksponuot ant grindų. Batavimas įgautų aukštesnį statusą, gal net A.A. dėmesį atkreiptų. Ir prasivertų vartai istorijon ir žodynan.
Bet visai gana tik nufotografuot batą, likusį be šeimininko, pasimetusį, – ir išsiųst el. paštu vgasiliunas@gmail.com.
Ir batautojo nekrologo pavadinimas aiškus: „XY padžiovė batus“. Skambù.

2011-06-15

(70) Rožinė mauduolė


























Ne Paulio Cézanne’o ir ne Sauliaus Kruopio, bet vis tiek gražu. Atsiuntė Mindaugas su tokiu paaiškinimu:
Šiandien buvo vieno mano kolegos išleistuvės, tai per pietų pertrauką visus maitino. O maisto buvo labai daug. Taigi prisivalgęs pagalvojau, kad gerai būtų išvaikščioti šiek tiek kalorijų per likusią pertraukos dalį. Nuvažiavau iki artimiausio savo gerai išminto tako ir už kelių žingsnių pastebėjau besimaudančią (o gal jau ir padu į viršų) šlepetę. Taigi vėl siunčiu į kolekciją. Aišku, suprantu, kad kanale plaukiojanti šlepetė ganėtinai skiriasi nuo miškinio bato, bet galiu pasakyt, kad medžių buvo aplink :).
Viskas vyko maždaug šioje vietoje.
Ačiū, Mindaugai; atsilygindamas galiu pasiūlyt pasižvalgyti po šią tikrų mauduolių kolekciją:)

2011-06-12

(69) Krasnuchinis vorų mylimasis

Šiandien iš pagarbos prieš trejus metus mirusiam žmogui nuėjau į mišias Dievo Apvaizdos, Švč. Jėzaus Širdies parapijos bažnyčioj (ant apsidės patupdytą angelą reiktų nupraust). Kai kunigas per pamokslą apie šv. dvasią griebėsi pavyzdžių – šešiolikmetė pastojo dėl to, kad buvo nereliginga, esą šv. dvasia ją nuo to būt apsaugojusi, – neištvėriau, išėjau. Pasivaikščiot (iki mišių pabaigos).
Radinys šalia extransformatorinės [?; rimta, plytinė, pastatyta šalia, bet kas tada čia per daiktas? su įspėjimais: atsargiai, įtampa!; žr. vaizdą dešinėj], stovinčios sankryžoj už kokių 50 m nuo bažnyčios, netoli vaikų darželio „Viltenė“:























P.S. Prie bažnyčios durų priklijuotuose skelbimuose mišių laikas ir laikas, kada galima susitikt su kunigu klebonu, nurodytas dviem kalbom: LT ir PL; ir ačiū Dievui, pagalvojau, kad to nežino LNK šou „Aš myliu Lietuvą“; kai pamačiau, kaip jie (leeetuviai) akmeniu kala lietuvišką gatvės pavadinimo lentelę ar ne Eiškiškėse [?], viskas tapo aišku: primityvizmo adoracija – akmeniu knežinkim tai, ką mes manom esant „blogį“.

2011-06-07

(68) Markutbačiukas

Nuojauta kirba, kad pačiam bataut jau lyg ir nebereiktų. Kolekcijos papildai plaukia iš visų šonų. Štai dar vienas – Dariaus K. (ačiū!).
Labai mažas batavimo radinys, iš akies – apie 8 cm. Markučių g. [Vilnius]

(xv) Batautojos radiniai New Yorke

Austės N. laiškas ir dovanos iš Brooklyno (ačiū!):
Nors vaikščiojau po Niujorko centrinį parką, bet batų ten neieškojau. Tikėjausi, kad batingiausia vieta bus ten, kur apsistojau, t.y. Niujorko dailininkų Aido Bareikio ir Ankes Weyer studija. Apšniukštinėjau jų darbo kambarius ir šį tą radau.
[Kairėj:] A.B. batai, aptikti šalia kėdės. [Dešinėj:] A.W. „bateliai“, aptikti ant darbo stalo.

2011-06-06

(67) Parduotos šleptvasaros jau baigės

Pušynėlis prie pat Rokantiškių kapinių. 5 minutėm tebuvau įlindęs.
























P.S. Empatijos seansas: esu dešinės kojos tarpupirštis; tarp nykščio ir vad. antrojo, kuriam pagailėta smiliaus vardo.

2011-06-03

(66) Amžinų atostogų po žiemos tarnystės išlydėtoji pora

Iš ankstaus ryto –  Janos Janauskas laiškas su radiniu:
Niekaip neišsiruošiu į mišką, bet Kauno miestelio vidury, Aušros gatvės patvory radau porą batų. Birželis, vasaros pradžia, kam dabar jų, tokių aulinių beprireiks... Gal Jums?
Taip taip, ačiū! (Ir aš miškų pasiilgau.)

2011-06-01

(65) Vargu ar medkirčių apavas palei medkirčių taką

Mindaugas (manau, jo akys jau neliepiamos ieško batų, ergo, tikras batautojas!) vėl atsiuntė dovanų. O mano šišas apsilpo; be to, žolė stipriai ūgtelėjo, paslėpdama galimus radinius. Reiktų paieškų imtis rimtesniuos miškuos, bet kad dar ne atostogos.
Štai Mindaugo laiškas ir radiniai (ačiū!):
Nuo praėjusio penktadienio stovyklavom vienoj tokioj gražioj vietoj Pensilvanijoje. Tą vietą atradom tik atvažiavę į Ameriką ir nuo to laiko ten kiekvienais metais važiuojam, kai tik pavyksta. Šiaip tolokai – keturios valandos kelio. Bet verta. Taigi vėl ėjau su draugų šeima ir sūnumi Senuoju medkirčių taku (Old Loggers Trail) ir prieš pat galą radau vieną pamestą batą, o po to ir šlepetę. Šiaip jie buvo maždaug 10 metrų vienas nuo kito, todėl nelabai išeis googlemaps nurodyti tikslią vietų, o apytiksliai – čia.

2011-05-19

(64) Jį sustabdė šaka

Priešpiet užfiksavau:
Lygiai prieš 299 metus
1712 metų gegužės 19-ą Vilniaus jėzuitų kolegijos dienoraštin įrašytas toks pirmasis sakinys: „Recreatio Łukiscis.“ Per pietus reiktų kur pasivaikščiot – Lukiškės rekreacijai nebetinkamos, bet Antakalny dar yra kur nueit.

Perpiet pasivaikščiojau: Mildos gatve beveik iki galo; už 42a namo jau ir Pavilnių regioninis parkas. Stačiausiu šlaitu (pro informacinį stendą) – į viršų. [Gal ir] aukščiausioj vietoj – benamio vasarvietė: ir palapinė yra, ir kažkas panašaus į stalą, krosnį.
















Vieni batai kabo ant medžio, kiti stovi šalia, bet vargu ar tokius gali pavadint radiniais.



















Nebent šitą, besiritusį nuo šlaito ir sustabdytą šakos (greičiau – šakelės):

2011-05-18

(xiv) Oi batai batai ir kiti čebatai...

Ir ko tik žmonės neprigalvoja!
Darius, šitai kolekcijai padovanojęs jau ne vieną rastą batą, permetė draugės iš Kauno Janos dovaną su lydraščiu:
Batautojui – karšti linkėjimai iš vieno pereinamo kiemo prie Laisvės alėjos, netoli soboro. Kai fotografavau, priėjo toks spintos pavidalo vyrukas ir sako: „čia privatus kūrinys, kodėl fotografuojat?“ – man labai patiko. :):)
Tikrai žavus vaizdelis – iš žemės išdygusi koja ir sukrovusi puikų aukštakulnį batžiedį; labai ačiū!
Batauja ir archeologai; jų radinių galima pasižiūrėt čia: Vilniečių avalynė XIV amžiaus pabaigoje – XIX amžiaus pradžioje.

2011-05-09

(63) Pagelžkelinis

Dariaus įnašas:
Batavimo laimikis. Prie geležinkelio Markučių rajono atkarpoje. Tikiuosi, galima tai vadinti batu?
— Manau, kad taip. Batas tol, kol gali atpažint, kad tai buvo batas, o ne neaišku kas. – Ačiū!