Sekmadienio rytą savo vietoj liko tik sveikoji; suplyšėlę, matyt, kažkas nuspyrė į gatvę.
Sekmadienio vakare tepastebėjau suplyšėlę; sveikosios (prie stulpelio likusios) nebebuvo – matyt, kiemsargis sušlavė.
Va taip ir išsiskiriama. :)
Šiandien buvo vieno mano kolegos išleistuvės, tai per pietų pertrauką visus maitino. O maisto buvo labai daug. Taigi prisivalgęs pagalvojau, kad gerai būtų išvaikščioti šiek tiek kalorijų per likusią pertraukos dalį. Nuvažiavau iki artimiausio savo gerai išminto tako ir už kelių žingsnių pastebėjau besimaudančią (o gal jau ir padu į viršų) šlepetę. Taigi vėl siunčiu į kolekciją. Aišku, suprantu, kad kanale plaukiojanti šlepetė ganėtinai skiriasi nuo miškinio bato, bet galiu pasakyt, kad medžių buvo aplink :).Ačiū, Mindaugai; atsilygindamas galiu pasiūlyt pasižvalgyti po šią tikrų mauduolių kolekciją:)
Viskas vyko maždaug šioje vietoje.
Labai mažas batavimo radinys, iš akies – apie 8 cm. Markučių g. [Vilnius]
Nors vaikščiojau po Niujorko centrinį parką, bet batų ten neieškojau. Tikėjausi, kad batingiausia vieta bus ten, kur apsistojau, t.y. Niujorko dailininkų Aido Bareikio ir Ankes Weyer studija. Apšniukštinėjau jų darbo kambarius ir šį tą radau.
[Kairėj:] A.B. batai, aptikti šalia kėdės. [Dešinėj:] A.W. „bateliai“, aptikti ant darbo stalo.
Niekaip neišsiruošiu į mišką, bet Kauno miestelio vidury, Aušros gatvės patvory radau porą batų. Birželis, vasaros pradžia, kam dabar jų, tokių aulinių beprireiks... Gal Jums?Taip taip, ačiū! (Ir aš miškų pasiilgau.)
Nuo praėjusio penktadienio stovyklavom vienoj tokioj gražioj vietoj Pensilvanijoje. Tą vietą atradom tik atvažiavę į Ameriką ir nuo to laiko ten kiekvienais metais važiuojam, kai tik pavyksta. Šiaip tolokai – keturios valandos kelio. Bet verta. Taigi vėl ėjau su draugų šeima ir sūnumi Senuoju medkirčių taku (Old Loggers Trail) ir prieš pat galą radau vieną pamestą batą, o po to ir šlepetę. Šiaip jie buvo maždaug 10 metrų vienas nuo kito, todėl nelabai išeis googlemaps nurodyti tikslią vietų, o apytiksliai – čia.
Lygiai prieš 299 metus
1712 metų gegužės 19-ą Vilniaus jėzuitų kolegijos dienoraštin įrašytas toks pirmasis sakinys: „Recreatio Łukiscis.“ Per pietus reiktų kur pasivaikščiot – Lukiškės rekreacijai nebetinkamos, bet Antakalny dar yra kur nueit.