(234) Sportbatis, sportbačiukas; kas toliau?

Per Visus Šventus prie laiptinės durų radau sportbatį;
vakar (su trim savaitėm globot palikta kalaite išėjus pasivaikščioti) – sportbačiuką (prie Topo centro Ukmergės gatvėj). — Gal tai užuomina, kad pačiam reikia sportbačius pirkt ir imt aktyviau raumenis beigi sąnarius judint?
Bet kad labai tingis.

(233) Itališkai dainuojanti pora

Ričardo Š. laiškas su priekabais:

Vileišio gatvėje statomas sostinės 1-asis policijos komisariatas.
Ant statybvietės apsauginės vielinės tvoros kiekvieną rytą vis nevalingai valingai žvilgteliu į blizgančius moteriškus vasarinius Tiamo batelius.
Jie man čia lyg koks nemokamas perskaityti ženklas (ar nuoroda).
Fotoalibi persiunčiu Tavo žinion, Virgi.

— Ričardai, itališkai reikia skaityt, du žodžiai:
„Ti amo“, Umberto Tozzio daina.
Tokia nuoroda, o ką ana ženklina – čia jau sunkiau.
Dėkui, collega.

(232) Kai batautojas neieško batų, jie patys jį randa

Per Visus Šventus grįžom iš Rokantiškių,
žiūriu – prie laiptinės durų sportbatis laukia.














P.S. Man taip regis, bet gal ir klystu: vienas kitas, šį tinklaraštį aplankantis, kartkratėm pagalvoja: reiktų rast telefone ar fotoarchyve to matyto bato nuotrauką ir nusiųst Gasiliūnui; na, kada nors nusiųsiu. — Kada nors yra šiandien. Laukiu.

(231) Išverstpadis

Vakar važiavom į Biržus kapų patvarkyt.
Stabtelėjom Panevėžio aplinkkely esančiam Hesburgery –
kava nuo 10 ir 11 valandos tik 20 centų.
Visada apžiūriu potencialias vietas per tas kelias minutes, kol cigaretę surūkau –
jei rimčiau bataut neatsiranda progų, tai bent tiek.

Šįkart kava buvo ypač skani.

(230) Kolekcijos papildai iš Italijos, ii

Tarpininkės Vilmos laiškas su priekabais:

Laba diena,
antrą ir kol kas paskutinį kartą sekretoriauju itališkųjų batų žvejams.
Rugsėjo pradžioje į mano pašto dėžutę įkrito doc. Vigmanto Butkaus tą patį mėnesį Šiauliuose sumedžiotųjų šlepučių puošnesnės puseserės iš Romos Europos kvartalo, Ežero (Centrinio) parko. Toks įspūdis, kad nors kompozicija skiriasi, bet istorija nelabai – net ir čia yra užrašas, tiesa, šįkart į šifrogramą panašus tag’as.
Dvi rugsėjo antrosios pusės nuotraukos – Jūsų teismui, nes tik sąlyginai priskirtinos prie subatautųjų silva rerum. Toje, kur stambiu planu, yra mažytis batukas, atneštas į netoli Belpasso miestelio Sicilijoje esančią šventovę – tikinčiųjų lankomą Madonna della Roccia grotą. Skirtingai ar net priešingai nei daugelis kitų subatautųjų, jis ten atneštas specialiai ir yra jį palikusiųjų svajonių ženklas, prašymo Dievui įdaiktinimas, galima sakyti, šiuolaikinis votas. Taigi jeigu Jums atrodytų, kad ši nuotrauka nedera prie batavimo tinklaraščio sumanymo – prašyčiau nedėti. [Neatrodė, todėl įdėjau.] Man pasirodė, kad tai dar vienas daugiabalsės paliktųjų batų ir batukų istorijos siužetas, tad nutariau bent parodyti.
Tokios dvi kardinaliai skirtingos punktyrinės batų istorijos.
Su gerais linkėjimais, tebeieškodama savųjų batodramų — Vilma

— Ačiū už tarpininkavimą, Vilma; labai ačiū už batvaizdžius, Dainiau.

(229) Justibačiai, iii

Collegė Justė du radiniu atsiuntė:


← 2017-08-31 netoli prekybcentrio „Mandarinas“

(prastai pasibaigusio nuotykio atmosfera tvyro)

2017-09-28 Valakampių antras pliažas →

(visa kompozicija sustatyta, tik įmautėj pavadinimo trūksta; gal kam ateitų į galvą geras?)

— Ačiū, Juste!

(228) Radinys iš Šiaulių

Coll. Vigmanto B. laiškas su priekabu atkeliavo savaitgalį, bet, kaip kartais būna, pasidžiaugi, o kitiems ir užmiršti parodyt (kad pasidžiaugtų):

Labas vakaras, Virginijau.
Batautojiški linkėjimai iš šiandienos [09-16] Šiaulių Žemaitės gatvės. Gal kokia žemaitiška Katrė kaip bėgo Airijon, taip ir paliko?.. Ir užrašas ant elektros stulpo vaizdui subalansuotas.

— Ačiū, Vigmantai!
O mano vaizduotė kuria Katrės pagrobimo sceną.

(227) Kolekcijos papildai iš Italijos

Gavau iš Vilmos laišką su priekabais:

Laba diena,
geras fotoaparato draugas ir mano kolega Dainius maloniai leido Jūsų blogui nusiųsti keletą jo Romoje sutiktųjų vienišų batų. Pačios batsekystės bandymai vis dar nelabai sėkmingi – prisegu ir ketvirtąją iš mano ankstesnio apsilankymo netolimose apylinkėse Tirėnų jūros pakrantėje. Labai tikiuosi, kad nors kartais batas kitas man pasirodys ir Vilniuje... O kol ilsisi namie, dirba arba toliau slapstosi – džiaugiuosi žiūrėdama atklydėlius Jūsų kolekcijoje.
Gražaus rudens ir iki kito bato! – Vilma

Patikslino ir laiką: „Visi batai rugpjūtiniai – vienas Jūsų minimas [Vilmos užfiksuota basutė Quiksilver] iš pačios pradžios, o kiti trys iš paskutinio dešimtadienio.“

— Ačiū, Vilma ir Dainiau!

(Savaitgalį grybavau, ech! užuot batavęs.)

(226) Žvejyba Siesarty

Šeštadienį teko antrąkart paplaukt baidare Siesartim. Nuo Valų iki santakos su Šventąja. Apie 20 km. Oras pasitaikė puikus, diena lyg ne iš šios vasaros.
Pirmąkart plaukėm prieš keletą metų nuo Kazliškių malūno iki Ukmergės; Siesartis buvo visai nusekusi, vietomis net krantu teko baidarę tempt. O šįmet – baisiai vandeninga, pasak žmogaus, iš kurio nuomojom baidares, per metrą pakilusi; srovė stipri, kliūčių yra, tad nieko keisto, jei dažnai apsiverčiama (irgi teko; nieko vertingo, išskyrus du vandens buteliukus, nepraradom). Plaukiančius dažniausiai aplenkdavo srovės nešami mineralinio vandens buteliukai ar buteliai, alaus skardinės. Du daiktu sužvejojau – raudonę pagalvėlę ir basutę (na ir kas tokį apavą plaukt baidare renkas?). Nufotografavęs palikau prie Valtūnų HE – ten visiems tenka sustot, pertempt baidares: gal kas ras savo daiktus?

(225) Labanorbačiai

Va čia tai pora!
Dar pora, dar ne per daug viens nuo kito nutolę.
Coll. Justė rado 2017-08-01 Labanoro regioniniam parke netoli Ilgio ežero.

— Ačiū!

(224) Balelių balibatis

Vakar vakare grįžtant iš Joniškio Vilniun, tarp Panevėžio ir Ukmergės atsirado reikalas stabtelėt.
O kur tu žmogus stabtelėsi, jei visur palei kelią tvoros eina, o vad. poilsio aikštelių – nėr?
Stabtelėjom prieš autobusų stotelę, kuri vadinas Balelių kryžkelė, nes galima įeit keliu miškan, vartų nėr.








Nors Baleliai tolokai, prie senojo kelio, bet balų ir čia yr.
O šalia vienos balos (prie pat autostrados) – batas.
Matyt, vaikas buvo nusileidęs apačion,
tas crocsas užkliuvo už žolių ir liko ten;
tėvai, jei bandė paimt tą vaiko batą, greit suprato,
kad ten geriau neit, nes dar ir saviškį paliksi sulindusį šlapion žemėn.

(223) Išsisupus plačiai vakarų vilnimis

man nors batą išmesk
savo šalta ranka.
— Prašom.

2017-06-05, pirmadienis,
netoli Olando kepurės.
















— Ačiū, Juste!

(222) Vilniaus gegužbačiai

(1)

(2)

(3)

Novelistas, poetas, vertėjas Vidas M. irgi batavimu užsikrėtė, ėmė pastebėt tai, kas daugumai atrodo neverta jų dėmesio:

(1) Latako 2, Dailės akademijos bendrabutis, 2017-05-12: ar jau deramai išdžiūvę?

(2) Gedimino pr., maždaug ties „Vagos“ knygynu, 2017-05-18: tvarkingoji pora našlaitė.

(3) Rotušės aikštė, 2017-05-31: jam pavyko pasprukti...


— Sveikinu, Vidai, puikūs radiniai!

(221) Tikras batautojo džiaugsmas

Tikras džiaugsmas turėtų ištikt batautoją, štai tokį radinį išvydus – tokį, kokį išvydo coll. Justė Peršaukščio miške netoli Švenčionių 2017-04-09.

— Ačiū, Juste!

(220) Iš batingojo Britų ambasados patvorio, iii

Bataut noris, o laiko dvaklinėt nėr.
Šįryt einu darban – žvilgt, to ir norėjos:
dvi poros vasarinių.
Vad. atradimo džiaugsmas ne per didžiausias,
bet vis šis tas.





















Iš batingojo Britų ambasados patvorio, i
Iš batingojo Britų ambasados patvorio, ii

(xxix) Kiekvienas yra batautojas, bet tik batautojai tai žino

Donatas Jankauskas (Duonis), Batas, 2016
(Vitalio Vitaleus nuotr.)

Vakar išėjusio 7 meno dienų numerio pirmame puslapy – redaktorės Monikos Krikštopaitytės rašinio „Štai taip mes virstame šaltiniais: Modernaus meno centro ‘Susitikimo pradžia’ kino teatro ‘Lietuva’ liekanose“ pradžia (pabaiga p. 6). Virš pavadinimo kaip iliustracija – štai ši nuotrauka, tik nespalvota →
Autorė apie tai, ką matot dešinėj:

Kino salės erdvė kaip išskrosto banginio pilvas prarytų bet ką, net didžiagabaričio skulptoriaus Donato Jankausko (Duonio) pamestas „Batas“ (2016 m.) atrodė palyginti menkas.

Pasvarstymas: gal ir menkas, bet nori nenori sustabdantis žvilgsnį; kad ir kur pamatytumėm batą, ypač vieną, kuris apibendrintai vadintinas pamestu (intertekstas gali būti ir Lost Lost Lost), jį užfiksuojame, tik toli gražu ne visada suvokiam, ką tai reiškia.
Todėl užfiksuotina ir jau aptrinto posakio „Kiekvienas yra menininkas, bet tik menininkai tai žino“ parafrazė – patarimas, kaip galima būtų susivokti, pamačius pamestą batą:
— Kiekvienas yra batautojas, bet tik batautojai tai žino.
(Susivokus tą batą reikia nufotografuoti ir atsiųsti el. paštu man, ir jis taps šios kolekcijos eksponatu. Viskas labai paprasta.)

(xxviii) Šventbatis

Iš Vinco Kisarausko dienoraščio:

65.III.18
Darbovietėje („Modelių Namai“) pas vaikinus užeina jaunas vyrukas. Ne toks jau jaunas – apie 30–35 metus. Yra kažkoks elektrikas, technikas, užsiiminėjo kinu ir pan. Kartu mokėsi mokykloje su B. Leonavičiumi, su J. Kalinausku.
     Ir štai jis atneša kelis sukarpytus pergamento lapus, prirašytus ištisai lotynų kalba gotikiniu šriftu. Viskas atlikta nepaprastai švariai, su papuoštomis inicialinėmis raidėmis. Šalia nukarpyto pusantro lapo dar mažas piešinukas – auksiniame ovale Kristaus galva.
     Išaiškėja istorija. Kažkada 14 amžiuje perrašinėtojas perrašė tokią knygą – Bibliją. Kažkokiu būdu ji buvo atsidūrusi Maskvoje, – ant mano vėliau išprašyto lapo yra privačios bibliotekos antspaudas ir dalis kažkokio muziejaus antspaudo. Vėliau ta knyga irgi kažkokiu būdu pakliuvo į Karaliaučių. Karo metu ją paėmė kareiviai. Ji pakliuvo prie Vištyčio kažkokiems kareiviams batsiuviams. Po karo šito vyruko dėdė pamatė pas tuos ruselius knygą, kurios buvo likę apie ketvirtį. Jie tą knygą, kadangi odinė, pjaustė batams pamušalui. Už puslitrį nupirkęs iš jų atidavė šitam vyrukui, kuris tada jau mokėsi gimnazijoj antroje ar trečioje klasėje. Šis irgi nieko nesuvokdamas karpė tos knygos lapus ir vilko savo vadovėlius. Gražiausia tai, kad taip apvilktas knygas matė mokytojai, vienas net paskaitė paėmęs, bet nė vienas nesuprato, kas yra draskoma. Gal net bijojo – gi Biblija, o čia patys vežimai, represijos. Taip ta knyga buvo galutinai sukarpyta, sudraskyta, išdalinta lapais kitiems mokiniams.
     Neseniai Mokslų akademijos bibliotekininkė pamatė keletą sveikų išlikusių lapų. Nunešė į biblioteką. Tada jis suradęs dar 4 lapus nunešė ir pardavė po 8 rub. Tų lapų, kuriais buvo aplenktos knygos, gėdijosi nešti – labai jau jie sutepti, prirašinėti buvo.
     Reta rečiausia 14 amžiaus knyga – paminklas meno, knygos istorijos, epochos. Daugybė atsklandų, užsklandų, inicialų, piešinių. Kur buvo auksuota – tai gryna auksinė folga, todėl kareiviai tokias vietas išpjaustė – mat auksas.
     Darbe pasiklausę vaikinai už galvos susiėmė. Radus tokį batą su pamušalu iš 14 amžiaus Biblijos – tai būtų pasaulinis eksponatas. (Šiaurės Atėnai, 1994-02-04, p. 4)

— Nebent susapnuot tokį batą įmanu; o pradžiugintų ir prastesnis rastas.