(81) Sezonas prasideda!

Pasak donatorės, Nemenčinės miškai (kažkur už Vaidotų į Ignalinos pusę).
— Ačiū, Vika!

(80) Patvorinė pora

– Dovanos, dovanos, dovanos, o ką gi pats beveikiąs? – paklausit.
– Rudeniop ketinu atsigriebt, kai grybausiu, o kol kas:

Užvakar apėjau aptvertąjį monstrą Konstitucijos prospekte su viltim, kad gal kur nors rasiu plyšį ir galėsiu apžiūrėt graffičius, jei jau grožėtis iš tolo nebeliko kuo (t.y. propeleriais). Deja, deja. Va tik šitą porą patvory teradau (iš dešinės, savivaldybės pusės).

(79) Naktibačiai

Kai įkėliau ex Franciae calceamentum, sulaukiau komentaro, esą tai jau nebe miškinis apavas. Na ir kas!? Užtat kiek žmonių šituo žaviu ir šiek tiek kvankt pomėgiu – batauti – užsikrėtė! Na, kaip atrodytų, jei sakyčiau: „Mmmm, ne to porūšio, netinka, atleisk...“?
Ačiū visiems! Ir Šarūnui O., dar vienam jaunėlio sūnaus draugui, ačiū – už naktibačius, užfiksuotus 2011-07-29 apie 23:00 Justiniškėse prie vieno iš daugiabučių.

(78) Šlepučių mėtymo metas tęsiasi

Va paliktos Vilniuj,
va – Akrone, OH (JAV),
o va šitos – Paryžiuj →
(netoli Moulin Rouge’o liepą užfiksavo Dovilė V. – ačiū!)

(77) Girinė šleputė ir Nemenčinės ketvertukas

Justės K. dovanos (ačiū!):

Pirma – ir net ne miškinė, o girinė: Labanoro giria netoli Ilgio ežero, 2011-07-14. (Tas fone matomas šungrybiukas nuteikia viltingai – nebeilgai laukt reiks, ir – į mišką.)

Antra ilgam buvo užstrigusi mobiliajam telefone:
2011-04-13, Nemenčinė. (Įdomu, ar tebėr? Visai pakenčiamos dvi poros, nors ir žieminių.)

(76) Ex Franciae calceamentum

Radinių iš Prancūzijos kolekcijoj dar nebuvo. Yra! Ačiū jaunėlio sūnaus draugui Tautvydui P.
2011-07-15, ant paminklo kardinolui Richelieu (jei teisingai supratau, šito) postamento.

(75) Nepriklausomybės tenbačiai

Dar vienas įrodymas, kad aš čia jau niekuo dėtas:) Mindaugo siuntinys (tekstas + vaizdai):

Buvo mums ilgasis savaitgalis – liepos 4, JAV nepriklausomybės diena. Taigi nuvažiavom į Pensilvaniją. Štai čia (kur žalia rodyklė, o ne ten, kur (A) burbulas) radau šlepečių.
Šiaip šlepetės man jau atsibodo, todėl šiandien tik viena, kažkiek kitaip, nors mačiau dar kelias.

O kitą bato padą taip pat ten netoli radau, šalia jo labai dailiai vandens, vėjo ir smėlio išdailintas medinis padas, kuris gal šiek tiek ir derinasi prie visos kolekcijos.

Daugiau apie savo kelionę parašysiu savo tinklarašty, kai šiek tiek pamiegosiu.
Sėkmės.

Ačiū, Mindaugai! O aš Mindaugines (su vardadieniu post factum!) praleidau pas tėvus Biržuos – darbus visokius dirbdamas: nuo vyšnių skynimo iki senelių kapų tvarkymo. Ir dar atostogos iki rugpjūčio 8-os: plaukimas baidarėm Širvinta etc.!

(74) Telefonbatis ir [lavon]bačiai

Kad ir ką kas sakytų (snobizmas ir pan.), smagu: žmonės pamato batą (neavimą, ne ant kojos) ir pasidalina ne tik atvaizdu, bet ir su rastim (nom.: rastis) susijusiom emocijom. Batavimas – ne kiaulių gripas, bet vis dėlto užkrečiamas (ne specialisto diagnozė:) Ofic. informacija. Ne ofic.!:

Ech, aš vėl radau batą Vilniaus gatvėj Kaune (beveik po pat poetės Dovilės Zelčiūtės langais), – praneša Viediškių [= Facebook] paštu Tatjanos R. iš Kauno. – Suprantu, kad Jus domina tik laukinės gamtos avalynė, bet išsiunčiu. Vien tik „ant smagumo“, nes vasarą žvilgsnį juk traukia visa, kas žalia. ;))

Mieloji coll. batautoja, kaip visad (ne, dažniausiai) būna: kartelė nepastebimai – žemyn, griežtieji kriterijai – blausyn, ir pasiteisinimų išdygta: esą kaupiama medžiaga lyginamajai batotyrai etc.:) Ačiū! Šiuo radiniu džiaugiuos su Jumis; bet: niekaip negaliu prisimint pavadinimo seno seno humoristinio detektyvinio serialo, kur vis pagr. agentui būdavo sukuriama įvairių „štučkių“, tarp jų – ir telefonbatis. 

P.S. (1) Dėl žalumo. Kol kas gražiausias šįmet matytas žalumas – asiūklių (dešinėj). Buvo šmėkštelėjusi galvoj mintis: vėliavos invariantai iš „natūralių“ spalvų, pvz.: rapsai–asiūkliai–raudonų plytų siena. Gal ir įdomu būtų komponuot?




Gitana D., batavusi Lukiškių aikštėj, manau, irgi безнадёжно больна (diagnozė: batautoja su literatūrkūrybos pašaliniais simptomais):

Jei rasiu, įmesiu iš maps’ų nuorodą, kur tatai įvyko. Neįtikėtina vieta: važiavom pro džiugias, skambias ir vaiskias vasaros nokime vietas, o staiga – niūruma pilkuma, sukriošę nušepę nubuvę, apžėlę supuvę – ir posūkėlis, tupintis susigūžęs berniukas, kažkur kėblinantis jaunas vyras, šiukšlinas kiemas, apleisti trobesiai... Dar už kelių šimtų metrų nieko, dangus, žemė, kelias – ir du batai. Vyras sako, lavono eisi ieškot, turi būt žolėse?

P.S. (2) Jei taip pasakė Jūsų, o ne tas „jaunas“ vyras, – deja (ne, neteisinga reakcija; tebūnie: beje), ir aš taip būčiau pamėginęs pajuokaut – 50-mečių humoras apie mirtį ir liavonus ribotas? Gal. 

(73) Šlepučių metimo metas

Šlepetės mėtos ir Lietuvoj, ir Amerikoj. Tik ten ir dar visai geras palieka. Va Mindaugo radinys:

Siunčiu porą šlepečių, paliktų automobilių stovėjimo aikštelėje. Akivaizdu (nes šalia numestas pakabukas, kuriuo šlepetės būna sukabintos parduotuvėse), kad asmuo nusipirko naujas, o senąsias paliko persiavęs ir nuvažiavo. Viskas vyko čia.

(xvi) Tokių nei miškuos, nei pamiškėse, nei paupiuos nerasi

Draugė Diana, apžiūrėjusi šią kolekciją,
atsiuntė keletą nuotraukų su tokiu lydlaiškiu:

‘Foot Fetish’ by Gwen Murphy is a brilliant artist who breathes new life into old shoes, by transforming them from fashion accessories into intriguing works of art. Ever since she was a little girl, Gwen liked to look at shoes and found that they were staring back at her, each pair with its own character and personality. Depending on model and how worn out they were, some shoes sometimes looked sleepy, other times grouchy or fierce, some even looked like they were singing. Young Gwen perceived them as a species of beings made entirely from pairs of identical twins, and the fascination with shoes stayed with her all the way through adulthood. Now, she collects pairs of worn out shoes and tries to bring out their personality, by literally giving them a face. She makes use of ash clay and acrylic paint to create bugged-out eyes, long faces and pouting lips, and gives each pair a unique face that expresses its unique character. Indian slippers have an exotic look, wooden shoes look blissful and primitive, while high heel shoes have somewhat of an arrogant look.

Patiko! Ačiū. Kviečiu ir jus apsilankyti: Gwen Murphy Studio.